Neperspektyvi specialybė, VU ir naujas etapas


“Sveikas, studentiškas gyvenime!” Šių metų rudenį pasitikau būtent šiais žodžiais. Tiems, kas nežino – įstojau į VU (hidrologijos ir meteorologijos studijos). Apie savo pasirinkimą man teko išgirsti daug teigiamų ir neigiamų atsiliepimų. Didžioji dauguma žmonių man sakė, kad tai ne visai perspektyvi specialybė ir uždavinėjo man tokius klausimus, kaip: “Ar tik nebūsi apsirikęs?!” Galiu pasakyti drąsiai – ne! Vienas svarus argumentas, kodėl neapsirikau – aš apie šią specialybę galvojau jau gan nemažą laiko tarpą. Tad jei būčiau norėjęs vieno, o įstojęs būčiau kitur, tai jau būtų buvusi didelė klaida. Aišku, galima teigti, kad šiais laikais reikia atsižvelgti ne tik į norus bet ir į savo specialybės perspektyvą. Pasikartosiu, daug kas mano, kad mano pasirinktoji yra niekam tikusi. Greičiausiai todėl, kad jie galvoja, jog pasibaigus šią specialybę gali dirbti tik vienoje srityje – rodytis vakarais per televizorių ir su ranka vedžioti po žemėlapį kalbant, kokie orai Lietuvos laukia artimiausiu laiku. Žmonės, prieš ką nors sakydami, prieš tai pasidomėkite. Baigęs hidrologijos ir meteorologijos studijų programą žmogus  geba:

  • Naudotis informacinėmis technologijomis
  • Rašyti mokslinio techninio pobūdžio išvadas bei ataskaitas
  • Savarankiškai gerinti žinias
  • Integruoti įvairias meteorologijos, klimatologijos, hidrologijos idėjas bei atradimus
  • Gali organizuoti ir vykdyti hidrometeorologinių procesų tyrimus, taikyti jų analizei matematinius statistinius metodus
  • Moka interpretuoti gautus rezultatus
  • Sudaryti meteorologines ir hidrologines prognozes
  • Teikti specializuotą hidrologinę, meteorologinę ir klimatologinę informaciją įvairiems ūkio subjektams.

Tik žinoma, kai kurie įgūdžiai atsiranda ne tik baigus hidrologijos ir meteorologijos studijas (pvz.: savarankiškas žinių gerinimas ar gautų rezultatų interpretavimas), bet ir kitas studijų programas.

Na, o jei kalbėti apie darbo perspektyvas, tai ten, kur reikalingi atmosferos ir vandenų specialistai –hidrometeorologui įsidarbinti įsidarbinti „žalia šviesa“. Tai galėtų būti Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba, Aplinkos apsaugos agentūros padaliniai, Jūrinių tyrimų centras, oro uostai, mokslinių tyrimų institutai, žiniasklaida ir pan.

Be to, jei Jūs studijuosite tarkim teisę, tai ši specialybė bus naudinga tik toje šalyje, kurioje ją studijavote, nes teisiniai procesai kiekvienoje šalyje yra skirtingi, o hidromoteorologija visur vienoda. Taigi, žmogui, kuris baigė šio mokslo studijas, nusprendus išvažiuoti svetur, galimas daiktas, kad jis ras darbą ir pagal savo specialybę.

Tad prašau Jūsų, gerbiamieji, baikite savo tra lia lia, apie tai, kokį šlamštą aš čia pasirinkau, nes tai visai nelengvas ir labai rimtas mokslas.

Na, o dabar pakalbėsiu kiek kitokia gaidele. Apie pradėtą pradžią studentiškame gyvenime. Gyvenu bendrabutyje. Iš išorės pažiūrėjus jie atrodo visai neblogai. Koridoriai taip pat atrodo padoriai. Tačiau pravėrus kambario duris, atrodo lyg grįžtum į sovietinius laikus. Teko daug ką išsivalyti, išmesti daug visokio šlamšto. Taip pat laukia dar menkas remontėlis, po kurio kambarys turėtų atrodyti bent kiek padoriau. Tačiau nėra ko norėti. Nereikia tikėtis, kad gausime prezidentinio lygio apartamentus.

Iš bendrabučių keliaujam į VU. Visai įdomi buvo šiemet ta rugsėjo 1 (tiksliau – 3-ioji). Teko sudalyvauti VU studentų eitynėse, kurios vyksta nuo Seimo iki centrinių VU rūmų. Šios eitynės, galima sakyti, yra tam tikros varžytuvės tarp fakultetų. Kiekvienas iš jų bando pasirodyti kuo originaliau, skanduoti kuo garsesnius ir įspūdingesnius skanduotes (kai kurie ir balsą prarėkė). Iš tikrųjų, visai įdomi patirtis. Visai įdomiai atrodo, kai žengiame Gedimino prospektu ir darbuotojai iš kavinių ir įvairių parduotuvių išlindę filmuoja telefonais mus. Plačiau apie eitynes paskaityti, pažiūrėti video medžiagą ir nuotraukas galite užėję į delfi.lt.

Ką gi, o šiandien (rugsėjo 4d.) teko patirti ir pirmąjį paskaitų kvapą. Kažkokių ypatingų replikų apie paskaitas, jų kokybę, pateikimą ir dėstytojus nelabai dar kolkas galiu pateikti. Visgi, per tokį trumpą laiką neįmanoma susidaryti tvirtos ir teisingos nuomonės. Po kelių mėnesių, manau atsiras manajame  bloge ir įrašas apie paskaitas VU, bet to reikia truputį palaukti. O pirmąjį po paskaitų, galiu apibūdinti taip – sudie, mokyklinis suole ir 45 minučių laikotarpi, daugiau taip nebus, kad galime dėl kiekvieno menko klausimo pasitarti su mokytoju, teks viską daryti pačiam, o tai tik pasunkina ir taip, ganėtinai sunkias studijas (bet reikia nusiteikti optimistiškai, gal viskas praeis ganėtinai lengvai). Tik norėčiau pabrėžti, kad visai patiko sudalyvauti vieno dėstytojo paskaitoje. Pati tema gal buvo kiek ir nuobodoka, bet pats dėstytojo aiškinimas yra labai geras – paaiškinama kiekviena skaidrės vieta, nekalbama nukrypstant nuo temos, nebandoma kažkas pasakyti tiesiai per aplinkui, naudojant kolkas tik dėstytojams žinomus žodžius, pasakoma viskas aiškiai, tiesiai šviesiai, ištaria kartas nuo karto ir kokį linksmesnį sakinį, kad studentai visai nemiegotų. Toks dėstytojas ir turėtų būti.

Beje, vos nepamiršau kursiokų. Mūsų yra 27. Gana nemažai. Kiek jau teko bendrauti, tai yra labai draugiškos, linksmos, kiekviena kažkuo išsiskiriančios asmenybės. Žinoma, kaip ir visur, yra tokių, kurie… Na suprantate – nelimpa. Ateina kažkokie drovūs lyg pirmokėliai į pirmą klasę, žodį turi traukt per jėgą, nes patys tai jau gink Dieve neprasitars, o po paskaitų tiesiu taikymu pro duris namo, kad tik kiti kursiokai ko nors nepaklaustų (bent jau toks įspūdis susidarė). Prieš nieką jokių nusistatymų neturiu, tad per laiką gal pavyks susibendrauti su visais.

P.S. Kaip greit vasara praėjo!

Naujas sindromas – Rūta Meilutytė

Trumpais, neišsiplėsdamas, norėčiau konstatuoti, kad Lietuvos (ir taip nelabai jau kam tikusią) žiniasklaidą ištiko naujas sindromas – Rūta Meilutytė. Nieko prieš šią sportininkę neturiu, bet jau per daug pompastiškai ji yra pateikiama visuomenei. Kas svarbiausia – prieš tai tokios lietuvių sportininkės kaip Rūta Meilutytė niekas nežinojo. Greičiausiai, kol ji nepateko į plaukimo varžybų pusfinalį, tik maža saujelė žmonių žinojo, kad ji išvis dalyvauja olimpinėse žaidynėse.

Patiko mano kolegos mintis. Manau nesupyks, jei parašysiu ne citatoje. Ši sportininkė nemažai gyveno D. Britanijoje, sportuoja – ne Lietuvoje, treneris – irgi ne lietuvis. Viskas dėl to, kad ten žymiai geresnės sąlygos šiam sportui. O dabar, kai ji turi aukštų pasiekimų, tai giedam visa Lietuva, kad ji lietuvė ir kokius sportininkus mes išugdom. Čia tik tarp kitko.

Apie ją kalbama netgi krepšinio transliacijos metu. Gal netgi ir kitų varžybų metu. Lyg daugiau nebūtu kietų sportininkų iškovojusių aukso medalį olimpinėse žaidynėse…

Na o pabaigai, tikriausiai patys bukiausi 3 straipsniai, kurie galėjo būti parašyti apie šią sportininkę (čia ta prasme, kad jokios naudingos informacijos, juose nėra).

3 VIETA

“Rūta Meilutytė svarsto eiti į Lady Gagos koncertą, o dėl Ryčio Cicino net neabejoja”

2 VIETA

“Olimpinė čempionė Rūta Meilutytė – ne tik greita, bet ir stilinga”

And the best of the best
1 VIETA

“Naujausias R. Meilutytės pirkinys – konversai”


Akli turistai – nelogiška?

Pastaruoju metu tenka daug važinėti autobusais. Tačiau nemėginsiu aš čia kalbėti apie tai, koks kontingentas žmonių susirenka šiose transporto priemonėse, kaip kartais chamiškai elgiasi vairuotojai ir pan. Tiesiog mane šiandien labai nustebino dar nematytas, net negirdėtas dalykas – akli turistai. Įlipo vienoje stotelėje pagyvenusi  porelė su baltomis lazdelėmis. Angliškai paprašė vairuotojo  pranešti, kai atvyks tam tikroje stotelėje. Ši porelė aišku buvo ne viena, nes būtų visai nerealu akliems visiškai svetimame mieste vieniems vaikščioti. Taigi, kai sustojome jų stotelėje, vairuotojas jų palydovui nurodė kuria kryptimi eiti į jų norimą objektą.

Jei kalbant nekonkrečiai apie tuos turistus, bendrai apie visus aklus turistus, tai iš pradžių gali pasirodyti gan nelogiška. Juk aš važiuoju  į užsienį, norėdamas pamatyti kažką naujo arba pailsėti. Na aklajam pailsėti dar suprantama, bet pamatyti?! Bet vėliau nusprendžiau tuo pasidomėti daugiau. Pasirodo, tokie turistai keliauja į svetimas šalis nepamatyti kažką naujo, o išgirsti. Lygiai taip kaip mes būname sužavėti svetimos kultūros pastatų, aprangos ir kitų regiamų dalykų, taip jie būna sužavėti svetimos kalbos, triukšmo, šurmulio, medžių ošimo, paukščių skleidžiamų garsų ir t.t. Net nežinojau, kad tokių žmonių yra pasaulyje.  Gyvas įrodymas, kad žmonės nepraranda noro pažinti kažką naujo net pačiomis nepalankiausiomis gyvenimo akimirkomis. O kartais visiškai sveikiems žmonėms pasiūlai kur nors nuvykti, tai prasideda: “Ai tingiu”, “Mano draugo gimtadienis tą dieną”, “Nieko ten gero nebus” ir t.t. Geriau net nesigilinsiu…

Tiesiog norėjau jums pranešti, kad yra pasaulyje tokie žmonės kaip akli turistai. Gal čia tik aš vienas toks neišprusęs ir nieko nežinau…

Pabaigai citata, tiems, kurie ištisai tingi:

“Mažai kas yra neįmanoma savaime: mums dažnai pritrūksta atkaklumo, o ne priemonių” , — F. de Larošfuko.

Baigėme mokyklą

Praeitais metais buvau sukūręs vieną tokį įrašą pavadinimu „Mokslų metų ataskaita“. Iš tikrųjų net nežinau kokias emocijas tai sukėlė mano blogo skaitytojams (daugeliui galbūt tai buvo nei šilta nei šalta), tačiau nusprendžiau šiemet padaryti tą patį. Kadangi brandos atestatai jau rankosi, tai galima mokytojus ir į šuns dienas išdėti. But I‘m just joking… Niero nieko tokio blogo, ką reikėtų paviešinti. Žinau,k ad šis įrašus bus daugiau aktualus mūsų mokyklos mokinių ir mokytojų tarpe, bet ką jau padarysi. Taigi, pradėsiu.

Anglų kalba

Šiemet teko dirbti su nauja mokytoja. Su mokytoja, kurią labiau gerbia mokiniai nei ankstesnę, pas kurią mokiausi, su mokytoja, kuri pamokoje nebuvo blogos nuotaikos, su mokytoja, kuri moka užmegzti puikų ryšį su savo mokiniais. Tai tikriausiai bus viena iš tų mokytojų, kurias aš atsiminsiu ilgam. Šios mokytojos puikus darbas tikriausiai pastebimas todėl, nes ji pati yra jauna ir moka bendrauti su jaunais žmonėmis, o ir patiems mokiniams visada yra maloniau bendrauti su „mažiau prinokusiais mokytojais“.

Istorija

Che che. Šmaikštus mokytojas. Teko girdėti tokių kalba, kad jis mėgsta mokinius skirstyti į savo mėgstamus ir ne. O nuo to priklauso ir mokinio pažymys. Negaliu aš to nei patvirtinti nei paneigti, nes su šiuo mokytojo mano santykiai labai geri. Visada žinau, kad jei reikia pagalbos ar šiaip neturint ką veikti, galima drąsiai kulniuoti pas šį mokytoją.

Matematika

Šiemet, kaip ir anglų kalbos mokytoja, taip ir matematikos mokytoja keitėsi. Vėlgi reikia priprasti prie naujostvarkos, naujo mokymo pobūdžio, naujo bendravimo. O likus vos metams iki egzaminų tai nėra itin lengva padaryti, tuolab kai atsiliekam nuo kurso. Ką galiu pasakyti apie mokytoją. Gana sunku man buvo prie jos priprasti. Pradžioj iš vis nieko nesupratau, ką ji aiškino atsistojusi prie lentos. Kartais net erzint pradėdavo. Ir pažymys kentėt pradėjo. Pats nebesuprantu, kas dėl to kaltas – mokytoja, aš pats ar mokyklos administracija, kuri sugalvojo pakeist mokytoją (nors nelabai galima ją kaltint, nes tam buvo gana svari priežastis, kuri aiškumums buvo žinoma).

Lietuvių kalba

Mokytoja neieškanti žodžio kišenėje. Su kaikuriais bendraklasiais mėgome net juokauti, kad „užvartyti“ šią mokytoją yra „misija neįmanoma“. Tačiau su šia mokytoja buvo praleisto daug įdomaus ir prasmingo laiko,dalyvaujant konkursuose ar šiaip aptariant vienus ar kitus reikalus. Pasiektas netgi vienas iš svarbesnių laimėjimų – laimėta 3 vieta respublikiniame rašinių konkurse „Aš irgi galiu“. Jeigu kalbėti apie pamokas, tai galiu drąsiai pasakyti, kad daug ko, net labai daug ko, išmokau.

Geografija

Kas mane pažįsta, tikrai žinos, kad blogai atsiliepti apie šią discipliną negaliu. Ne veltui ketinu studijuoti dalyką susijusį su šiuo mokslu. Ne veltui susilaukiau visokių pasisakymų, vieni gyrė, kiti peikė, treti durnelkiu vadino. Tačiau grįžkim prie temos. Taigi, ateidavau į pamokas ir žinodavau, kad ten visada jausiuosi komfortabiliai, linksmai, pasiruošęs mokytis, motyvuotas. Mokytojui tariu didžiūlį ačiū už praleistus dvejus, pilnus darbo, ryžto, novatoriškų minčių, metus. Tačiau turiu Jums ir kritikos strėlių. Kartais Jūs mėgstate pamoralizuoti kitus mokinius. Tiesiog patariu žvelgdamas iš mokinio pusės – mažiau sukite Jūs galvą dėl vieno ar kito dalyko. Tegul tie mokiniai patys sukasi iš įvairių situacijų. Ir Jūs mažiau sau nervus gadinsite, ir mokiniai mažiau nervinsis. Tai čia tik tarp kitko.

Vokiečių kalba

Pamoka ne iš pačių mėgstamiausia. Nelabai suprantu aš šios kalbos subtilumų, nors gal pažymiai ir visai kitką rodo. Kaip bebūtų taip, tačiau mokytoją taip pat ilgam atsiminsiu. Pamenu, kai ateidamas mokytis į „Džiugo“ gimnaziją (tuomet vidurinę mokyklą) teko girdėti kabų, kad griežčiausia ir daugiausia reikalaujanti mokytoja rajone. Tad, jau buvau nusiteikęs rimtai. Tačiau visiškai nesigailiu, kad teko dirbti su šia mokytoja. Galiu pasakyti drąsiai kuo ši mokytoja išsisikirai iš kitų – mandagumo reikalavimų. Kartais tai primena senas močiutes, kurios pasakoja anūkams, kad tu turi elgtis taip, o ne kitaip. Bet tiek to jau, pastaruoju metu supratau, kaip reikia kalbėti su šia mokytoja, taigi, tai man visai nebetrukdo.

Etika

Seniau maniau, kad tai turėtų būti diskusijų ir etinių normų aiškinimosi pamoka. Nesakau, kad taip nėra, tačiau šiemet pastebėjau, kažkokį savo atitrūkimą nuo šios pamokos. Net nežinau ką dėl to kaltinti. Tirkiausiai reikėtų prispažinti vyriškai, kad aš pats kaltas. Velnias jį žino. Atrodo kartais sėdi pamokoje ir nesupranti, ką tu čia veiki. Mokytojai patarčiau ateityje kiek grieščiau žiūrėti į vienus ar kitus mokinių pasisakymus, nes taip galu gale mokytojai visai praranda autoritetą mokinių tarpe.

Muzika

Na ką galiu pasakyti, didelis muzikos žinovasnesu, kartais paklausau ir tiek. Taip, kad ir čia didelio susidomjimo nebuvo. Tuolab, kad daugiausiai dominavimo visokie aspektai iš istorijos ir panašiai. Paprasčiausiai nebeturiu ką daugiau pasakyti.

Chemija

Kažkada visai patiko man ši disciplina, bet dabar susidomėjimas pradingo. Ir žinau kodėl. Tiesiog prasidėjo labai sudėtingos temos, kurios neapsiriboja vien matematiniais skaičiavimais. Tad viskas aišku, iš manęs chemikas nekoks.

Kūno kultūra

No comments

Jei kalbėti  apie mokyklos administraciją, tai galiu pasakyti, kad buvo momentu, kai teko ja visai nusivilti. Tikslesnių smulkmenų neaiškinisiu, nes būtų nekorektiška tai viešinti, tačiau galiu pasakyti, kad mokyklos administracijai kartais reikėtų labiau pasirūpinti savo mokiniais (kas ir turėtų būti jiems svarbiausias prioritetas). Tačiau buvo tikrai tokiu atvejų kai buvo greit atsižvelgiama į tai, ką sako mokinys. Problemos buvo sprendžiamos operatyviai. Žodžiu – visko būta.

Na ką, atrodo viskas. Vienus apkalbėjau daugiau, kitus mažiau, vienus geriau, kitus blogiau. Komentuokit, sakykit jei norit dar ko sužinot apie vienus ar kitus, jei turėsiu ką pasakyti, būtinai pasakysiu.

 Ir pabaigai, vieno iš geriausio lietuvių dainininkų atliekama daina, kuri tinka šiai temai:

P.S. Baigėsi  12 metų etapas, prasisdeda naujas. Duok Dieve įstoti ten, kur noriu.

Kvailų moterų kvaili svaičiojimai arba kaip nereikėtų galvoti apie vyrus

Daug laiko praėjo nuo paskutinio mano įrašo. Naujas (galima netgi sakyti, kad pirmas normalus) darbas, abitūros egzaminai – keletas veiksnių, kurie trukdė tęsti savo blogerio pareigą – rašyti. Tačiau džiaugiuosi pagaliau atradęs laiko ir galėdamas vėl dalintis savo mintimis internetinėje erdvėje.

Girdžiu, kaip gretimame kambaryje tėvai žiūri televizorių. Girdžiu kaip kažkokia moteris kalba visiškas nesąmones. Anot jos visi vyrai (kaip visada) kiaulės, galvoja tik apie seksą ir neturi jokių moralinių normų. Dieve, gelbėk mus nuo tokių žmonių, kurių mąstysena yra atsinešta dar iš sovietmečio laikų. Pradėkim nuo to, kad ne visi vyrai yra kiaulės. Kaip žmogus gali spręsti apie visus?! garantuoju, kad toji moteris gyvenime turėjo vieną vyrą. Aišku ji su savo tokiu banaliu mąstymu užkniso juodai, pastarasis ją labai įskaudino (gal tik jai išvis taip atrodo) ir paliko. Dabar toji moteris yra nusivylusi visais pasaulio vyrais. Čia maždaug išeina taip: aš nusiskinu nuo obels obuolį. Netyčia atsikandu kiek papuvusią vietą. Taigi, aš dabar visiems einu ir skelbiu, kad jūs daugiau nevalgykite jokių obuolių, nes jie visi yra supuvę. Absurdo komedijos… Be to, kažkaip pastebėjau tendenciją (iš giminaičių, draugų, pažįstamų gyvenimo), kad vis daugiau pasišiukšlina būtent moterys, o ne vyrai.

Moterys labai jau mėgsta sakyti, kad vyrams rūpi tik viena. Nepradėsiu aš čia dabar postringauti ir viską neigti. Tačiau pačios pagalvokit. Vasara – merginos vaikščioja trumpais sijonėliais, gražios, nebijo pademonstruoti ką turi. Antra, pažiūrėkit televiziją, paskaitykit žurnalus. Daugumoje reklamų pamatysite moterį. Neretai išvysite ir nuogumo elementų. Taigi, kaip NORMALUS vyras gali nepagalvoti apie seksą. Tačiau juokingiausia man atrodo, kai mergina išgirsta ką nors kalbant apie seksą, o jos reakcija būna tokia: “Fuuu, juk tai šlykštu” (daugiausia tai aktualu tarp jaunų merginų tarpo ( 16-18m.). Gal kas nors ir sakysite, kad dar kiek per mažas amžius kalbėti apie tokius dalykus, tačiau dabar 21a., jau nuo visai mažų dienų vaikai žino kas per dalykas yra seksas (gaila, tačiau nelabai nusimano, kas yra saugus seksas). Kaip bebūtų, man tai atrodo juokinga. Kaip galima šlykštėtis tokiu dalyku. Juk tai normalus dalykas. Amžių amžius egzistuoja tai tarp žmonių ir tikrai nereikėtų to gėdytis. Tačiau vėl koja kiša sovietinis mąstymas, tik kartais sunku suprasti iš kur jis atsirado jaunų žmonių galvose. Bet pamažu viskas keičiasi. Pastebiu daugiau merginų, kurioms nėra sekso tema tabu. Kai kurie (ar kai kurios) išgirdę apie tai kalbant merginas, gali jas pavadinti kur**mis, tačiau aš linkęs į tai žiūrėti kiek labiau atmerktomis akimis.

Dar vienas mane juokinantis moterų stereotipas – vyrams reikia tik gražių blondinių. Neneigsiu, kad kiekvienas vyras nori šalia savęs matyti patrauklią panelę. Tačiau, jei jos galvoje smėlio kopos vyrauja ir vėjas švilpia… Apie ką reikia kalbėti su tokia mergina, kurios  paklausia: “Kas manote, kas laimės Europos krepšinio čempionatą?”, – o ji atsako: “Mano manymu laimėti turėtų JAV” (jei pastebėjote atsakymo logiškumas visiškai nesusijęs su sporto žiniomis). Čia maždaug viena iš tų fruktų rodomų per laidą “Klausimėlis”. Paros grafikas aiškus: 12h grožio miego, 4 h prie veidrodžio (2h ruošiantis išnešti šiukšles), 3h manikiūrui, 6h pokalbiams su draugėmis apie vaikinus ir madas, 1h for other things. Dar vienas labai blogas variantas – nešnekios merginos. Būna kai ko nors jų paklausi, o jų atsakymas būna iš max 4 žodžių. Dieve brangus, kaip reikia bendrauti, kai turi valandą laiko tik tu kalbėti. O kas blogiausia gali būti, paskui draugėm ji pasakoja: “Visą laiką jis kalba tik apie save”, nors jos klausi: “Kas tau patinka, gal turi kokių hobių?”, o ji tiesiog atsako: “Ne”. Atsitrenki kaip į sieną. Du topiniai dialogai iš realaus gyvenimo:

  1. Vaikinas: “Varom į boulinginę?”
    Mergina: “Ką ten veiksim?”
    Vaikinas: “O ką ten dar galima veikt?”
    Mergina: “Šiaip pabūti”
  2. Vaikinas: “Kur varom?”
    Mergina: “Kaip tau geriau” (prikolas tame, kad jai visą laiką geriau ten kur vaikinas nori).

Pritaikymas kitose gyvenimo situacijose:

  1. Parduotuvėje:
    “Įdėkite 200g mėsos”
    Įdeda 250 g.
    “Gerai bus?”
    “Kaip jums geriau”
  2. Servise:
    “Už automobilio remontą mokėkite 900 Lt”
    Duoda 700 lt
    “Jums reikia mokėti 900 lt”
    “Tai čia kaip jums geriau”
    “Aš kviečiu policiją”
    “Kvieskite, aš šiaip pabūsiu”

Ką gi, ko tik gyvenime nebūna. Kaip bebūtų taip, bet kiekvienas vyras su manim sutiks – geriausias variantas yra grožio ir proto derinys. Ir nereikia čia pasakoti, kad tai nesuderinama. Sekit savo močiutėm tokias pasakas.

Būtų kiek nesąžininga, jei sakyčiau, kad visos Lietuvos ar pasaulio merginos šitaip galvoja. Tačiau aš taip ir nemanau. Taigi, mielos merginos, kurios turite sovietmečio laikų mąstymą apie tai, kas yra vyras ir ko jis nori, būkit geros, liaukitės su savo kvailais stereotipais. Jei jau esat blogos nuomonės apie vyrus tai bent jau pasilaikykit ją sau. Garantuoju, kad toji Jūsų nuomonė vistiek bus pasisavinta iš tokių moteriškių, kurios pasakoja savo skaudžias likimo istorijas, kurių kaltininkai yra vyrai.

Ir pabaigai vienas mane pralinksminęs paveikslėlis:

Be to. Pažiūrėjus į šį paveikslėlį matome, kad ir vyrai turi šiokių tokių stereotipų apie moteris. Nesigilinsiu teisybė ar ne, bet man patiko vienas paveikslėlis apie tai, kaip matematiškai apskaičiuoti, kad moterys yra blogis. Taigi, dalinuosi juo su jumis:

Pirmasis geografijos valstybinis egzaminas

2012m. – iškilmingi metai geografijos dalykui. Šiemet buvo pirmasis šios disciplinos valstybinis egzaminas. Taigi, pateikiu šokią tokią apžvalgėlę.

Užduotys

Egzamine iš viso buvo 33 užduotys. Testą sudarė 22 klausimai, likusios – praktinės užduotys. Aišku, visiems įdomu apie sudėtingumą. Galiu pasakyti taip: nei sunku, nei lengva. Tačiau kaip bebūtų, linkstama į sunkiąją pusę. Kiek teko bendrauti su kitais laikiusiais, tai jų teigimu, šis egzaminas buvo ganėtinai lengvas, net apsidžiaugė tokį gavę. Anot jų, pavyzdinės užduotys buvo sunkesnės. Man atvirkščiai. Manau tai galima paaiškinti paprastai. Aš labiau esu linkęs į gamtinę geografiją (kas buvo pavyzdinėse egzamino užduotys), na o 2012m. egzamino užduotys buvo daugiau orientuotos į visuomeninę. Vis tik, aš esu jau daug kur dalyvavęs, sprendęs daug geografijos užduočių, tad iš savo patirties galiu teigti, kad užduotys buvo tokios, prie kurių tikrai reikėjo pagalvoti.

Būtinai turiu paminėti, kad  šios užduotys reikalavo ir visai naujų žinių. Pavyzdžiui: reikėjo žinoti kokias atomines elektrines ruošiamasi statyti šalia Lietuvos (Kaliningrade ir Baltarusijoje), kokia gali būti jų žala; reikėjo žinoti apie arabų pavasarį bei Fukušimos įvykius. Aš tikėjausi, kad bus ir Irano įvykiai, tačiau… Žodžiu, norėdamas eiti laikyti geografijos egzaminą, turi sekti visas svarbias naujienas.

Taip pat svarbus faktorius buvo valstybės. Ganėtinai daug užduočių reikalavo parašyti vieną ar dvi valstybes. Bet skųstis negalima, valstybės nebuvo itin sunkios. Manau, kad tikrai daugelis skiria kur yra Kanada, Australija ar Indija. Gal daugiau buvo galima susikirsti “Europos šabakštyne” (Balkanuose), nes reikėjo pažymėti visai nereikšmingas valstybes – Kosovą ir Juodklaniją.

All in all

Mano manymu šis geografijos egzaminas tikrai atitinka valstybinio egzamino vardą. Nors labiau norėjau gamtinės geografijos, tačiau ką darysi, tenka spręsti tai ką turi. Savu rezultatu nesu nusivylęs. Manau, kad egzaminą turėčiau išlaikyti labai gerai.

Out of topic: truputį apie kitus egzaminus

Įdomi viena mintis skaityta internete: “Šiemet egzaminų centras nusprendė “pasidergti” iš abiturientų”. Egzaminai iš ties buvo sunkūs. Bet mano buvęs auklėtojas pasakė: “Kiekvienai laidai jos egzaminai yra sunkūs”. Tai ch*i čia ką suprasi, sunku ar ne. Viskas vistiek jau praeityje, belieka laukti atsakymų.

Komentatorių lozungas: “Stumiam ant bet ko, nežinodami kodėl!”

Kaip eilinį kartą lietuvių komentatoriai nesugeba nieko daugiau, kaip tik suerzinti, reikšdami savo “protingas” mintis. Aišku, reiktų vadovautis auksine taisykle: nepatinka – neskaityk. Bet taip jau yra, kad turiu pažiūrėt ką mano kiti mūsų tautiečiai apie vieną ar kitą naujieną.

Taigi, kas dabar atsitiko? Manau daugelis žmonių, kurie kartas nuo karto įsijungia televizorių, žino, kad yra toks projektas kaip “Chorų karai”. Vakar (per Velykas) buvo šio projekto finalas. Aišku visi tikėjosi, kad laidą ves jau įprastai kartu matomi Vytautas Šapranauskas ir Jurgita Jurkutė. Tik neaišku, dėl kokių priežasčių, bet V. Šapranauską pakeitė Mindaugas Stasiulis. Taigi, visiems iškilo klausimas: “Kur Šapras?!”  Netrukus praeiti nuo laidos pradžios nė pusvalandžiui, jau Lietuvos žinių portaluose atsirado straipsniai, apie SKANDALINGĄJĄ naujieną. Na ir aišku, komentarų antplūdis, tarp kurių 3/4 komentarų buvo būtinai paminėtas žodis “geria”. Žmonės, atsitokėkit, ko jūs visą laiką į praeitį žiūrit?! Jums kad tik pasireikšt, jog žinot, kad žmogus kažkada klaidų turėjo gyvenime padaręs. Tai negali žmogui skubių problemų atsirast ar ką?

Toks jau lietuvių būdas: skųstis, būti nepatenkintais, dėl visko kaltinti Kubilių, pasireikšti kuo kritiškiau. Kartais gal ir gerai, bet viskas turi būti vietoje ir laiku. Be to, man būtų labai įdomu pamatyti, kaip tie patys komentatoriai išdrįstų pasakyti, tiesiai į akis: “Kubiliau, tu esi gaidys!”  Įsivaizduojat? Aš tai ne, nes visi galime būti mandrūs už kompiuterio ekranų. Nors ką aš čia kalbu. Visiems viskas aišku apie tuos laido riterius. Kam čia kalbėti apie tą patį 10 kartų…

Grįžtam prie ŠaproBuvo praeitais metais nesusipratimas per “Auksinius svogūnus”. Manau visi puikiai atsimena. Bet kaip paskui paaiškėjo, jam ten liga kažkokia buvo. Siūlau pažiūrėti “Paskutinės instancijos” parengtą reportažą apie minėtą įvykį. Galit sakyti, kad čia viskas suvaidinta, jis yra aktorius, jam nesunku visa tai puikiai suvaidinti. Taip, gal jam ir nesunku. Kaip bebūtų, taip, bet aš manau, kad šis žmogus yra vertas pagarbos už savo talentą. Kai jis “užvažiuoja” ant ko nors tai būnam visi laimingi, linksmi, išsišiepę iki ausų. Patinka, kai suskelia kokį bajerį. O mat dabar, reikia jį su purvu maišyti. Man atrodo, su tokiu talentu jis galėtu puikiausiai dirbti svetimoje šalyje, ir gauti žymiai didesnius pinigus nei čia. Bet jis vis tiek vargsta čia. Aš neteigiu, kad mes jį turime garbinti kaip kokį dievaitį. Tiesiog išmokime neprikaišioti, kada nereikia praeities klaidų, nes kiekvienas žmogus gali keistis.

Nelabai ką turiu daugiau ir pasakyti. Tiesiog paliečiau globalinę lietuvių problemą, kurią ganėtinai sunku pagerinti.

XII Nacionalinis Č.Kudabos konkursas

Šių metų kovo 31 d. buvo dviguba šventė mano kasdienybėje. Viena iš tų švenčių – visus metus lauktas Č. Kudabos geografijos konkursas. Jam buvo ruoštasi nuo pat rugsėjo mėnesio. Daug darbo, daug pastangų, daug noro ir ryžto. Viskas dėl vieno tikslo.

Pasiruošimas

Ką gi, kaip jau minėjau, pasiruošimas vyko nuo mokslų metų pradžios. Aišku ruošiamasi buvo ir respublikinei geografijos olimpiadai, bet iš mano planų niekaip negalėjo būti pašalintas ir Č. Kudabos konkursas. Kiek teko bendrauti, mokiniams dažniau imponuoja šis konkursas nei respublikinė olimpiada. Nors abu yra vienodai svarbūs.

Beje, šiemet besiruošiant atsirado ir konkurencijos. Viena kolegė (manau galiu ją taip pavadinti), taip pat nusprendė ruoštis geografijos konkursams. Reikia paminėti ir tai, kad į šį konkursą gali keliauti tik vienas žmogus atstovaujantis savo klasę (mano atveju – 12 klasę). Kadangi mes abu dvyliktokai, tai reiškia reikia dėti kuo didesnes pastangas besiruošiant, nes buvo aišku viena – važiuos geresnis. Kadangi važiavau aš, tai nereiškia, kad sakau, jog esu žymiai geresnis už savo kolegę. Mūsų rezultatus visada skirdavo tik keli balai: tiek laikant bandomąjį egzaminą, tiek dalyvaujant rajoninėje geografijos olimpiados atrankoje – tarp mūsų buvo tik 1-2 balų skirtumas. Tiesiog noriu padėkoti jai už konkurenciją, kuri tik kėlė mano motyvaciją didinti savo žinių bagažą ir nepradėti tinginiauti ruošiantis.

Konkursas

Truputis skaičių dėl įdomumo. Šiemet, preliminariais duomenimis, dalyvavo 1072 dalyviai. Nuo 2005 m. tai didžiausia delegacija atvykusi į šį konkursą.

Beje, šiemet buvo ir šiokių tokių konkurso pasikeitimų. Pasikeitė konkurso pavadinimas. Anksčiau buvo respublikinis konkursas, o dabar – nacionalinis. Taip pat įvestas 5 lt dalyvio mokestis. Tačiau čia nieko nuostabaus. Mano manymu, anksčiau ar vėliau tai turėjo įvykti. Taigi…

…atvykome į Lietuvos edukologinį universitetą (daugiau žinomas kaip Vilniaus pedagoginis universitetas) kiek per anksti. Teko laukti renginio pradžios visą valandą. Kad ir kaip jau buvo pasidarę nuobodu, tačiau sulaukėm renginio atidarymo. Kaip įprasta, jis vyko lauke. Kadangi buvo žvarbokas oras, tai nebuvo itin malonu ten stovėti. Bet ką padarysi, įdomu pasiklausyti, ką pasakys renginio organizatoriai. Čia vėl iškilo pernai metų problema – garso trūkumas. Jau tik atėjus prie įėjimo gamtos mokslo fakulteto iškart pagalvojau: “Vėl nieko nesigirdės…” Tokią mano mintį sukėlė stovinčio kolonėlės, kurių dydis buvo lyg muzikinio centro. Tačiau kai kurie žmonės buvo supratingi ir kalbėjo garsiai į mikrofoną, tai nebuvo taip jau blogai.

Po sveikinimų, rašinių konkurso nugalėtojų apdovanojimų, pajudėjome į auditorijas, kur mūsų laukė užduotys. Nervina eilinės grūstis prie auditorijos įėjimo, kol visi nusivelka striukes. Bet ką padarysi, yra kaip yra. Taigi, prasidėjo įtemptas 2h 30 min darbas. Užduotys, kaip ir minėjo konkurso organizatoriai šiek tiek priminė valstybinį geografijos egzaminą. Aišku, buvo kiek sunkesnis nei bus egzaminas, nes vis dėlto, tai juk konkursas. Tačiau, negalėčiau teigti, kad užduotys lyg “iš kosmoso” (ne kaip kai kurios iš rajoninių atrankų į respublikinę olimpiadą). Kiek atkreipiau dėmesį, šiemet dominavo visuomeninė geografija. Nors aš daugiau linkęs prie gamtinės, tačiau man tai bėdų nesukėlė. Tuščių vietų palikau minimaliai (nors geriausia jų išvis nepalikti). Beje, reikia nepamiršti kūrybinės užduoties. Kadangi, aš žmogus ne meno, tai man tokios užduotys nepatinka. Bet čia patinka ar ne, niekam nerūpi. Taigi, atlikau paskutinę užduotį ir išėjau iš auditorijos.

Tiesa, tiesiog privalau paminėti, kad atsirado tokia tendencija – perskaityti užduotis ir išeiti lauk. Pirmasis dalyvis iš mūsų auditorijos pasišalino maždaug po 20 min. Mano reakcija maždaug tokia:

Žmonės, pagalvokit bent kiek. Ko čia atvažiavot??? Toks įspūdis, kad mokytojai jus čia atgrūdo per prievartą. Tiek Per Č. Kudabos konkursą, tiek per rajoninę atranką į respublikinę olimpiadą dalyviai skuba pabaigt. Paskui skundžiamės, kad užduotys per sunkios. Neverkšlenkit ir dirbkit. Čia tik tarp kitko buvo.

Po konkurso

Visiems grįžus, nutarėme, kad galime eiti ten, kur sugalvosime. Kas nuėjo į prekybos ir pramogų centrą “PANORAMA”, kas nuėjo į parodą “The Human Body Exhibition”, kas nuėjo susitikti su draugais , pažįstamais, giminėmis. Žodžiu, turėjom daug laisvo laiko, kurį galėjome praleisti kaip norime, tad daug ko papasakoti čia neturiu.

Autobuse

Ryte autobuse buvo kiek tylu. Nenuostabu, juk išvažiavome 6h ryto, dar pusiau miegantys. Taip pat prie slogios nuotaikos galėjo atsirasti ir už autobuso lango laikinai grįžusi žiema. Tačiau visa laiką tokie nebuvome. Atsisėdau šalia tų žmonių, prie kurių sėdėjau ir pernai metais. Linksmi žmonės, nuolat kalba, netyli. Kitiems gali įkyrėti tas jų nuolatinis kalbėjimas, bet manęs tai netrikdo, tik įdomiau, supranti, kad važiuoji ne su pensininkais, kurie tik skųstis moka, bet su jaunais, tavo amžiaus žmonėmis, kurie yra daug ko patyrę, kiekvieną mielą dieną pasisėmę kažkokių tai įspūdžių.

Mano kompanijonė šiemet buvo vienuoliktokė. Žymiai linksmesnis žmogutis, nei pernai metais su manim važiavęs. Tiesa, ryte ilgą kelio dalį (galima sakyti beveik visą) mažai kalbėjome, kadangi mes iki tol buvome ganėtinai mažai bendravę. Tačiau grįžtant namo, viskas buvo atvirkščiai. Daug kalbėjome, juokavome. Kelias tikrai neprailgo. Kiek pastebėjau, visi sėdintys autobuse tapo gyvesni, labiau kalbūs, linksmesni, labiau atsipalaidavę, netgi labiau sušilę.

Išvados

Dalyvavimas tokiuose konkursuose – man tai tiesiog malonumas. Gaila, bet man tas malonumas greičiausiai paskutinis šiais mokslo metais. Tai puiki patirtis. Važiavau su tikslu patekti į geriausiųjų dvidešimtuką, bet jei man to padaryti ir nepavyks, aš nenusiminsiu, nes žinau, kad ne kiekvienas gali pasigirti, galėjęs čia sudalyvauti. Tai puikus pasiruošimas prieš laikant pirmąjį valstybinį geografijos egzaminą. Galiu pasakyti tik tiek, jei turėčiau galimybę, dalyvaučiau dar ne vieną kartą šiame konkurse.

P.S. Ačiū mokytojui Tomui Ubartui  už pagalbą besiruošiant geografijos, bei kitiems konkursams.

Nominacija “Metų nusišnekėjimas”

Kaip jau visiems seniai žinoma, Lietuvoje vyksta mokyklų tinklo pertvarka. Naikinamos vidurinės mokyklos, vaikai iš kaimo varomi į miestus, kurie yra už 15 km nuo jų namų. Ar rezultatas bus toks, kokio norėtume? Manau, kiekvienas atsakėte teisingai.

Vakar, žiūrint televizorių, teko išgirsti, kaip viena iš švietimo ministerijos viršūnėlių pasakė dalyką, kuris sukėlė tiek juoką, tiek neigiamas emocijas: “Svarbiausia, kad kaimuose išvis yra mokyklos, o jų struktūra (gimnazija ar pradinė mokykla) jokios esmės neturi.” Kaip tai jokios esmės neturi?! Čia tas pats, ką aš sakyčiau: “Nesvarbu kokį pieną gersim: 2 mėn  ar 1 dienos senumo, svarbiausia, kad iš viso jo turime!” Gal sakau su galva mąstykim, o ne su kitomis kūno vietomis.

Taigi, pabandykim pažiūrėti į susidariusią situaciją logiškai:

  • Jei kaime yra vidurinė mokykla, tai joje gali mokytis vaikai nuo 7 iki 19 m.
  • Jei kaime yra pradinė mokykla, tai joje gali mokytis mokiniai nuo 7 iki 11 m.

Taigi, kur mokinių kontingentas didesnis? Taip išeina, kad nesvarbu ar mokykloje mokysis 50 vaikų, ar 200, tačiau svarbiausia, kad mokykla YRA. Nesuprantu aš niekaip, kaip žmogui toks variantas gali būti logiškas. Tai taip pamažu ir sunaikins visas kaimų mokyklas. Iš vidurinių padarys pagrindines, iš pagrindinių –  pradines. Sulig kiekvienu etapu mažinamas vaikų skaičius Vėliau mūsų valdžios atstovai kalba, kad kaime per mažai mokinių, todėl jos reikia grūsti į miestą. Kokias turime iš to pasekmes? Tokias:

  1. Jei vaikas gyvena toli nuo miesto (15-20 km), tai jam reikia anksti keltis, laukti autobuso. Vėliau į pamokas nuvažiuoja nepailsėjęs, prastėja pažymiai. Sakysite: “Eik anksčiau miegoti”. Kažin ar daugeliui taip paprasta užmigti kai visai nesinori miego? Bent jau man asmeniškai niekaip neišeina užmigt, kai aš to visiškai nenoriu.
  2. Žmonės nuo mažens yra pratinami migracijai. Manau čia labai tiktų terminas - švytuoklinė migracija. Vaikai 5 dienas per savaitę yra priversti važinėtis nemažus atstumus pirmyn ir atgal. Taip jie įsisavina, kad migracija yra visiškai normalus dalykas. Taigi, mieli valdžios atstovai, nedejuokite vėliau, kad iš mūsų šalies emigruoja didelis skaičius žmonių. Patys juos pratiname prie to, kad reikia emigruoti, ale  ieškant “geresnių ir patogesnių” sąlygų.
  3. Vaikai yra priversti lankyti mokyklas, kurių visai nenori. Turiu puikų pavyzdį iš pažįstamų rato. Pas mus kaime, kaip ir turi būti, buvo pakeista mokyklos struktūra. Taigi iš 10 klasių mokyklos, ji tapo tiktai 8 klasių. Gerai. Tenka taikstytis su tokias situacija. Aišku, mokiniams pabaigus aštuonias klases, kadangi yra priversti keisti mokyklą, kodėl nepasinaudojus proga ir nepradėti mokslų gimnazijoje. Taip bandė padaryti ir kai kurie mano pažįstami būsimieji devintokai. Jie nusprendė pradėti lankyti mano dabartinę mokyklą. Tačiau šios mokyklos vadovybė paskelbė, kad jiems yra SKIRTA mokytis gretimame miestelyje (galima sakyti vos ne toks pats kaimas). Ten mokykla yra vidurinė. Tai taip išeina, kad mokinys net nebegali pasirinkti, kur mokytis? Beje, dar buvo pasakyta, kad galite bandyti laimę čia mokytis, bet tėvams patiems reiks kaip nors verstis su vaikų transportavimu į mokyklą, nes jiems nebus apmokėta už mokinių vežimą autobusu. Pagrindinė priežastis – jie turi mokytis ten, kur jiems skirta. Dėl įdomumo – nuo mūsų kaimo iki miesto autobusu važiuoti kainuoja apie 6 lt. Paskaičiuokite patys kokia suma išeina per mėnesį. Ir tegul niekas negalvoja, kad aš čia mūsų mokyklą kaltinu. Aš čia labiausiai esu pasipiktinęs valdžios sprendimais. Taigi, mokiniai yra priversti mokytis ten, kur liepia valdžia.
  4. Pažvelkime ir į mokytojų bendruomenę. Kiek mokytojų po tokių pertvarkymų neteks darbo? Daug. Paskui stebimės, kad pas mus didelis skaičius bedarbių. Esmė tame, kad patys žmones padarome bedarbiais.

Tos visos mokyklų pertvarkos man atrodo labai juokingos. Nepažįstu aš nei tų, kurie priima tuos įstatymus, nei tų, kurie juos pateikia. Taigi ir negaliu jų vadinti kokiais nors durneliais… Tačiau manau, nesuklysiu pasakydamas, kad didžioji dalis žmonių, kurie priima panašius sprendimus, tikrai nėra dirbę mokyklinėje aplinkoje.

Grįžkim prie Metų nusišnekėjimo.Įdomu, kaip galima išdrįsti teigti, jog nėra jokio skirtumo, kokia yra mokyklos struktūra. Jeigu nėra jokio skirtumo, tai kam keisti tas struktūras??? Juk palikim taip kaip buvo. Bent jau abi pusės bus patenkintos. Buvo ir dar vienas teiginys, kuris man labai “patiko”: “Negi devintokas, nesugebės atsikelti 6h ryte, ir išvažiuoti kažkur toliau nuo namų”. Tai tegul jis pats pabando į darbą kiekvienąsyk keltis tokiu laiku. Kažin ar labai jam tai sėkmingai seksis.

Žodžiu – nėra žodžių. Čia galima daug ką apkalbėti. Valdžios sprendimai mums niekada neįtiks. Tačiau kartais, jie ir būna verti mūsų pasipiktinimo. Kaip bebūtų taip, bet turime gyventi pagal priimtus įstatymus. Tiesiog būtų maloniau, jei nebūtų tokių viešų durnų pareiškimų, kurie erzintų kitus.

Po 2012 m. geografijos rajonų/miestų olimpiados

Kovo 13 d. vyko 2012 m. geografijos rajonų/miestų olimpiada. Kadangi šiemet respublikinė geografijos olimpiada vyks Telšiuose, tai mūsų rajonas šiemet turėjo teisę ten siųsti 3 mokinius (aš mokausi Telšių “Džiugo” gimnazijoje). Kad ir kaip ten bebūtų, konkurencija visada yra.

Apie užduotis

Informacija šaltinis grografija.lt.

Nepasitenkinimų užduotimis teko pamatyti ir išgirsti įvairių. Ir man pačia besprendžiant kildavo vienu ar kitu atveju klausimas: “Kaip suprast?” Bet po olimpiados skaitai klausimą dar kelis kartus ir supranti, kad gal ir visai logiškai pateikta užduotis. Kiek kalbėjau su savo geografijos mokytoju, tai tiek jo, tiek mano, tiek kitų dalyvavusių olimpiadoje nuomonė vieninga – užduotys tikrai buvo sunkios, reikalavusios tiek žinių, tiek loginio mąstymo.

Su viena užduotimi mano manymu buvo kiek persistengta. Konkrečiai omenyje turiu 3 užduoties pirmąją dalį. Reiktų logiškai pamąstyt, negi mokinys turi prisimint kiekvienos valstybės religinės sudėties skaičius (šiuo atveju, sudėtį procentais). Nemanau, kad net geografijos mokslo daktarai jau taip tiksliai paimtų ir atrinktų, kuriai šaliai kokie procentai tinka. Nors ką gali žinot, jie juk daktarai…

Kabinėtis galime prie daug ko. Visiems neįtiksi. Tiesą sakant, aš nebūčiau jau taip stipriai linkęs ir kabinėtis, kad ir kiek klausimų ir nepasitenkinimų kyla. Vis dėlto reikia suprasti, kad tai yra olimpiada ir iš mūsų gali pareikalauti bet ko ir bet kaip. Juk tai ne šiaip sau mokyklinio svarbumo konkursėlis.

Norėčiau kreiptis į tuos komentatorius, kurie stipriai reiškia nepasitenkinimą – atvėskit. Juk žinojot kur einat. Tad baikit verkšlenti. Man taip pat buvo dalykų, kurie nepatiko. Supraskit ir jūs, juk tai OLIMPIADA, o ten niekada nebūna lengva.

Rezultatai

Kai kurie gal galvojat, kad perėjau į kitą etapą, todėl ir kalbu, kad tai olimpiada, reikia mokėti prisitaikyt ir t.t. Nė velnio! Iš tikrųjų esu kiek nusivylęs savo rezultatais. Žiauriai norėjau papult į tą trejetuką, keliaujantį į respublikinę olimpiadą. Deja, nepavyko. tarp 11-12kl. užėmiau 3 vietą,  tarp 9-12kl. likau ketvirtas (čia svarbiau yra 9-12kl. grupė). Nuo trečios vietos mane skyrė tik 2 taškai. 2 nelemti taškeliai! Du geografiniai objektai ir aš jau galėjau konkuruot dėl trečios vietos!  Tie 2 taškai man ilgai neišeis iš galvos… Bet už tek skųstis, galiu tik pasidžiaugti, kad (kaip V. Romanovas pasakytų) “pragriesas įvyko”. Praeitais metais, kiek pamenu, buvau tik 7-oj vietoj. Šiemet, jau ketvirtoj. Kad ir tik 3 vietom, bet vis tiek kilau. Reiškia nors regresijos nėra. Nors tai guodžia.

Kalbant apie kitus dalyvius, kiek žinau mūsų mokyklą pasirodė gan neblogai. Už manęs, penktoje vietoje liko, bendraklasė. Atsiliko nuo manęs tik vienu tašku. Tikrai neblogas rezultatas. Viena vienuoliktokė liko 8-oje vietoje. Kaip sekėsi mažesnių klasių atstovams, kol kas nežinau.

Aišku viena, galime džiaugtis, kad pasirodėme ganėtinai gerai, mūsų mokyklos vardui nereikia gėdingai tupėti rezultatų lentelės apačioje.

Ateities tikslai

Ateitis. Net pačiam juokas ima, pagalvojus, ką parašiau. Kokia čia ateitis, egzaminai jau ne už kalnų. Kuo jie arčiau tuo greičiau laikas bėga. Bet dar vienas konkursėlis laukia – XII Č.Kudabos respublikinis konkursas, vyksiantis kovo 31 d. Nežinau kodėl, bet mokinai visada laukia šito konkurso. Aš asmeniškai visus metus jo laukiau. Keik teko kalbėti su kitais, jie taip nekantrauja ten sudalyvauti. Kažkuo šis konkursas žavi, tiesiog sunku pasakyti kuo. Žodžiu, ketinu ten dalyvauti. Turiu išsikėlęs sau tikslą – patekti į geriausiųjų 20-uką. Kaip man seksis, nežinau. Tikiuosi geriausio. Tiesiog reikia neprarasti motyvacijos ir viskas bus gerai.

Pabaigai

Kad ir kelintą vietą pavyko užimti, džiaugiuosi, kad iš viso dalyvavau. Dalyvavimas tokiuose renginiuose (nebūtinai geografijos) didina žinių bagažą, leidžia vis labiau jausti žmogui, kad jis kažką sugeba, ne veltui įdeda daug darbo. Gali labai naiviai nuskambėti, bet kažkada visas tas aktyvumas tokiuose renginiuose, atsipirks. Reikia tiesiog turėti motyvacijos kažko siekti, kažką daryti, o ne tiesiog sėdėti namie prie kompiuterio įlindus į facebook’ą.

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.