Kodėl tėvai nenori leisti suaugti savo vaikams?
Istorija, kuri verčia susimąstyti. Ar iš tikrųjų yra tokių žmonių pasaulyje? Aš kalbu ir apie pagrindinį istorijos veikėją, ir apie jo mamą.
Charakterizuokime veikėjus
Denis – pagrindinis šios istorijos veikėjas. Aktyvus sportininkas, kultūristas. Tik čia ir pasirodo didžiausia problema. Jis didelis išore, tačiau mažas viduje. Denis neturi pasitikėjimo savimi, gal netgi, savarankiškumo. Ir tikrai kaltas ne jis pats. Kalta jo mama, kuri yra valdinga, siekianti išlaikyti savo sūnų prie savęs iki gyvenimo galo. Denis nori išsilaisvinti iš mamos gniaužtų (tai galime spręsti iš jo pasiryžimo pakviesti merginą į pasimatymą), tačiau ji ir nepasitikėjimas savimi, to neleidžia padaryti.
Kyla du probleminiai klausimai:
- Kodėl tėvai nenori leisti savo vaikams suaugti?
- Ar galime sakyti, kad kuo daugiau jėgos išorėje, tuo mažiau jos viduje?
Kodėl tėvai nenori leisti savo vaikams suaugti?
Manau, kad tokių tėvų tikrai yra. Gali būti, kad kiekvienam iš mūsų kartais atrodo, kad mūsų tėvai mus vis dar laiko mažais. Kai tokia tėvų yda pasireiškia tikrai ne dažnai, sakykime retai, tai galime paaiškinti, kaip jų instinktyvumą, tą jausmą, kad vaikai jiems visada bus vaikai. Bet kai toji bloga ypatybė virsta tokiu įpročiu (viskas kontroliuojama, norima savo vaiką išlaikyti kuo arčiau savęs), kaip ji išreikšta šioje istorijoje, sakyčiau tai jau nebe yda, o liga. Sveiko proto žmogus su savo, iš pažiūros, jau 40-mečiu sūnumi taip tikrai nesielgs. Kas blogiausia, kad visos šios ligos pasekmės matosi ne mamos, bet sūnau elgesyje. Jis nedrąsiai pakviečia merginą į pasimatymą (tai gal ir daugeliui mūsų sekasi padaryti ne itin ryžtingai), pasimatymo metu kalbą veda mergina, o ne vyras, kai “vakarėlyje“ pasirodo du, iš pažiūros narkotikus vartojantys, vaikinai ir iš jo išsijuokia, jis paprasčiausiai susirenka savo daiktus ir eina lauk. Aišku, galime sakyti, kad protingas žmogus taip ir padarytų. Tačiau, kitas, tokio sudėjimo vyras nebūtų leidęs iš jo šaipytis, o būtų “užmetęs jiems per sprandus“. Jūs galite sakyti, kad nieko kumščiais neišspręsi. Taip, jūs teisūs, tačiau tą akimirką šis vyras butų pasijutęs daug geriau. Tai tiesiog mano nuomonė.
Dar viena didelė bėda, mamos siekimas išlaikyti sūnų bet kokia kaina. kai Denis parėjo namo išgėręs vieną butelį alaus (ar sidro, vis tiek nesvarbu), ji pasako jam, kad jis toks kaip jo tėvas. Jo tėvas buvo alkoholikas. Viso to reikšmė – mama bando paveikti savo sūnų psichologiškai. Ir ne pačiais gražiausiais būdais.
Ši istorija, man asocijuojasi su Roberto iš serialo “Moterys meluoja geriau“ situacija. Šis personažas taip pat yra “mamyčiukas“. Pirmame savo sezone, Robertas buvo toks pat kaip Denis. Visada turėdavo aiškintis savo mamai kur eina ir panašiai. Tačiau Robertas progresavo. Nors jis ir tebėra kartkartėmis tas “mamyčiukas“, tačiau jis tikrai savarankiškesnis. Kaip jis pasikeitė? Jį pakeitė moteris, atsiradusi jo gyvenime. Tai gal ir yra vienas iš problemos sprendimų būdų. Naujas žmogus Denio gyvenime, gali jį pakeisti į gerąją pusę.
Taip ir neatsakiau į savo iškeltą klausimą. Tai visgi, kodėl tėvai nenori leisti suaugti savo vaikams? Gal viso to kalta yra per didelė meilė? Mąstau ilgai. Nesugalvoju atsakymo. Gal jūs, skaitytojai, galit pateikti atsakymą, nes aš jau pasiduodu. Mano smegenėlės nesugeba surasti tinkamo ir vienareikšmiško atsakymo.
Ar galime sakyti, kad kuo daugiau jėgos išorėje, tuo mažiau jos viduje?
Šiuo atveju -taip. Kalbant apie realų gyvenimą, negaliu teigti tiesiai šviesiai, kad į mano iškeltą klausimą galima atsakyti tik neigiamai. Nedaug pažįstu, tokio dydžio žmonių. Tie, kuriuos pažįstu, tikrai nėra maži viduje. Tačiau grįžkim prie istorijos. Denis, tai jau kita istorija. Didžiausia jo problema, kad jis nesugeba atsakyti savo mamai. Netgi tada, kai jis pasakė, kad išeina su draugu į kiną, o jo mama supyko, jis pasakė, kad gali atšaukti susitikimą. Aš tikiu, kad Denis išeidavo pasižmonėti gana retai. O čia, vienas vakaras kažkur kitur, o ne su mamyte, ją labai supykdė. Negerai. Vis dėlto džiaugiuosi, kad Denis ryžosi išeiti. Čia buvo tas mažas jo vidinės jėgos prasiveržimų. Jeigu tokių prasiveržimų būtų daugiau, tai ir mama pradėtų žiūrėti kitaip į sūnų.
Mano manymu, Denis jau buvo ištroškęs tos laisvės, to jausmo, kad šalia tavęs yra kažkas daugiau, nei mama. Todėl jis ir ryžosi pakviesti į pasimatymą merginą. Be to, Denis jau nebe atrodo pirmos jaunystės. Nesakau, kad jis senas, bet kad nebelanko studijų paskaitų, tai tikrai. Manau, kad jis tokių akimirkų su mergina savo gyvenime turėjo labai mažai. O gal ir išvis neturėjo…
Labiausiai mane nustebino pabaiga. Net negalvojau, kad istorija gali baigtis būtent šitaip. Išvada viena – kad ir kas nutiktų, Denis grįš pas savo mamą. Kad ir į lovą… Graudu.
Reziumė
Tėvu kišimasis į vaikų pasaulį yra labai svarbus. Tačiau to nereikia daryti per ilgai. Jei tėvai nepastebi, kad jų vaikai jau suaugo, vaikai patys turėtų jiems tai priminti.
Apie populiarųjį straipsnį…
Tikriausiai daugelyje mokyklų mokiniai susiduria su tokia problema, kaip bėdos su tvarkaraščiais. Tiksliau – didelis “langų“ skaičius. Pas mus mokykloje ne kitaip. Apie tai prakalbo mano geras draugas. Tiksliau kalbant ne prakalbo, o apie tai parašė. Parašė vienoje populiariausių šalies informacijos svetainių. Bėda ta, kad straipsnyje buvo pavartotas mokyklos pavadinimas. Dėl viso šito jo straipsnio kilo labai daug kalbų mūsų mokyklinėje aplinkoje. Ne tik tarp mokinių, bet ir tarp administracijos…
Galima džiaugtis tuo, kad straipsnio tikslas pasiektas. Tai sukėlė didelę sumaištį. Kiek teko girdėti, šiandien mokytojų kambarys dūzgė kaip bičių avilys. Kai kurie mokytojai peržiūrinėjo straipsnio autoriaus tinklaraštį. Beje, girdėjau, kad ir manąjį netgi. Gal kažką iš to ir laimėsim. Gal bus daugiau atsižvelgiama į mokinį, jo poreikius. Bent jau to yra tikimasi. Tikisi autorius, tikiuosi aš, tikisi ir kiti mūsų draugai. Didžiausias klausimas, ar mes sulauksime tokių pasekmių, kurių tikimės. O gal bus atvirkščiai? Dabar mums kyla daug klausimų. Žinome maždaug, kokia yra mokinių nuomonė, apie straipsnį. Vieni mus palaiko, kiti smerkia, treti yra neutralūs. To ir reikėjo tikėtis. Dabar, kas mane labiausiai domina, tai mokytojų bei administracijos reakcija į straipsnį. Tikiu, kad ji yra ne kokia. Visų pirma dėl to, kad buvo paminėtas mokyklos pavadinimas. Visų antra, dėl to, kad buvo minima, jog straipsnio kūrimas buvo raginamas kelių mokytojų. Tai gali ir sukelti tarp mokytojų netgi nepasitikėjimą vienas kitu, tačiau čia jau ne mūsų bėdos… Tegul jie aiškinasi tarp savęs.
Kokia mano nuomonė apie populiariausią straipsnį mūsų mokykloje? Ar jis buvo reikalingas ar ne, negaliu pasakyti. Galvoju ir taip, ir anaip. Neapsisprendžiu. Sutinku su visų nuomone, mokyklos pavadinimo nereikėjo. Iškraipyti keli faktai. Tačiau tai autorius neneigia, kad padarė klaidą, rašydamas faktus, jų nepatikrinęs. Tačiau buvo verta. Tokia mano nuomonė. Daug kas tyli, nieko nekalba. O čia va, atsirado žmogus, kuris prabilo. Kaip jis tai padarė, jau kitas klausimas. Galiu pasakyti tik viena, kad jei jis būtų manęs prieš dedant straipsnį į internetinę svetainę paklausęs ar verta, nesudvejojęs būčiau atsakęs: TAIP.
Kiek žinau, mokyklos administracija, tiksliau pavaduotoja į straipsnį skaudžiai nesureagavo. Straipsnio autorius ir pavaduotoja ramiai pasikalbėjo ir tiek. Tikrai pagirtina iš administracijos pusės. Sureagavo normaliai, civilizuotai.
Pabaigai, norėčiau pačio straipsnio autoriaus išsakyta mintį pateikti jums, kad susidarytumėte nuomonę, ką jis galvoja, apie dabar vykstančias diskusijas:
“Dieve mano, dabar toks jausmas, kad aš noriu uzurpuoti mokyklą ir tapti jos direktoriumu. Kažkoks dvyliktokas, neturintis jokios kompetencijos parašo straipsnį ir visi išsigąsta. Kas? Ar jis parašė? Ką jis galvoja?
Kai mokykla ir visi kas joje lankosi pradės skirti tam tikrų kompetentingų institucijų raštus nuo dvyliktoko bulvarinio skaitalo – galėsime kalbėti.
Beje, palikau labai sužavėtas, kaip “išpopuliarėjau”. Nežinau, gal net į kokį šou man nuvykt. Kad nelikčiau užmirštas ir nublokštas į pirmykštį būvį.
Labai dar sudomino tas, kad yra tokių mokytojų, kurie net savo pamokų nebeveda, o kalba apie garsųjį TABU straipsnį ir ką gi tas autorius galvoja. Ačiū Jums, mokytojai.
Ir įdomiausia yra tai, kad šurmulys vyksta už nugaros. Nepriėjo nė vienas ir nepaklausė: kodėl tai padarei? Kokie tavo argumentai? Nors ką aš čia… jums tik pirštais rodyt. (:
Apie straipsnį kalbėjau tik su pavaduotoja, kuri jame nieko blogo nemato. Bet vat dvyliktokai sugeba traktuoti tai kaip pasaulinę katastrofą, kataklizmą, nelaimę.“
P.S. Nuoroda į straipsnį, kas dar neskaitėte.
Laimono blog'as 