Kviečiu visus, kurie skaito mano blogą, bendraminčius, kolegas blogerius, bendraklasius ar šiaip čia užklydusius žmones, pabalsuoti už mano bei kolegų (Altajaus ir Žymanto) sukurtą projektėlį.
1. Balsuoti gali tik registruoti Švietimo portalo nariai (t.y. prisiregistravę portalas.emokykla.lt svetainėje, jei ne – kviečiu tą padaryti tiek mokytojus, tiek ir mokinius)
2. Kiekvienas registruotas narys turi tik vieną balsą, t.y. balsuoti galite tik vieną kartą.
3. Balsuoti galite:
Pasirinkę pagrindiniame konkurso „Virtuali kelionė klasėje“ lange esančią nuorodą „Atsakyti į šią apklausą“.
Pasirinkę darbą, paspauskite mygtuką „Balsuoti“.
Mūsų darbo numeris 24.
Patariu naudotis Internet Explorer naršykle, balsavimo puslapis labiau pritaikytas pastarajai.
4. Balsavimas vyksta nuo 2012-01-30 iki 2012-02-12 dienos.
5. Laimėtoju pripažįstamas daugiausiai Švietimo portalo registruotų narių balsų surinkęs darbas.
Projekto pristatymas:
P.S. Suprantu, balsavimo sistema griozdiška, labai nepatogi, tačiau nepatingėkit. Juk tai užims daugų daugiausiai 5 min Jūsų laiko
Televizija. Vienas iš tų dalykų, be kurių sunku įsivaizduoti mūsų vis tobulėjantį informacinės visuomenės gyvenimą. Galima daug ko iš jos sužinoti bei išmokti. Bet kaip kartais užknisa tokios laidos, kurios yra visiškai nereikalingos, be jokios naudos ir tik eterio laiką užima.
Viena iš tokių laidų – “Nuodėmių dešimtukas”. Didesnės nesąmonės neteko regėti. Tokia situacija: įsijungiu televizorių. Kaip visada pataikau ant motinos reklamos, be kurios joks kanalas neišsilaikytų. Reklamuoja tą nesąmoningą laidą. Mat ketvirtadienio vakarą žmonės galės pamatyti TOP 10 Lietuvos seksualiausių įžymybių. Tai dabar Jūs pasakykit man, “naiviam” jaunuoliui, kokia nuodėmė yra būti seksualiai. Tai kaip tik, kuo daugiau tokių merginų tuo geriau. Žmonės iš kitų kraštų pradės važiuoti į mūsų šalį gražių merginų ieškoti, panelės nenorėdamos niekur vykti, liks su savo naujaisiais vyrais čia. Didės gyventojų skaičius. O ir lietuviams bus kuo didžiuotis (aišku, jau fantazuoti čia pradėjau). Niekaip nesuprantu, kur tos laidos prodiuseriai nuodėmę įžvelgia? Beje, įdomu man tai, kaip jie nustato tą nuodėmingumo lygį. Taip išeina, kas pirmoje vietoje, tas nuodėmių ekspertas, o kas dešimtoje, tam tobulėti reikia? Geriausias variantas yra tas, kad teko matyti, jog “nuodėmingąjį” labai kruopščiai išanalizuoja kažkoks vyrukas iš svetimos šalies, kuris viską gali nuskaityti iš veido. Tik nuotrauką jam parodyk ir tu kaip mat būsi iškeltas ant pjedestalo. Kaip tokios laidos į eterį išleidžiamos, nesuprantu.
Sakydamas, kad didesnės nesąmonės nesu regėjęs tikriausiai suklydau. Didesnė nesąmonė už “Nuodėmių dešimtuką” yra “Žvaigždė policininkas”. Kas ten darosi? Kažkokios ale žvaigždės apsirengia juokingas uniformas, laksto iš paskos policininkams, lenda į kadrą, kalbina jau surakintus nusikaltėlius ir keliasi reitingus. Man ta laida iš vis be prasmės atrodo. Kokio velnio toms mūsų žvaigždutėm ten lakstyt policininkams į užpakalį įsikibus (atsiprašau, jei kam negražiai nuskambėjo išsireiškimas)? Man atrodo jie ten tik maišosi. Palyginimui – laida “Farai”. Prieš ją neturiu nieko prieš. Parodoma policininkų kasdienybė. Kartais įdomu pamatyti, kokius “didvyrius” turime išsiauginę (čia jau apie tuos, kurie su antrankiais policijos automobilyje sėdi, kalbu). Tačiau ten yra tik vienas papildomas žmogus automobilyje – operatorius. Bet ir tas nesimaišo. Kartais dar net pašviečia su lempa ant kameros. Bet kokia tų žvaigždučių paskirtis laidoje “Žvaigždė policininkas”, niekaip nesuprantu.
Kitos erzinančios laidos – “žvaigždžių” baltinius viešai skalbiančios laidos. Čia įeina tokios laidos kaip “KK2″ ir “Be komentarų”. Įsijungi televizorių ir matai ekrane Siaurusaičio besivaipantį veidą. Dabar jau jis nebeišsidirbinėja, bet vis tiek jis man nepatinka, kai veda tokias laidas. Paprasčiausiai jam tai netinka. Niekam netinka, nes tai laidos, kurios neturi prasmės. Kam gali būti įdomu, kaip kažkokia Raisa, kažkur barą (ar kokį ten “biesą”) atidarė. Atsiranda tikriausiai tokių laidų aistruolių. Gaila man jų, jeigu čia kažkokį suinteresuotumą pajaučia. Tokios laidos tik skatina kištis į kitų gyvenimą, domėtis tuo, kas visiškai nenaudinga ir nereikalinga.
Aišku, kyla klausimas, ką aš siūlau? O kodėl gi nepakeitus šitų ir panašių laidų kitomis, daugiau naudingesnėmis. Tarkim, kad ir ta pačia laida – “Žmogus prieš gamtą” (“Man vs Wild”). Kai kam gal ji ir nepatinka. Tačiau tai puiki laida, kuri moko kaip išgyventi blogiausiomis sąlygomis laukinėje gamtoje. Gerai, sakykime esate pavargę nuo dienos darbų ir nebenorite jokios informacijos, jokių patarimų. Norite kažko atsipalaidavimui. Tai kodėl eterio laiko neužėmus su visų mėgstamai serialais. Tarkim, kad ir “MD House”. Tikrai mažai yra tokių, kuriems šis serialas nepatinka. Puikus vakaras prie televizoriaus ekrano, garantuojantis neblogą humoro dozę ir atsipalaidavimą.
Ir pabaigai. Sakoma: “Nepatinka – nežiūrėk”. Bet ką daryti, jeigu esi paruošęs visus namų darbus, pasiruošęs rytdienos darbams, nugara jau skauda nuo sėdėjimo prie kompiuterio ar rašomojo stalo, o tu tiesiog pasidarai gerą puodelį arbatos, įkrenti į fotelį, įsijungi televizorių, o ten matai tik tas nieko vertas laidas? Nieko kito nebelieka, kaip tik susitaikyti ir žiūrėti tai, ką siūlo televizija.
Merginos – TIKRŲ vyrų bene geidžiamiausias objektas. Kiekvienas vyras turi savo skonį: vieniems patinka “kūdos”, kitiems – putlesnės, vieniems aukštos, kitiems – žemos, vieniems – didžiakrūtės, kitiems – “lentos” ir t.t. Bet tikriausiai visiems vyrams moterys yra mažiausiai suprantamas dalykas visatoje.
Kartais jų tiesiog neįmanoma suprasti. Tai labai sudėtingos, kartais nežinančios, ko nori būtybės (mano akimis) būtybės. Su jomis yra labai negerai pyktis. Tarkim, vyksta kažkoks balius. Susipyksta du vyrai. Ką jie padarys? Išeis į lauką, padaužys viens kitam snukį, ir grįš prie stalo. Viskas, daugiau jokių nuoskaudų. Bet kaip pykstasi merginos? Iš pradžių valandą laiką aiškinsis, prikaišiodamos viena kitai senus laikus, kai buvo kažką padariusios “ne to”. Paskui gal sugalvos patampyt vieną kitai už plaukų. Bet tuo viskas nesibaigs. Kokias tris dienas viena su kita nekalbės. Paskui prasidės vėl aiškinimaisi. Dar vėliau prasidės visokio purvo pylimas ant savo “priešės”. Galiausiai jos nebesusitaikys ir jų keliai skirsis visiems laikams. O dėl ko įvyko kivirčas? Dažniausiai tai būna dėl menkniekių, kaip, pavyzdžiui, toks pareiškimas: “Aš visą savaitę sirgau, o kodėl tu nepaklausei kaip aš laikausi?”.
Kitas keistas dalykas – nesuprasi, ko jos nori. Pasakai komplimentą, supranta priešingai. O paskui skundžiasi, kad nepasakai jai nieko gražaus. Dažnai viską išverčia į priešingą pusę. Pasakai: “O kokia tu graži. Svorio bene numetei. Tikrai gražiai atrodai”. Atsakymas: “O jau anksčiau tai karvė buvau?”. Na ir suprask tu, ką blogo pasakei. Ir tikrai nehiperbolizuoju. Taip jau yra, kad joms patinka vyrus priversti jaustis kaltais, nesvarbu ar jie kalti ar ne… (Nepriimkit, brangiosios, visko asmeniškai. Aš tik rašau, kas į galvą šauna)
“Nepyk, bet manau, kad galime likti tik draugais” – tikriausiai viena iš labiausiai traumuojančių vaikinus frazių. O kas būna keisčiausia- išsiskiria visiškai dėl nieko. Jų argumentas: “Ai, nu žinai, nebeliko meilės”. Na gerai, nebeliko tai nebeliko. Bet bendrauji, atrodo viskas gerai, kaip ir visada. O čia šast, tokia žinia, kad ji tau nieko nebejaučia. Tai nors kažkas būtų pasikeitę – bendravimas, sumažėjęs pasimatymų skaičius, ar dar kas nors. Bet ne, viskas tekėjo sena vaga…
Esu vieną kartą su draugais kalbėjęs apie tokį atvejį: studentų porelė. Abu žino, kad su finansais nėra labai gerai. Mergina tai pripažįsta. Bet vis tiek vaikšto po restoranus, o vėliau su vaikinu išsiskiria dėl to, jog jis nesugeba jai nupirkti pavalgyti restorane. Absurdas, ką daugiau įmanoma pasakyti. Mergina, pripažįsta ir nesmerkia vaikino už tai, kad jis nėra labai pajėgus finansiškai, bet vis tiek su juo dėl to išsiskiria. Paradoksas kažkoks. Aš tokių dalykų tikriausiai niekada nesuprasiu…
Kitas keistas dalykas – per didelis stengimasis būti gražia.
Vienos pradeda badauti, kad būtų lieknesnės (nors ir taip sveria vos tik 55kg). Jos visada laiko save storomis, kad ir kokia tobula figūra būtų.
Kitos prisikrauna špakliaus kibirais ant veido. Fu. Kas per daug tas nesveika.
Trečios – per ilgai užsibūna soliariumuose. Atrodo, kad ten būtų visą naktį praleidusios.
Na pasakykit man, kokiam vyrui tai bus gražu? O jos to nesupranta. Ech tas moteriškas naivumas. Juk gražiausia yra natūralumas. Aišku, gražu, kada pasidažo. Aš nesu antimakiažo šalininkas. Tačiau visko reikia naudoti su saiku. Beje, jei kam įdomu, plačiau apie tai galite paskaityti Žymanto bloge.
Ech tos merginos. Keisčiausios, sudėtingiausios, tuo pačiu gražiausios ir dar visokios -iausios būtybės. Ne veltui yra tokia legenda, kad yra išleista knyga, kurios storis, kaip penkios biblijos, pavadinimu “Kaip suprasti moteris”. Šitų knygų yra jau 7 tomai. Ir tai tik įžanga…
P.S. Mintys nebuvo dėstomos “iš oro”. Rašant buvo remtasi savo bei aplinkinių patirtimi
Pavadinimas gal kiek ir per drąsus, bet nieko, tiks.
Pradėkim nuo pradžių. Prasideda niekuo neišsiskirianti lietuvių kalbos pamoka. Išsidalinam lapkričio 18d. rašytas A. Škėmos romano “Balta drobulė” ištraukos interpretacijas. Atrodytų nieko neįprasto, bet štai netikėtai lyg žvirblis išskrenda frazė iš mokytojos lūpų: “Išsitaisot klaidas, parsinešit darbus namo ir tegul tėveliai pasirašo”. Pirma mintis šovusi į galvą: “What the f**k?”.
Vienas mokinys iškart paklausė: “Jau kažkas iš tėvų pasiskundė?”. Aišku, ką daugiau belieka 12-okui galvoti po tokio pareiškimo. Tačiau mokytojos argumentas į išsakytą frazę buvo tas, kad jis bus įsitikinusi, jog tėvai bus matę ne tik mūsų pažymius, kuriuos jie ir taip gali peržiūrėti tamo.lt elektroniniame dienyne, bet ir tai, kad tėvai galės pamatyti ir už ką jų vaikai gauna pažymius. Gal ir nieko mintis… Bet iškyla klausimas – kiek tėvų iš tikrųjų perskaitys savo atžalų darbus, ir kiek tėvų tiesiog padės parašą po interpretacijos pabaiga?..
Dabar išeina taip, kad mes esame kaip pradinukai, turime eiti pas savo tėvus ir sakyti: “Mama, tėte, žiūrėkite kaip parašiau kontrolinį darbą ir būkit geri, pasirašykit, kai perskaitysit”. Truputį gaunasi nonsensas, kad 12-okas turi šitaip elgtis. Ką pakeis tai, kad tėvai pasirašys po tuo kontroliniu? Mano manymu, jie jau ne be pakeis atžalos apsisprendimo, laikyti valstybinį lietuvių kalbos egzaminą ar ne, nepakeis vaiko raštingumo, neprivers jo ilgiau sėdėti prie knygų. Žodžiu, mes jau nebe maži vaikai, ir mes patys turime rūpintis tokiais dalykais, o ne mūsų tėvai.
Kyla tokia mintis, kad mūsų visuomenėje yra nusistovėjęs toks stereotipas – jei eini į mokyklą, tai vis dar esi visiškai priklausomas nuo savo tėvų. Čia galime pritaikyti ir Žymanto aprašytą situaciją. Nesakau, kad 12-okas jau yra visiškai savarankiškas gyvenime. Taip, jis vis dar gyvena su savo tėvais, vis dar valgo jų duoną ir pan. Na bet būkim sąžiningi, ar Jums neatrodo, kad 12-okas už kontrolinį darbą pažymį gali gauti ir be tėvų globos?
Iš kart užbėgu įvykiams už akių. Gali atsirasti mokytojų, kurie pradės sakyti, kad čia tik apsidraudimas, nes yra visokių tėvų, kurie gali pradėti skųstis, kad nežino už ką jų vaikai gauna pažymius ir panašiai. Sutinku. Taip, mūsų mokykla dirba kruopščiai, tvarkingai, bendrauja su tėvais. Ketiname tapti gimnazija, taip ir turime dirbti. Bet aš tik aptariu, kaip tokie dalykai yra visiškai nebūti, bet labai sureikšminami. Gali pasirodyti, kad ir aš per daug sureikšminau šį įvykį, tačiau man atrodo, kad 12-os klasės mokiniui kišti tėvams po nosies savo kontrolinį darbą, yra kiek vaikiška.
Ech… Galiu pasigirti, kad pagaliau sulaukėm. Sulaukėm diplomų, kuriuos užsitarnavom sukūrę švietimui skirtą svetainę. Diplomus gavome aš, mano bendraklasis Žymantas Baranauskas. Tiksliai negaliu pasakyti, bet man atrodo, kad diplomą gavo ir mūsų darbo vadovas, geografijos mokytojas Tomas Ubartas.
Už ką diplomai?
Pavasarį mokytojo Tomo Ubarto mokomos mokinių grupės susijungė vienam rimtam projektui. Nusprendėm sudalyvauti mokinių ir mokytojų darbų konkurse “Idėjos iš IT pamokų”. Nusprendėm sukurti internetinę svetainę skirtą Lietuvoje saugomoms teritorijoms. Tam pasitelkėme wordpress.com sistemą.
Aš ir Žymantas buvome paskirti svetainės administratoriais. Žymantas kūrė dizainą, svetainės išvaizdą, o aš apdorojau visą informaciją, kurią gavau iš kitų mokinių bei kurią susiradau pats ir talpinau ją į mūsų kuriamą svetainę. Likę mokiniai kūrė prezentacijas, pasitelkę Powerpoint pagalbą. mano manymu, galutinis variantas atrodo išties puikiai.
Taigi, galų gale sužinojome, kad gavo nominaciją “Už IT panaudojimą puoselėjant meilę gamtai”. Malonu žinoti, kad mūsų darbas vis dėlto buvo įvertintas. Ir labai gerai įvertintas.
Darbo įvertinimas
Tai, kad diplomus iš mokinių gavome tik aš ir Žymantas, dar nereiškia, kad dirbome daugiausiai ir sunkiausiai. Visi dirbo, kiek galėjo, kiek sugebėjo. Visi buvo verti diplomo, nes visi geografijos grupių mokiniai prisidėjo bent menkiausiai prie sukurtos svetainės. Noriu pasakyti, kad nesvarbu jog diplomuose puikuojasi tik mūsų su Žymantu pavardės, bet jais buvome įvertinti visi.
Kiti pastebėjimai
Gaila, bet už akies kliūna viena gramatinė klaida: “Telšių “Džiugo” visurinės mokyklos”. Žinoma, tyčia nebuvo tai daroma, bet visgi, tokį raštą reikėtų rašyti atidžiau, nes čia ne šiaip koks popiergalis. Na bet nieko, nesikabinėkim prie klaidų, o džiaukimės tuo, ką turime.
Horoskopai, vardų reikšmės ir panašūs dalykai domina gana daugelį žmonių. Prisipažinsiu, aš pats nesu viso to mėgėjas. Tačiau vienas dalykas mane nustebino.
Viena mano labai gera draugė pasakojosi, kaip ji atrado vieną svetainę, kurioje pagal vardą aprašomi žmogaus asmenybės bruožai. Ji sakė, kad jai viskas kuo puikiausiai atitiko. Viską pasakojo su didžiuliu entuziazmu. Ji taip viską dėstė, kad net sugebėjo padaryti taip, kad aš irgi neiškenčiau ir pasitikrinau, ar iš tikrųjų viskas taip yra tiksliai aprašoma, kaip mano draugė pasakojo. Pats nepatikėjau tuo, ką skaitau. Atrodo, kad ten viską būtų parašęs mano geriausias draugas, kuris viską žino apie mane. Aprašyti asmenybės bruožai iš tikrųjų buvo lygiai tokie pat kaip ir mano bruožai( tik gal vienas kitas sakinys skiriasi nuo to, koks aš esu, tačiau prie to nebūtų galima labai kabinėtis). Iš pradžių pagalvojau, kad sutapimas. Nusprendžiau patikrinti. Nukeliavau pažiūrėti ką rašo apie mano geriausią draugą. Viskas tinka. Nukeliavau pažiūrėti ką rašo apie mano dėdę. Viskas tinka.
Negalėjau nepasidalinti šia svetaine su Jumis. Pasižiūrėkite, gal ir Jums pasirodys, kad viskas rašoma būtent apie Jus. Taigi, čia nuoroda į svetainę.
Domėjimasis tokiais dalykais gali atrodyti kitiems kiek juokingas, beprasmis. Nepaslaptis, aš irgi taip manau. Gal todėl, kad esu nusiteikęs skeptiškai prieš visokius horoskopus ar panašius dalykus. Tačiau kartais visiems užeina noras sužinoti ką nors apie save ir iš tokios pusės.
Monotonija… Vienas iš tų dalykų, kurių nenorėtume patirti savo kasdienybėje. Pamokos mokyklose – ne išimtis. Kaip eilinį sykį, mūsų geografijos mokytojas Tomas Ubartas sugalvojo, o gal kur ir sužinojo (nežinau kaip čia buvo) naują mokymo metodą, kuris paįvairina tą rutiną pamokose (aišku nekalbant apie geografijos pamokas, kurios vos ne kiekvieną savaitę būna kažkuo kitokios). Taigi, apie viską nuo pradžių.
Šiuo metu geografijos pamokoje “žygiuojame” per geopolitikos skyrių. Daug įvairių politinių dalykų. Fu… Nepatinka man politika. Bet ką padarysi, toks kursas, reikia jį pereiti nori nenori. Taigi, mokytojas liepė užeiti į geopolitika.lt svetainę, ten susirasti straipsnį apie Lietuvą. Sekančią pamoką, mums reikėjo ateiti į pamoką pasiruošus:
trumpą straipsnio santrauką;
apibūdinti kokia Lietuvos geopolitinė padėtis išryškinama straipsnyje;
iškelti probleminį klausimą, po kurio užsimegztų diskusija.
Kaip visada, atsirado tokių, kurie atėjo į pamoką nepasiruošę. Šioje situacijoje nieko nepakeisi, taip visur ir visada buvo, yra ir bus. Tačiau didžioji dauguma buvome pasiruošę pamokai. Kadangi mūsų grupėje mokinių nėra daug (tiksliai neatsimenu, bet apie 15 panašiai), tai galėjome leisti susistumdyti suolus ir pasidaryti sau apvalųjį stalą. Taip galėjome sėdėti daug maž vienas prieš kitą ir laisvai diskutuoti. Taigi, kaip supratote, tas neįprastas mokymo metodas buvo diskusija, kurią turėjome patys ir užmegzti.
Pati diskusija nepasakyčiau, kad buvo ganėtinai nuobodi ar pan. Net man, kuriam nepatinka politiniai dalykai, tai visai patiko. Na, man visada patinka įsivelti į panašias diskusijas. Tik, aišku, tai darau turėdamas, ką pasakyti ir galėdamas savo nuomonę argumentuoti. Kai kuriomis temomis diskusija būdavo didesnė, kai kuriomis – mažesnė. Nustebino ir tai, kad į diskusiją įsitraukė netgi tie mokiniai, kurie dažniausiai tyli, o kai kurie gabieji, visą pamoką pratylėjo. Nors mokytojas ir bandė patempti vieną kitą už liežuvio, tačiau tie “tyleniai” nelabai prakalbėdavo. Ką padarysi, tai tik jiems blogiau, ne mums… Tačiau nesigilinkime kur nereikia.
Norėčiau išskirti keletą pliusų, kuriuos galėčiau įžvelgti šiame mokymo metode:
Nenuobodi pamoka
Mažiau ar daugiau, tačiau visi yra priversti kalbėti
Rinkdami informaciją, mokiniai iš arčiau susipažįsta su Lietuvos geopolitine padėtimi
Rinkdami informaciją, mokiniai gali ne vien tik iš sausos teorijos, bet ir iš realių pavyzdžių sužinoti, kas yra geopolitinė padėtis
Lavina mokinio oratorinį gebėjimą, nes pristatant straipsnį ar šiaip diskutuojant, kaip bebūtų taip, reikia kalbėti
Mokinių bendravimas tarpusavyje (tai niekada nebus blogai)
Galvojau ir apie minusus. Tačiau nelabai sugalvojau, ką čia neigiamo įžvelgus. Gal kas nors iš buvusiųjų pamokoje ar šiaip sugalvojusių, koks gali būti minusas šio mokymo metodo pasireikš komentaruose…
Kuo daugiau tokių ar panašių mokymo metodų bus pamokose, tuo labiau mokinys eis su didesniu entuziazmu į pamokas, kurios tikrai nebus nuobodžios, monotoniškos. Smagu, kad mūsų mokytojas sugalvoja kaip paįvairinti pamokas. įdomu, iš kur jis semiasi šitokių idėjų?
Šeima… Jos įtaka vaiko gyvenimui, besiformuojančiam mentalitetui bei jo pasaulėjautai yra labai svarbi. Jeigu tėvai sugebės tinkamai išauklėti savo atžalas, tai jie užaugs dori, laimingi bei viskuo patenkinti. Tik ar tai tiesa? “Gerų tėvų geri vaikai” - vienas iš tų stereotipų, kurie gali būti klaidingi.
Visų pirma, kaip mes suprantame žodį geras, junginius geri tėvai ir geri vaikai? Žodis geras yra gana abstraktus, todėl reiktų šiek tiek sukonkretinti. Koks žmogus yra geras? Atsakymas – toks, kuris turi teigiamas savybes, malonus, nesiekiantis pikto. Vienas iš pagrindinių klausimų – kas yra geri tėvai? Ar tie tėvai, kurie sugeba išmaitinti savo atžalas, ar tie, kurie myli ir tai parodo savo vaikams, ar tie, kurie turi daug pinigų, kuriais gali suteikti labai tvirtus pamatus savo vaikams, ar tie, kurie tiesiog suteikia jiems gyvenimą, o paskui leidžia kitiems juos užauginti (pavyzdžiui Radžio motina)? Mano manymu, geri tėvai yra tie, kurie nėra pagarsėję alkoholizmu ar kitokiomis ydomis, išklauso savo vaikus, moko bei rodo pavyzdį kaip reikia elgtis dorai, nežeminant savęs bei kitų. Kas yra geri vaikai? Visų pirma, geri vaikai klauso savo tėvų, sugeba atsirinkti kas yra blogai, o kas gerai be tėvų draudimo (omeny turiu alkoholį, rūkymą ir panašias nesąmones, kuriomis mėgsta piktnaudžiauti vaikai).
Taigi, grįžkim prie anksčiau minėto stereotipo. Neretai pasitaiko, kad gerų tėvų vaikai būna prešingi savo tėvams. Aišku, viskas priklauso nuo aplinkos. Šalia tėvų vaikas bus geras ir paklusnus, o draugų rate visiškai kitoks. To priežastis – noras pasirodyti “kietu”. Visada taip – kuo mandresnis, tuo labiau patinki draugams. Kaipgi reiškiasi tas vaikų “kietumas”? Kitų vaikų žeminimai draugų akivaizdoje, bebaimis žalingų medžiagų vartojimas (vėlgi alkoholis bei cigaretės), kartais agresyvumas, stengimasis atrodyti kuo labiau suaugusiais – pagrindinės problemos, kurios kamuoja vaikus. Galiu pasakyti, kad pamažu tai tampa netgi globaline problema. Kuo toliau, tuo daugiau tokių vaikų matome.
Didžiausia problema, kad tie geri tėvai nežino, kad jų atžalos nėra visai tokios, kokiais juos laiko. To tėvai nežinodami, negali auklėti bei ugdyti savo vaikų taip nesielgti. Tačiau aš kažkaip per daug rimtai į tai žiūriu. Juk vaikai iš tokio amžiaus išauga ir patys supranta, kada jie elgiasi netinkamai. Jeigu taip nebūtų, tai mūsų suaugusiųjų visuomenė būtų dar žiauresnė, dar blogesnė, būtų daugiau “blogiečių” nei “geriečių”. Gerai nors tiek, kad mūsų visuomenė nėra tokia labai bloga. Kas bus ateityje neaišku. Tačiau aš ir nesu linkęs prognozuoti.
Aišku, nereikia man čia taip jau labai visko hiperbolizuoti. Yra ir tų gerų vaikų, kurie sugeba viską pasverti, kada ir kaip gali elgtis be tėvų žinios, gerai mokosi, supranta, kas yra gerai ir blogai. Tai jau tėvų nuopelnas. Jei geras vaikas, tai geri ir tėvai. Reiškia, jie moka auklėti savo atžalas. Tačiau kartais būna netgi atvirkštinis variantas mano pateiktam stereotipui. Gerų vaikų blogi tėvai. Yra vienas pavyzdys ir mano gyvenvietėje. Tėvai alkoholikai, o sūnus yra susiradęs darbą, išlaiko savo tėvus, pats visai nevartoja alkoholio. Iš tikrųjų man reiktų kalbėti būtuoju laiku, nes dabar situacija truputį geresnė. Dabar tėvai gyvena truputį tvarkingiau. Gal juos būtent jų sūnus atvedė į protą?..
“Gerų tėvų geri vaikai”. Manyčiau, kad ši frazė yra gana teisinga, kol į ją nėra įsiterpęs žodis visada. Visokių vaikų yra. Geras ar blogas jis, tai nevisada priklauso nuo tėvų. Kaip sako: “Visokių yra, visokių reikia”…
Išvyka, į kurią planavome nuvykti pavasarį, tačiau mums taip ir nepasisekė. Džiugu, kad išvis ten nuvykome. Į kelionę išvykome 30 žmonių – 2 mokytojai ir 28 mokiniai. Išvyką pradėjome Šiaudinėje, tęsėme Papilėje ir galiausiai užbaigėme Kamanų gamtiniame rezervate. Tačiau apie viską nuo pradžių.
Šiaudinė
Kai mokytojas pasakė, kad iš pradžių stosim prie Šiaudinės bažnyčios, tai pagalvojau, kad toji bažnyčia bus šiaudinė. Tačiau žodis šiaudinė yra miestelio pavadinimas. Bažnyčia tikrai buvo ne šiaudinė. Mokytojas mus supažindino su šios bažnyčios istorija, kokie atlaidai joje vyksta. Vieni sako, kad tai viena iš tų Lietuvos bažnyčių, kurios yra kažkuo išskirtinės. Mano nuomonė yra tokia – bažnyčia kaip bažnyčia. Matosi, kad sena, daug ko mačiusi, bet man didelio įspūdžio nepaliko. Tai tiesiog mano nuomonė… O čia vaizdas, nors ir ne itin geros kokybės, kaip ji atrodo:
Papilė
Papilėje iš autobuso išlipome prie Pirmojo Papilės piliakalnio, ant kurio yra palaidotas Simonas Daukantas. Užlipome ant piliakalnio ir aplankėme šio įžymaus rašytojo bei istoriko kapą. Tačiau mane labiau domino ne kiek pats piliakalnis ar S. Daukantas, tačiau Ventos slėnis, kuris puikiai matėsi nuo piliakalnio. Galvoje sukosi tokia mintis: “Vis dėl to Ventos upė padarė didelį darbą, jei paliko tokį slėnį”. Slėnio šlaitai yra gan statūs ir aukšti. Iš šono atrodo gan įdomiai, o kai esi virš to slėnio (ten atsidūrėme važiuodami iš Papilės), tai vaizdas atrodo dar geriau.
Nuo piliakalnio toliau keliavome prie Šešiolikamienės liepos, kuri dabar bėra tik 13 kamienų. Deja, kelis kamienus teko pašalinti, nes jie nebeatlaikė ir nulūžo. Tokį medį mačiau pirmą kartą. Atrodė gan įspūdingai. Nustebino ir tai, kad šalia liepos esantis medžiai turi labai storus, didžiulus kamienus. Tokių medžių sunku rasti, nes paprastai žmonės juos iškerta ir panaudoja sukurti namų šilumą. Trumpai tariant, toje vietoje esantis parkelis yra turtingas savo medžiais.
Ir galiausiai keliavome prie žymiausio Papilės gamtos objekto – Papilės atodangos. Tai atodanga, kuri išsiskiria tuo, kad tokių atodangų nėra itin daug. Šioje atodangoje matosi uolienos dar iš Juros periodo laikų ir įrodo, kad kažkada Lietuvos teritorijoje tyvuliavo jūra. Uolienose, kurias galima rasti atodangoje, matosi įvairios geldelės, kriauklytės ir pan. Kas norėjo, tas pasirinko ir parsivežė namo kaip suvenyrą.
Tik dabar atodanga atrodo kiek kitaip nei šioje nuotraukoje. Dabar tas namelis iš visų pusių yra labiau apaugęs vešliais krūmais.
Kamanų gamtinis rezervatas
Šis rezervatas yra Akmenės rajone. Jame yra viena iš didžiausių Lietuvos aukštapelkių. Kamanų rezervatas yra įsteigtas siekiant išsaugoti šią aukštapelkę ir šalia jos esančią augaliją bei gyvūniją. Rezervatas yra įtrauktas į Ramsaro konvenciją ir Natura 2000 projektą. Jei norite sužinoti daugiau informacijos apie Kamanų gamtinį rezervatą, apsilankykite jo oficialioje svetainėje.
Visų pirma atvykome į Kamanų rezervato direkciją. Iš pradžių su rezervatu mus supažindino neilgu filmuku. Vėliau keliavome į tokią salę – kambarį (net nežinau kaip jį pavadint), kuriame rezervatas, jame augantys augalai, gyvenantys gyvūnai buvo pateikti labai įdomiai.
Atsiprašau dėl nuotraukos kokybės. Fotografuota su telefonu. Taigi kaip matote padaryti tokie kaip “skyriai”. Kiekvienas iš jų žymi skirtingą rezervato vietą: mišką, raistą, lagą (aukštapelkės pakraštį), pievas, bebrų gyvenamąsias vietas. Prie to kiekvieno “skyriaus” buvo stalčiukai arba durelės. Juos patraukus ar atidarius, galėdavai pamatyti kiekvienam iš anksčiau išvardintų rezervato dalių būdingų augalų ar gyvūnų. Beje, kambarys tai pritemdavo, tai pašviesėdavo. Taip buvo norima padaryti nakties ir dienos imitaciją. Kambaryje sklido įvairūs gyvūnų garsai. O priėjus prie tam tikro “skyrelio”, galėdavai paspausti mygtuką ir išgirsti atitinkamą kokio gyvūno skleidžiamą garsą. Žodžių, šis kambarys buvo vienas iš įdomesnių reginių, pamatytų per išvyką. Bent jau man…
Toliau vykome į patį Kamanų rezervatą. Ten ėjome pažintiniu taku, kurio ilgis beveik 4 km (pirmyn ir atgal). Gaila, kad tako būklė ne itin gera. Lentos sulūžinėjusios, slidžios, tačiau jie ruošiasi daryti naują, tad nieko baisaus. Pažintinis takas turi kelias sustojimo aikšteles. Jose gidė mums papasakodavo apie aplink mums esantį landšaftą, užduodavo gudrių klausimų, supažindindavo su tam tikrais augalais. Vienas iš įdomesnių augalų – pelkinis gailis. Jį prabraukus ranka, ant jos lieka labai malonus kvapas, panašus į aromatinius aliejus, ar pan. Kai atėjom prie pačios aukštapelkės, gidė leido mums nulipti ir pasivaikščioti ant jos. Tačiau neleido nueiti per toli. Po visų vaikščiojimų, gidės pasakojimų, grįžome atgal į autobusą ir keliavome namo.
Kitos mintys
Ekskursija buvo tikrai įdomi. Pamačiau daug įdomių ir naudingų geografiniam išprusimui gamtos objektų. Pati keli0nė neprailgo. Mokytojas autobuse pabrėždavo vis kažkokius akcentus, tokius kaip: reljefo pasikeitimas išvažiuojant iš Žemaičių aukštumų ir įvažiuojant į Ventos vidurupio žemumą, Ventos miestelio atsiradimas, Ventos upės slėnis, Dabikinės upės valymo darbai, kurie įvyko ne per seniausiai ir pan. Kažkiek erzino tik vienas dalykas. Taip jau išėjo, kad iš mano draugų nelabai kas važiavo. Autobuse buvo gan nuobodu, nebuvo su kuo pakalbėti.
Štai taip trumpai papasakojau apie išvykos įspūdžius. Patariu ir jums kur nors panašiai nuvykti. Ypač patarčiau apsilankyti Kamanų gamtiniame rezervate. Tikrai nenusivilsite.
Istorija, kuri verčia susimąstyti. Ar iš tikrųjų yra tokių žmonių pasaulyje? Aš kalbu ir apie pagrindinį istorijos veikėją, ir apie jo mamą.
Charakterizuokime veikėjus
Denis – pagrindinis šios istorijos veikėjas. Aktyvus sportininkas, kultūristas. Tik čia ir pasirodo didžiausia problema. Jis didelis išore, tačiau mažas viduje. Denis neturi pasitikėjimo savimi, gal netgi, savarankiškumo. Ir tikrai kaltas ne jis pats. Kalta jo mama, kuri yra valdinga, siekianti išlaikyti savo sūnų prie savęs iki gyvenimo galo. Denis nori išsilaisvinti iš mamos gniaužtų (tai galime spręsti iš jo pasiryžimo pakviesti merginą į pasimatymą), tačiau ji ir nepasitikėjimas savimi, to neleidžia padaryti.
Kyla du probleminiai klausimai:
Kodėl tėvai nenori leisti savo vaikams suaugti?
Ar galime sakyti, kad kuo daugiau jėgos išorėje, tuo mažiau jos viduje?
Kodėl tėvai nenori leisti savo vaikams suaugti?
Manau, kad tokių tėvų tikrai yra. Gali būti, kad kiekvienam iš mūsų kartais atrodo, kad mūsų tėvai mus vis dar laiko mažais. Kai tokia tėvų yda pasireiškia tikrai ne dažnai, sakykime retai, tai galime paaiškinti, kaip jų instinktyvumą, tą jausmą, kad vaikai jiems visada bus vaikai. Bet kai toji bloga ypatybė virsta tokiu įpročiu (viskas kontroliuojama, norima savo vaiką išlaikyti kuo arčiau savęs), kaip ji išreikšta šioje istorijoje, sakyčiau tai jau nebe yda, o liga. Sveiko proto žmogus su savo, iš pažiūros, jau 40-mečiu sūnumi taip tikrai nesielgs. Kas blogiausia, kad visos šios ligos pasekmės matosi ne mamos, bet sūnau elgesyje. Jis nedrąsiai pakviečia merginą į pasimatymą (tai gal ir daugeliui mūsų sekasi padaryti ne itin ryžtingai), pasimatymo metu kalbą veda mergina, o ne vyras, kai “vakarėlyje” pasirodo du, iš pažiūros narkotikus vartojantys, vaikinai ir iš jo išsijuokia, jis paprasčiausiai susirenka savo daiktus ir eina lauk. Aišku, galime sakyti, kad protingas žmogus taip ir padarytų. Tačiau, kitas, tokio sudėjimo vyras nebūtų leidęs iš jo šaipytis, o būtų “užmetęs jiems per sprandus”. Jūs galite sakyti, kad nieko kumščiais neišspręsi. Taip, jūs teisūs, tačiau tą akimirką šis vyras butų pasijutęs daug geriau. Tai tiesiog mano nuomonė.
Dar viena didelė bėda, mamos siekimas išlaikyti sūnų bet kokia kaina. kai Denis parėjo namo išgėręs vieną butelį alaus (ar sidro, vis tiek nesvarbu), ji pasako jam, kad jis toks kaip jo tėvas. Jo tėvas buvo alkoholikas. Viso to reikšmė – mama bando paveikti savo sūnų psichologiškai. Ir ne pačiais gražiausiais būdais.
Ši istorija, man asocijuojasi su Roberto iš serialo “Moterys meluoja geriau” situacija. Šis personažas taip pat yra “mamyčiukas”. Pirmame savo sezone, Robertas buvo toks pat kaip Denis. Visada turėdavo aiškintis savo mamai kur eina ir panašiai. Tačiau Robertas progresavo. Nors jis ir tebėra kartkartėmis tas “mamyčiukas”, tačiau jis tikrai savarankiškesnis. Kaip jis pasikeitė? Jį pakeitė moteris, atsiradusi jo gyvenime. Tai gal ir yra vienas iš problemos sprendimų būdų. Naujas žmogus Denio gyvenime, gali jį pakeisti į gerąją pusę.
Taip ir neatsakiau į savo iškeltą klausimą. Tai visgi, kodėl tėvai nenori leisti suaugti savo vaikams? Gal viso to kalta yra per didelė meilė? Mąstau ilgai. Nesugalvoju atsakymo. Gal jūs, skaitytojai, galit pateikti atsakymą, nes aš jau pasiduodu. Mano smegenėlės nesugeba surasti tinkamo ir vienareikšmiško atsakymo.
Ar galime sakyti, kad kuo daugiau jėgos išorėje, tuo mažiau jos viduje?
Šiuo atveju -taip. Kalbant apie realų gyvenimą, negaliu teigti tiesiai šviesiai, kad į mano iškeltą klausimą galima atsakyti tik neigiamai. Nedaug pažįstu, tokio dydžio žmonių. Tie, kuriuos pažįstu, tikrai nėra maži viduje. Tačiau grįžkim prie istorijos. Denis, tai jau kita istorija. Didžiausia jo problema, kad jis nesugeba atsakyti savo mamai. Netgi tada, kai jis pasakė, kad išeina su draugu į kiną, o jo mama supyko, jis pasakė, kad gali atšaukti susitikimą. Aš tikiu, kad Denis išeidavo pasižmonėti gana retai. O čia, vienas vakaras kažkur kitur, o ne su mamyte, ją labai supykdė. Negerai. Vis dėlto džiaugiuosi, kad Denis ryžosi išeiti. Čia buvo tas mažas jo vidinės jėgos prasiveržimų. Jeigu tokių prasiveržimų būtų daugiau, tai ir mama pradėtų žiūrėti kitaip į sūnų.
Mano manymu, Denis jau buvo ištroškęs tos laisvės, to jausmo, kad šalia tavęs yra kažkas daugiau, nei mama. Todėl jis ir ryžosi pakviesti į pasimatymą merginą. Be to, Denis jau nebe atrodo pirmos jaunystės. Nesakau, kad jis senas, bet kad nebelanko studijų paskaitų, tai tikrai. Manau, kad jis tokių akimirkų su mergina savo gyvenime turėjo labai mažai. O gal ir išvis neturėjo…
Labiausiai mane nustebino pabaiga. Net negalvojau, kad istorija gali baigtis būtent šitaip. Išvada viena – kad ir kas nutiktų, Denis grįš pas savo mamą. Kad ir į lovą… Graudu.
Reziumė
Tėvu kišimasis į vaikų pasaulį yra labai svarbus. Tačiau to nereikia daryti per ilgai. Jei tėvai nepastebi, kad jų vaikai jau suaugo, vaikai patys turėtų jiems tai priminti.
Naujausi komentarai