Monthly Archives: 2011 balandžio

Darbas jaunimui

  Ką gi, grįžom į mokyklas po atostogų, kibom vėl į darbus, ruošiamės naujiems kontroliniams, savarankiškiems darbams, prisimenam ką baigėm prieš atostogas. Vėl namų darbai ir ta pati rutina kaip ir anksčiau. Žodžiu – vėl dirbam. Šiandien ne išimtis. Tačiau kalba eina ne apie mokslą, jo sunkumą ar kitus panašius reikalus. Kalba eina apie tai, ką šiandien apkalbėjome per vieną pamoką. Pamokos tema – “Jauno žmogaus darbas atostogų metu“. Kalba eina apie tikrą darbą. Manau tai iš tikrųjų aktuali tema visiems mano amžiaus grupės jaunuoliams (16-18m.).

  Vis dėlto artėja vasara.  Jau pamažu kalbam apie tai, kad greit atostogos ir ką planuojam daryti. Vieni žada skrist į užsienį pas giminaičius, kiti šiaip atostogauti, o kiti nori susirast šiokį tokį darbą. Na bent jau aš tai tikrai norėčiau. Jei geriau pagalvojus tai taip ir išeina: ar aš namie geriau sėdėsiu ir nieko doro nenuveiksiu, ar eisiu į kokį tai darbą, užsidirbsiu pinigų, turėsiu veiklos… Taigi po truputį jau lenkiu į tai ką norėčiau aptarti.

DARBO JAUNIMUI PRIVALUMAI:

  1. Aišku, kad pirmas dalykas bus pinigai. Kiekvienas jų norim. O greičiausias būdas jų gauti – eiti į darbą. Ir šiaip, savo užsidirbtus pinigus vertinam daug labiau nei gautus iš močiutės ar ko nors kito. Tai galiu pasakyti iš savo patirties. Kai šiaip sau juos gauni atrodo, kad čia galiu tą nusipirkt, čia tą… O kai jau užsidirbu savo darbu, tai jau priešingai – atrodo tas per brangu, kitas lyg ir nebebūtinas ir pan.
  2. Kaip jau minėjau, veiklos užimtumas. Kiek dabar yra jaunuolių, kurie dykaduoniauja, amžinai neturi ką veikti ir panašiai (tikrai nesakau, kad visi). Tai va, ėjimas į darbą padeda mums lengviau užimti savąjį laiką ir netgi, sakyčiau, jį planuoti.
  3. Įgauname patirties. Vis tiek, jei ne visuose, tai daugumoje darbų galimų jos įgauti. Išmokstame geriau padaryti vieną ar kitą dalyką, darbą. O čia taip pat galiu pasakyti, kad tai iš tikrųjų yra gerai. Visai tai gali praversti bet kuriuo gyvenimo momentu.
  4. Tampame mažiau priklausomi nuo tėvų. Na manau, tai irgi yra gan svarbus privalumas. Negi norime visą laiką būti nuo jų priklausomi? Aišku ne. Pagaliau, tai šioks toks pasiruošimas į savarankišką gyvenimą.
  5. Tampame labiau atsakingesni bei punktualesni. Na manau toliau čia net komentuoti nereikia.
  6. Susirandame naujų draugų. Kaip bebūtų taip, gali būti, kad tame pačiame darbe susitiksim kokį bendraamžį. Gali atsirasti nauja draugystė, kuri gali išlikti dar ilgą laiką.

DARBO JAUNIMUI NEIGIAMUMAI:

  1. Mažiau laisvo laiko. Čia iškart galite sakyti, kad prieštarauju pats sau (privalumų antras teiginys). Tačiau nebūna taip, kad nenorime kur nors išeiti, nuvažiuoti prie jūros, galų gale paprasčiausi ramiai pasėdėti žvejojant ir pan. Ypač jei būna geras oras.  Tačiau tam nebėra daug laisvo laiko. Namo pareini “pavargęs“, o daugiau taip nieko ir nebesinori...
  2. Kitoks požiūris nei į suaugusiuosius. Turiu omenyje, kad į tokius jaunuolius yra žiūrima maždaug taip: “Jis dar labai jaunas, neturi patirties“ ir pan. Taip. Gal ir teisybė. Bet kartais jie dirba energingiau už kai kuriuos patyrusius, kurie per 1 darbo valandą eina 5 kartus parūkyti ir pan. Ir taip tikrai būna. Taip pat nepilnametis negali dirbti pilnu etatu. Tai irgi manau yra šioks toks minusas. Manau tokio amžiaus jaunuolis galėtų dirbti ir pilna darbo jėga.
  3. Mažas darbo pasirinkimas. Na pripažinkim, nepilnamečiams tikrai yra sunku susirasti darbą. Ypač šiais laikais. Niekas nenori dar visai žalio nepatyrusio jaunuolio. Taigi, nedidelis darbo pasirinkimas dar vienas minusas.

Manau pastebėjote, jog privalumų yra daugiau. Toji jų dauguma ir yra motyvaciją jaunimui ieškoti darbo atostogų metu. Manau, kad bus ne vienas, kuris rengiasi šią vasarą kur nors dirbti. Žinau jau kelis bendraamžius, kurie tai “organizuoja“. Aš taip pat norėčiau, bet dėl to mažo darbo pasirinkimo, neaišku kaip čia bus. Tikėkimės pasiseks, ir per vasarą turėsiu progos užsidirbti pinigų.

Reklama

Žmonių abejingumas ir nesupratingumas

 

Šiandien mano kaime įvyko toks nemalonus įvykis. Degė žolė. Oi negeras dalykas. Tačiau jei manot, kad aš rašysiu ir moralizuosiu apie žolės deginimą, tai klystat.
Pradėkim nuo pradžių. Sumąstė žmonės išvežti surinktas šakas ir sudeginti. Na ką gi, bedeginant įsiplieskė ugnis, kuri pradėjo plisti. Na ką padarysi, kaip jau atsitiko taip. Ugnis pamažu pradėjo eiti tvartų link (aišku tie pastatai ne už 10m tebuvo). Na ką, pasiemėm kąstuvus ir iškvietę gaisrininkus ėjome stabdyti ugnies. Va čia ir prasidėjo. Iš viso kaimo atėjo gal kokie 5-6 žmonės. Dvigubai daugiau ne bandė gesinti ugnį, tiesiog atsistojo ir žiūrėjo. Kiti atėję pradėjo šaukti ant kaltininkų. Niekam nesvarbu, kad tai įvyko netyčia. Aišku, aš jų neteisinu, bet ne tokiu momentu reikia pradėti aiškintis. Kas svarbiausia, tie kaltininkai visiškai neneigė savo kaltės, labiausiai stengėsi užgesinti ugnį, patys pasiskambino į gaisrinę ir nebandė visko nuslėpti. Bet ne, užuot padėję stabdyti ugnį, visi darė ką nors kitą. Pasakysiu, gal negražiai, bet perteikiant jų visų požiūrį (man taip atrodė): “po**ui kaip čia baigsis, svarbu kentėsiu ne aš“.
Iš tikrųjų man buvo šiek juokinga žiūrėti į kaltinančiuosius. Kur protingi žmonės, tai tie nieko nesakė, suprato, kad viskas įvyko netyčia. Aišku nesakė, kad  čia nieko tokio, bet neliejo savo nepasitenkinimo. Bet kiti mane juokino: “Visi vabaliukai sudegė. Va dabar tai viską pasakysiu policijai. Neliksit nenukentėję“. Ir tai pasakė žmogus, kuris tų vabaliukų nėra matęs blaiviomis akimis ir iki kurio namų ugniai prieit buvo dar toli gražu. Svarbiausia įskųst, kažką apkaltint. Man patiko “padegėjo“* atsakymas: “Žinai ką? Gal mažiau čia aiškink. Ar tau atrodo, kad aš padegiau ir išėjau namo?! Aš iškviečiau gaisrinę. Skubėjau stabdyti ugnį. Pripažįstu, kad pasielgiau blogai ir prisiimsiu atsakomybę. O ką veikiat jūs? Vėpsot, kaip žmogus bando nors šiek tiek sustabdyti ugnį ir viskas. Tau didesnė gėda nei man!“. Numojo ranka ir nuėjo.
Reziumuosiu šitaip – nepateisinu “padegėjų“ poelgio, tačiau pritariu jo išsakytai minčiai. Vis dėlto įvykis buvo netyčinis. Jei tokie yra kaimynai, tai geriau gyventi vienkiemyje. Per akciją DAROM 2011, visi dirbo draugiškai, o dabar… Bėda, o niekas nenori pagelbėti. Ajajajaj kaip negerai. Nemaniau, kad mano kaimo žmonės gali būti tokie abejingi ir “ant visko dėję“. Kartais net priešiški…

* kabutės nes padegimas buvo netyčinis

Gamtos budimas ir mūsų žala jai

 

Manau jau nevienas tikrai pajautėme pavasarį: šyla oras, vis dažniau pasirodo giedras dangus su mus šildančia saule, jau matosi vienas kitas gandras grįžęs iš šiltųjų kraštų.
Šiandien oras, sakyčiau, tikrai gan neblogas: šviečia saulė, šilta, tik truputį vėjuota. Bet nieko. Taigi, nusprendžiau nuvažiuoti prie upės pažvejoti. Žvejų nemažai. Gan nustebau pamatęs žibučių ant upės stataus kranto. Daug kas sakė, kad jų dar nematyti, o štai, tiesiog rinkis kiek nori.
Po žvejybos grįžau namo, tačiau neilgai trukus vėl išlėkiau. Su dviem draugais susitarėm pabėgioti miške, kadangi toks geras oras. Nusprendėm bėgti iki Virvytės upės ir atgal (maždaug apie 3-4 km į vieną pusę). Nubėgę iki Virvytės pamatėme, labai stipriai patvinusią upę:

Tiek daug vandens prikaupusios Virvytės šioje vietoje dar nesu matęs. Tai įrodo, kad žiemą iš tikrųjų buvo daug sniego, nes didžioji dalis toje vietoje buvusio sniego tirpsmo subėgo į upę. Taigi, su draugais buvom ganėtinai nustebę tai išvydę. Kas pradėjom fotografuot, kas filmuot.

Štai ir pamatytas vaizdas, paskatinęs mane, pasidalyti mintimis:
Aišku, kaip visada kur tik geresnė vietelė poilsiui, ten ir šiukšlių krūva. Ši nuotrauka parodo tik dalį, ten buvusių gamtos kenkiančių “virusų“. Juokingiausia tai, kad žmonės šiukšles užuot surinkę, meta jas kažkur į krūmus, tikėdamiesi, kad jos nesimatys.
Pasileidome bėgti atgal, nors daugiau gal ėjome kalbėdami apie įvairius dalykus. Einant pagalvojau, kad reikia nufotografuoti ir tai, ką pamačiau atbėgdmas. Vaizdas tikrai ne toks, kokio norėtųsi:

Iškart aišku kieno tai vėžios. Miškovežio. Bet tai dar būtų nieko, jei ne tai:

Labiausiai “pralinksmino“ paskutinėje nuotraukoje esantis vaizdas. Jau anksčiau (gal kokius paskutinius 5 ar daugiau metų) ten stovėjo vos keli medžiai (buvo daug iškirsta). Negana to, kažkokie tai “dėdės“ sugebėjo tuos kelis medžius dar labiau praretinti, dėl kažkokių tai 10-20 rąstų. Net juokas tiek nebeima, kai labiau apie tai susimąstai.
Sutinku, medienos pramonė yra reikalinga: popierius, baldai ir pan. Tačiau gal susimąstykim ir apie savo aplinką. Tose vietose kur augo šie medžiai buvo daug grybų, uogų ir pan. O dabar kas ten augs? Žolės? Čia ne vien Lietuvoje ar Europoje taip. Nereikėtų užmiršti ir apie Amazonės miškus. Pastaruoju metu jie taip pat yra masiškai kertami. Ir kas iš to bus? Šie miškai planetai tiekia, jei neklystu, apie 10% deguonies ir tiek pat suvartoja anglies dioksido. Galų galiausiai mes pakenksim netik gamtai, bet ir sau patiems…
Nežinau, kaip reikia spręsti šią problemą. Nemanau, kad ir kiti tai žino, ar bent mėgina sužinoti. Žinau tik tiek, kad miškai kartais yra kertami tiesiog per daug. Man patiko kažkur skaityta frazė: gamta mus myli, bet ar mylim mes ją?..

Poilsis. Jo svarba mums arba kaip mes jo norime

Ech, pagaliau poilsis… Praėjusias 10 dienų buvau laaaabai užimtas. Neturėjau laiko netgi išeiti pažaisti krepšinio (kas man labai patinka). Paskutinis mano savaitgalis prasidėjo sekmadienį, 9 val. vakaro. Na iš tikrųjų, buvau žiauriai užimtas tiek darbais, tiek pamokomis, tiek kitais dalykais.
Vienas iš tų labiausiai varginančių dalykų – mokykla. Pastaruoju metu esu tiek dėl jos pavargęs, kad kartais man yra jau net nebesvarbu pasidaryt namų darbus ir pan. Per kai kurias pamokas, tiesiogine to žodžio prasme, ima miegas. Atrodo namuose išsimiegu normaliai. Bet mokykla iš tikrųjų vargina. Tikriausiai vienintelė pamoka į kurią einu dar su kažkokiu tai noru – geografija. Na iš tikrųjų tai pamoka, kuri manau man dar ilgai neatsibos. Ką gi, grįžtam prie temos. Taigi, viskas, ko dabar norisi  – vien tik poilsis. Nežinau kaip kiti, bet aš tikrai labai laukiu atostogų, kurios jau ne už kalnų. Na manau tada, tai jau turėčiau pailsėti, nors ir tą nelemtą vieną savaitę.
Dabar apie darbą ir poilsį plačiau, ne vien tik apie mane. Aš pažįstu tokių žmonių, kurie savo galvelėse turi tik vieną „užkoduotą“ mintį – dirbt dirbt dirbt. Nemėgstu tinginių, bet nemėgstu ir darbaholikų. Na kaip žmogus gali visą dieną dirbti darbe, grįžti namo, vėlgi susirasti veiklos (kambarius tvarkyt ar pan.), negana to, kitus varyti prie darbo ir nenorėti poilsio (na aišku taip ne ištisus metus, bet panašiai)? Gi žmogus ne elektra varomas. Na iš tikrųjų, keistai man atrodo tokie žmonės. Man patinka vienas toks posakis: kas per daug, tas nesveika. Tačiau jeigu jiems gerai, tai man jokio skirtumo tada… Bet pailsėti vistiek reikia!
Tačiau gali kilti vienas klausimas – kaip suderinti laiką, kada ilsėtis, o kada dirbti? Būna tokių žmonių, kurie iš tikrųjų yra labai užimti (kaip aš kartais). Va čia ir yra sunkiausia – mokėti derinti laiką. Kaip aš darau. Aš pareinu namo. Iškart pasidarau namų darbus. Jeigu žinau, kad ryt turėsiu laisvą pamoką, kartais namie nedarau. Nuėjęs į mokyklą atlieku savo namų darbus. Ir mąstosi tada geriau ir šiaip, kiek žmogus gali mokytis. Toks įspūdis, kad jis savo laisvo gyvenimo neturi. Mokykloje mokslas, pareina namo – namų darbai, pasiruošimas kontroliniams. Ir taip iki vėlyvo vakaro. Taigi, nusprendžiu kaip elgtis su namų darbai, atlieku tai ką reika namuose ir tada poilsis. Dažniausia mano poilsis būna sporto salėje. Tiesiog atisgavimas mano širdžiai. Kiekvienas turim savo pomėgių kaip ilsėtis. Maniškis – sportas.
Jei pastebėjote daug kalbu apie mokyklą. Greičiausiai dėl to, kad ji mane daugiausiai vargina pastaruoju metu. Kas kvailiausia, kad dabar pagalvojau – jei man dabar blogai, tai kas manęs laukia kitais metais, 12-oje klasėje? Na nieko, gal kaip nors…
Na ir pabaigai: poilsis yra labai svarbus mūsų gyvenime. Jo metu mes įkrauname (kaip viena mokytoja sakė) savo baterijas. Gražus tas pasakymas – darbas žmogų puošia. Bet aš sukurčiau pabaigą – o poilsis leidžia jam per daug neprisipuošti. Vėlgi kartojuosi – kas per daug, tas nesveika!

Išvyka į Č.Kudabos konkursą

 

  Pagaliau atėjo ta lauktoji balandžio 2d. Ilgai jos laukiau. Jai ruošiuosi jau nuo Naujų metų. Svarbiausias renginys, kuriame dalyvavau šiais metais. Šiemet Pagaliau atėjo ta lauktoji balandžio 2d. Ilgai jos laukiau. Jai ruošiuosi jau nuo Naujų metų. Svarbiausias renginys, kuriame dalyvavau šiais metais. Šiemet respublikinis Č.Kudabos konkursas vyko jau 11 kartą. Aš jame dalyvavau pirmą kartą ir įspūdžių tikrai buvo.

Iš Telšių išvykom 5.30 h. Laikas tikrai ankstus, taigi kažkiek tai kelio pramiegojau. Vėliau prasibudinau ir pasikartojau esminius dalykus. Štai, pagaliau mes jau ir Vilniuje. Prieš mano akis pasirodo gan didelis pastatas – Vilniaus pedagoginis universitetas. Visa grupė kulniuojam prie gamtos mokslų fakulteto. Ten jau minia žmonių (nors kaip vėliau pamatėme tai dar tikrai buvo nevisi):

Ką gi, kaip tradicija, renginio pradžiojo pakalbėjo protingi dėdės (profesoriai). Štai ir pirmas dalykas, kuris man nepatiko. Garsas buvo tiesiog tragiškas. Nieko nesigirdėjo, ką jie kalba. Tokiai miniai žmonių ir dar lauke kalbėti, galėjo pasirūpinti ir geresne aparatūra. Taigi po visų kalbų nuskubėjome į auditorijas, kur mūsų laukė užduotys. Aš tiesiog nekantravau, kol kai kurie nerimavo. Tikrai nemeluoju, buvau užsidegęs noru, kuo greičiau pamatyti užduotis ir jas pradėti spręsti.
Prasidėjo 2 valandos darbo. Pirmas įspūdis, pamačius užduotys, buvo: gan lengva. Vėliau aišku užduotys pasunkėjo. Tačiau palyginus su tomis, kurias yra tekę man spręsti, tai užduotys šiemet nebuvo kažkokios tai “superinės“. Aišku, ties kai kuriomis vietomis teko susimąstyti, kai kur ir atsakymo nežinojau, bet manau, kad mano rezultatai nebus labai blogi.
Įspūdžiai auditorijoje – neblogi. “Kontrolieriai“ įdėmiai mus stebėjo. Jei tik kas pasirodydavo ne taip, iš kart klausdavo: Ką ten turi?“ Aišku, ten buvo susirinkę sąžiningi žmonės ir “kontrolieriams“ tai tik pasirodydavo. Tačiau auditorijoje, iškilo antras dalykas, kas man nepatiko. Buvo labai ankšta. Baisiai mažai vietos. Spręsti užduotis reikėjo susispaudus. Tikrai patogumo nejaučiau spręsdamas užduotis.
Tačiau visa kita palika tikrai gerą įspūdį. Džiaugiuosi ten apsilankęs.

Išėjome į miestą. Ėjome pasivaikščioti po senamiestį, vėliau aplankėme ir “Energetikos ir technikos muziejų“. Va ten tai tikrai buvo labai įdomu. Tikriausiai vienas iš nedaugelio muziejų, kuriuose malonu vaikščioti ir stebėti eksponatus. Ypač patiko “žaislai“. Jie buvo ne tik skirti pasilinksminimui, tačiau puikiai supažindino mus su fizikos dėsniais, net geografiniais reiškiniais. Gaila, kažkaip nepagalvojau nufotografuoti tų “žaislų“, tačiau nufotogafavau kai kuriuos kitus eksponatus:

Beje, pamiršau paminėti, kad muziejuje mus visą laiką lydėjo labai charizmatiškas senukas (gidas). Matosi, kad žmogus turi daug patirties tiek savo darbo (inžinieriaus) srityje, tiek bendraujant su žmonėmis.
Na ką gi. Išėjome laukti atvažiuojančio autobuso. Jo laukėme Katedros aikštėje. Ten belaukiant autobuso, teko pamatyti žygiuojančiaus Vilniaus universiteto fizikus, kurie minėjo Fiziko dieną – FIDI 43:

Kitas privalumas iš šios išvykos tai, kad susipažinau su keliasi tikrai charizmatiškais ir draugiškais žmonėmis. Su jais buvo apie ką pakalbėti, galėjome aptarti Č.Kudabos konkursą ir pan. Gaila, tik tai, kad kažkaip daugiau pradėjom bendrauti jau keliaujant namo. Bet gerai ir tas, nei visai nekalbėti.

Taigi, užbaigsiu tuo, kad ši diena man praėjo labai šauniai. Tikrai nesigailiu išvykęs į Vilnių. Jei tik turėsiu progą, kitąmet vėl bandysiu. Ir užbaigdamas, taip pat noriu pasakyti, kad smagu matyti tiek daug žmonių susirinkusių į Č.Kudabos respublikinį GEOGRAFIJOS konkursą. Manau nesuklysiu pasakydamas, kad tai konkursas, į kurį susirenka daugiausia Lietuvos moksleivių.

P.S. Atsiprašau už nuotraukų neryškumą. Fotografuota buvo su telefonu, tame ir atsispindi nuotraukų kokybė.

Žmogus evoliucionuoja ar degraduoja?

  Visa žmogaus evoliucijos pradžia prasidėjo daugiau kaip prieš 3 mln.
metų. Nuo to laiko, žmogus pasikeitė tiek fiziškai, tiek protiškai. Tik
kyla klausimas, ar mes visdar  evoliucionuojam ar degraduojam?

EVOLIUCIJOS TEIGINIAI:
1.
Laikant tai, kad pirmas žmogaus “išradimas“ buvo ugnis, tai dabar mes
esam labai toli pažengę. Pastaruoju metu žmogus išvis pradėjo taip
greitai viską kurti, kad nebespėjam net ir išgirsti kas čia ką sukuria.
Kai pagalvoju, kad kompiuteris, kuris mano manymu yra tobuliausias XX a.
kūrinys, yra sukurtas taip neseniai, ir ką jie sugebėjo tada ir dabar, tai… O
apie mobiliuosius telefonus išvis net nėra ką pasakyti. Pradėti
pardavinėti vos ne prieš 30 m., mes jau vietoj telefonų turim vos ne
“kompiuterius“. Štai šis video parodo, kaip keitėsi mobilieji telefonai:

2. Žmogus per visą tą laiką, kiek gyvuoja, sugebėjo pažinti ne tik save, bet ir aplinką, kosmoso platybes (artimiausias), Žemę (tik gaila, kad mums taip sunkiai sekasi pažinti vandenyno gelmes). Taigi, mokėti pažinti visa tai, kas supa žmogų, irgi šioks toks privalumas, kurį galime priskirti prie evoliucijos. Nežinau kaip buvo iš tikrųjų, bet įsivaizduoju, kad pirmieji žmonės Žemėje elgėsi, kaip ką tik į pasaulį atėję kūdikiai, nieko nesuprasdami, nieko nežinodami.
3. Pagaliau dauguma žmonių sugeba būti tolerantiški. Dabar, lyginu tuos laikus, kai pasaulyje vyravo tik baltaodžių vyrų tvarka. Manau, supratot, kodėl pabraukiau būtent tuos du žodžius. Dabar situacija yra visiškai kitokia. Anksčiau, JAV juodaodžiai buvo tik vergai, o dabar, šios rasės atstovas – jų prezidentas. Kažkada, moterys turėjo tik sėdėti namie ir dirbti ūkio darbus. Dabar jos turi pilną teisę eiti į valdžią, dirbti lygiaverčiai su vyrais ir pan. Vėlgi, nuo tų laikų mes esam ir šioje srityje ganėtinai evoliucionavę.

  DEGRADACIJOS TEIGINIAI:
1.
Pirmas mano argumentas – karai. Kuo ilgiau gyvenam, tuo daugiau kariaujam, ir žudom patys save. Nesutarimai dėl teritorijos, dėl religinių skirtumų, dėl naudingųjų iškasenų ir pan. – štai dėl ko žmonės kariauja. Karas niekada neatnešdavo gėrio, tik didžiulius aukų skaičius, nugriautus miestus ir pan.
2. Kuo toliau, tuo labiau degraduoja mūsų jaunimas. Kalbu apie tą tikrąjį jaunimą. Šiandien tiesiog nustebau. Maždaug šeštos klasės mokinys (sprendžiu iš išvaizdos) girdžiu kaip pasakoja savo klasiokėm: “Ar žinot ką reiškia žodis adidas? All day I dream about sex“ (visą dieną svajoju apie seksą). Iš pradžių ir man ėmė juokas, bet paskui pagalvojau, ar tokio amžiaus vaikui reikia kalbėti apie tokius dalykus.
Kitas atvejis. To tikriausiai ilgai neužmiršiu. Prieina prie manęs maždaug 8-9m. vaikas, žiūri į manę užvertęs galvą aukštyn ir klausia: “Gal turi pridegt?“ Mano pirma mintis: “Wtf?!“ (atsipraušau už kitos kalbos išsireiškimus).
Dar kitas atvejis. Mano senojoje mokykloje buvo toks, sakyčiau protišai atsilikęs vaikas. Ir, jei neklystu, būdamas dabar antroje klasėje, važiuodamas į mokyklą prisigėrė (laikraštyje rašė, kad jį prigirdė, tačiau neaišku kaip ten buvo iš tikrųjų).
Taigi, ką noriu pasakyti, kad kuo mažyn, tuo kvailyn. Jau pradinių klasių mokiniai žino kas yra seksas, buvo jau nekartą rūkę ar gėrę. DEGRADACIJA.
3. Pamažu imam tingėti. Kas mus tai skatina? Vis naujesni išradimai, kurie jau beveik visus darbus nudirba už mus. Mums bereikia juos valdyti. Žmogus net nebesugeba pajudėti ir turėti normalio fizinės formos. Šį sakinį mane privertė parašyti paveikslėlis:

Pagalvojau, kas būtų, jei staiga dingtų visi automobiliai, telefonai, kompiuteriai ir visi kiti išradimai. Įsivaizduokim, kad grįžtam į viduramžius. Kas tada?…

  IŠVADOS
  Man pačiam sunku dabar atsakyti į savo užduotą klausimą pavadinime. Minčių tiek daug. Ir visos jos eina viena prieš kitą, argumentuodamos vieną ar kitą teiginį. Tikiuosi, kad žmonių evoliucija toliau tęsis, o degradacija nyks, nes žmogus toks padaras, kuris vistiek sieks sau kuo patogesnio, lengvesnio ir tobulesnio gyvenimo.

Apkalbos – kodėl taip saldu?

  APKALBOS. JŲ PRIEŽASTYS
Apkalbinėjimas – viena iš “maloniausių“ žmonių ydų. Apkalbama gali būti kaip žmogus prasigyveno, kaip jis blogai elgiasi, kaip nuveikė šį ar tą ir pan. Tačiau pats blogiausias apkalbinėjimas yra, kai yra (pasakysiu liaudiškai) stumiama ant to žmogaus. Apie tai ir pakalbėsiu plačiau.

  Tikrai visiems teko taip elgtis. Galiu garantuoti, kad neatsiras tokio žmogaus. Taigi, kodėl mums kyla noras taip elgtis? Gal pavydas? Gal šiaip žmogaus charakteris yra būti kažkuo nepatenkintam? O gal mums nuo to yra maloniau, kai galim kažką žeminti? Tačiau, nesakom visų savo nepasitenkinimų žmogui į akis. Aišku, aš galiu pradėti moralizuoti, kaip mes blogai darom, mums reiktų susimąstyti ir daugiau taip nedaryti ir pan. Bet dabar pagalvojau, kodėl aš esu “stūmęs“ ant kažko už akių. Baimė pasakyti tiesiai į akis, nes paskui galiu gauti į dantis? Baimė susitikti akistatoje ir paskui “užsivartyti“ ir nebeturėti argumentų įrodyti savo nepasitenkinimą? Tiksliai negaliu pasakyti, nes neatsimenu konkretaus  atvejo. Tačiau, jei pastebėjote, abiejuose mano išvardintuose variantuose yra žodis “baimė“. Tai būtų galima suprasti, kad mes apkalbinėjame už akių, nes mes kažko bijome? Ne. Tikrai nevisada. Gali būti, kad mes to žmogaus nepažįstame (tačiau apkalbame kaip jis atrodo ir pan.) ir t.t. Na čia būtų galima vardinti ir vardinti tuos variantus.

PORA KONKREČIŲ PAVYZDŽIŲ
1. Žaidžiu šiandien krepšinį. Ilsiuos ant suolelio. Iš aikštės pasikeitęs ateina vienas “draugas“ ir atsisėda šalia manęs. Pirmi jo žodžiai: “ Užkniso jau *****. Su tokiu gaidžiu žaist. Pats nieko nemoka, o aiškina *pypt* *pypt*. “ Ir taip paskui visą žaidimą tik ir girdžiu iš to žmogaus neigiamus žodžius kito atžvilgiu. Visų pirma, man buvo gana juokinga klausytis. Tikrai žinau ir ne vienas patvirtins, kad tas žmogus gali puikiai žaist krepšinį. Gal tiesiog šįvakarą jam nesisekė truputį (tikrai neblogai žaidė). Taigi, kokia apkalbinėjimo priežastis? Pavydas, kad kitas gali geriau žaisti greičiausiai. Beje, tas žmogus, kuris stumia niekada nebuvo itin draugiška asmenybė. Taip kad, tai gali būti ir charakterio bruožas.
2. Tikriausiai prisimenate apie neseniai rašytą straipsnį, kaip susipyko dvi draugės. Kaip manot kodėl jas prisiminiau? Taip, teisingai, vyksta šioks toks apkalbinėjimas už akių. Na, nėra jis labai “riebus“, bet kažkas tai yra. Šiaip iš tikrųjų, įdomu jų pasiklausyti. Gali sužinoti kokia ta nuomuonė jų dabar. Dažniausiai per pykčius atsiskleidžia visos blogos mintys apie kažkurį tai asmenį. Na, bet grįžtam prie temos. Taigi, “stūmimas“ yra sakyčiau, abipusis. Ir kažkodėl, man taip atrodo (bent jau taip man atrodo), kad jos to niekada nėra sakiusios viena kitai (jeigu, merginos, skaitote šį straipsnį, tai nepagalvokite, kad yra taip žiauriai kaip atrodo). Taigi, tokie “stūmimai“ gali atsirasti ir dėl tam tikrų kivirčų.

PASEKMĖS
  Būna atvejų, kai apkalbinėjimų auka sužino kas ir ką ant jo “stumia“. O kaip ji tai sužino puikiai iliustruoja šis paveikslėlis:

Kas tada būna. Aišku, iškart kivirčai. Na, visiškai elementaru dėl ko. Taip tie žmonės aiškinasi santykius. Tačiau gerai pagalvojus, ar tik kartais apkalbos neišeina į naudą? Tada gali sužinoti, ką aplinkiniai iš tikrųjų apie tave galvoja (dažnausiai jei sako tiesiai į akis, tai nepasako visos tiesos). Mano manymu, tai gan gerai, nes gali sužinoti kaip reiktų pasikeisti. O jeigu pasikeisi, visiems patiksi, ir niekas neapkalbinės. Tik aišku keistis reikia tik tada jei iš tikrųjų kažką blogai darai. O jei keisies tik dėl to, kad kitiem patiktum, tada esi nieko vertas žmogus.

  MANO NUOMUONĖ
Baigsiu šia citata: “Apkalbos – mūsų pykčio rezultatas, ši mandagi žudymo forma – šmeižti kitus – taip pat teikia pasitenkinimą. Juk nesistengiame padėti tiems, kuriuos kritikuojame, – mes stengiamės įsitvirtinti patys“ – A.A.W.S. Pasakysiu tik tiek, kad mano nuomuonė lygiai tokia pati.

Mokytojai ir mokykla mano akimis

Mokykla – kiekvieno jauno žmogaus kasdienybė. Ten praleidžiam didžiąją dalį savo savaitės. Kiekvienas turi savo nuomuonę apie savo mokyklą, jos mokytojus, joje besimokančius mokinius. Tačiau mokykla gera ar bloga galime nuspręsti tik iš joje dirbančių žmonių (mokytojai, personalas, mokiniai (tam tikra prasme ir jie dirba)).
Taigi pradėsiu nuo mokytojų. Kiekvienas mokytojas turi savo mokymo bei vertinimo metodą. Kai kam gali ji neįtikti, kai kam – atvirkščiai. Tačiau tai ne viskas ko mokytojui reikia. Pavyzdžiui mano mokytojo idealas – išmanantis savo darbą, sugebantis žinias gerai perteikti mokiniui, linksmas, kai reikia griežtas, galintis visada padėti mokiniui, teisingai vertinantis, mokantis bendrauti su jaunais žmonėmis. Bet tikrai nerasim tokio mokytojo, kuris turės būtent visus šiuos bruožus. Vieni bus amžinai susiraukę, kiti nenorės nė trupučio pašnekėti apie ką nors kitą tik išdėstyti dalyką ir viskas. Ar galim už tai ant jų pykti? Manau, kad ne. Kiek pastebėjau dažniausiai surūgę, nepatenkinti mokiniais būna senesnio amžiaus mokytojai. Jaunesni būna dar tokie komunikabilūs, neseniai patys perėję tą mokinio “gyvenimą“ ir žino ko reikia mokiniams. Taigi, senesni mokytojai būna gal daugiau paveikti tos mokykliškos rutinos ir yra daugiau nepatenkinti, kad mokiniai nesimoko ir pan. Tačiau pabrėžiu, tikrai ne visi.
Man patinka tokie mokytojai su kuriais galiu rasti bendrą kalbą. Yra pavyzdžiui toks vienas mokytojas. Aš toje mokykloje jau nebesimokau, kurioje jis dėsto, bet dar ir dabar tebebendraujam, kai reikia pagalbos, jis visada man padeda. Ir šiaip, su juo visai smagu pakalbėt. Gerai, kad mokytojai moka bendrauti su mokiniais ne tik pamokų metu. Tada mokiniui nebūna taip, kad jis nenoriai eina į pamokas (kartais tai pasitaiko) ir pan.
Kalbant apie mokinius, tai ar jie ko išmoks, ar ne, viena puse priklauso ir nuo jų pačių. Mokytojas gali, kad ir kaip aiškiai aiškint, jei mokinys nenorės, jis neišmoks. Yra vienas labai geras pavyzdys. Kalbu su vienu draugu ir jis man sako: “Galėjau eiti į ****** gimnaziją. Būčiau nors ko nors išmokęs…“ Aš jam ir sakau: “O tai čia kas blogai. Mokytojai blogai dėsto?“ Atsakymas mane vos neprajuokino: “Ten būtų nors mokytojai spaudę prie knygų, o čia…“ Tai pala. Kas kaltas, mokytojas ar mokinys? Tipiškas pavyzdys, kai mokinys paprasčiausiai tingi mokytis, o kaltę meta ant mokytojų.
Iš mokytojos lūpų išgirdau tokį sakinį: “Mokinai per daug sau leidžia“. Šis sakinys buvo ištartas, kai vienas mokinys parašė skundą prieš vieną mokytoją, o mes apie tai kalbėjome prie tos, kuri tai pasakė. Man iškart į galvą šovė tokia mintis: tai ką? Mokinys jau negali pastovėti už save? Jeigu jam kas nepatinka, tai jis pilną teisę turi kažkam pasiskųsti (šiuo atveju pavaduotojai) ir pamėginti išspręsti problemą. Bet kai ji pradėjo argumentuoti sakinį, aš visiškai su ja sutikau. Ji argumentavo taip: “Mokinai ką gauna valgykloje, nevalgo, o mėto ant žemės. Negerbia mokytojų, kai prie jų viešai keikiasi. Negerbia patys save rūkydami mokyklos teritorijoje“ ir pan. Taip, visiškai sutinku šiuo klausimu. Mokiniai kartais tikrai nebekreipia dėmesio prieš ką šneka/elgiasi ir kaip tai daro.
Užbaigsiu tuo, kad mokytojų dauguma nėra blogi. Jie moko taip kaip reikia., elgiasi taip kaip reikia. Mokiniai taip pat. Tačiau visur yra išimčių. Aišku, čia tokios išimtys, kuria būtų galima taisyti. Tačiau gal visiem reiktų pagalvoti ir pradėti taisytis patiems.

Draugystė. Kaip mes ją puoselėjam ir vertinam?

   Draugystė. Kiekvienas ją vertinam kitaip, kiekvienas turim savo draugų, geriausių draugų ratą. Būna, tikrai ne vienam, kad su vienais bendraujam daugiau, artimiau, pasipasakojam jiem daugiau nei kitiems, na o su kitais tik šiaip, kad pažįstami esam, pasisveikinam ar šiaip kokiam baliuj pabūnam. Bet ar ilga mes galim išbūti su kažkuo geriausiais draugais?
Po pastarosios dienos įvykių (gal taip pavadinkim) iškyla dar venas klausimas – ar mes iš tikrųjų suvokiam kada žmogus yra man geriausias draugas? Pradėsiu nuo pradžių. Konfliktas įvyko tarp labai gerų (mano manymu ir geriausių) draugių. Viską pastebėjau šįrytą, važiuojant autobusu į mokyklą. Viena mergina, kuri įlipdavo pirmiau (pirmesnėje stotelėje), užimdavo savo draugei vietą. Šįrytą to nebuvo. Jos visada iš po savaitgalio turėdavo apie ką pakalbėti. Šiandien viena į kitą net nežiūrėjo. Iškart supratau, kad kažkas ne taip. Kai išlipome aš vienos iš jų paklausiau: “Kas ne taip?“. Atsakymo sulaukiau (gerai, kad kitos nebuvo tada, nes tikriausiai taip ir nebūtų buvę atsakyta į mano klausimą). Iš tikrųjų tada nelabai įsigilinau į tai ką ji pasakojo, nes tada buvo dar rytas, labiau rūpėjo tai, kas buvo namų darbams užduota ir ji kalbėjo gan neaiškiai (Buvo uždususi nuo mūsų, tiksliau mano greito ėjimo ir visus įvykius suplakė į vieną trumpą pasakojimą). Na, apibendrinant tada man venodai rodė tas jų pyktis.
Labiau į tai įsigilinau, kai viena iš šių merginų man parašė žinutę per skype: “Klausyk ar nieko **** nepasakojo tau?“. Na aš manau nieko blogo nepadariau (o gal ir blogai), bet papasakojau tiek kiek atsiminiau. Na ir sulaukiau versijos iš atros pusės. Na iš tikrųjų šios versijos nebuvo labai skirtingos. Tik supratau vieną, kad viena pusė galvoja, kad kalta kita ir atvirkščiai. Kadangi labiau įsišnekėjau su šia mergina, tai labiau ir komentuosiu jos nuomuonę. Jos žodžiai: “Nu prasidėjo diskusijos, krč ten ji tipo labai įsižeidus, <…> aš turiu ir kitų draugų tad su ja visada nebūsiu <…> Tu įsivaizduok Laimi, nebus juk taip kad visad su ja būsiu, turiu kitų draugų, turiu kitų pomėgių. Turiu savo gyvenimą“. Na jau iš čia galima suprasti dėl ko jos susipyko. Šiaip šie žodžiai skamba visiškai teisingai, negali būti visą laiką su vienu žmogumi. Na, bet jei kiti už tai pyksta… (nieko nesmerkiu, tik sakau komentarą apie jos išsakytą nuomuonę).
Aš jai daviau vieną patarimą: “Tau reiktų su ja normaliai pasikalbėt, vistiek buvot ir tebesat manau vos, o gal ir geriausios draugės. Taigi ką noriu pasakyt, jeigu jūs atsisėsit, tu jai viską normaliai paaiškinsi kaip man paaiškinai, tai manau ji supras jei yra iš tikrųjų gera draugė (nors šiaip geri draugai turėtų nesipykt. Mes su **** per tiek laiko kiek esam geriausi draugai (jau 2m.) tai dar nė karto nebuvom susipykę), tai ji viską supras. Gi nėra maža. Tur suprasti kad ne viena ji tavo gyvenime yra“.
Taigi, man kyla klausimas – argi jos yra tokios geros draugės, kaip aš įsivaizdavau, kad jos pykstasi dėl tokių menkniekių. Aišku, tai man ne naujiena. Jos sugebėdavo ir anksčiau susipykti dėl įvairiausių menkniekių (ne tik tarp savęs, bet ir su kitais). Man dabar būtų laaaaaabai įdomu sužinoti antros pusės nuomuonę. Ką ji galvoja? Ką jaučia iš tikrųjų? Mano patarimas joms būtų – ramiai atsisėskit ir pakalbėkit. Išsiaiškint ir nutarkit, ar jūsų draugystė vertą tokių nesąmonių?!
Atsakant į klausimą, kiek mes vertinam draugystę, aš negaliu atsakyt už visus. Aš paprasčiausiai atsakysiu už save. Man draugystė yra tas jausmas, kai žinau, kad visada turėsiu kam išsipasakoti, kai nenorėsiu kitiems (kiti ir net nesuprastų manęs kartais), galėsiu smagiai praleisti su jais laiką ir… nežinau. Dabar sunku pasakyt. Iš tikrųjų rimtai apie tai niekada negalvojau. Žinau tik tai, kad draugai neužima paskutinės vietos mano gyvenime. O, kad išvengtume tokių nesąmonių kaip ši istorija, manau reikėtų tarp draugų paprasčiausio tarpusavio supratimo. Tai įeina netgi į tai dėl ko draugystė vertinama (vikipedija.org).

P.S.  **** – žmonių vardai, kurių dėl tam tikrų priežasčių neviešinau.
P.S.2 Manau paveikslėlis straipsnio viršuje nesies šių dviejų merginų dar ilgą laiką.
P.S.3 Atsiprašau tos merginos, kurios išsipasakojimą išdaviau kitai 😉

Ar mums reikalinga religija?

   Dauguma žmonių turi į ką tikėti (aišku ne visi tiki). Vieni tiki į Dievą, kiti į Budą, dar kiti į Alachą ir taip dar būtų galima daug vardinti. Žinome, kokios Pasaulyje yra pagrindinės religijos (islamas, krikščionybė, budizmas) ir jų atšakos (krikščionybė, stačiatikybė, induizmas ir dar daugybė pvz.). Bet ar mums reikia religijos? Kokią naudą mes gauname iš jos?
Taigi, kodėl man kilo šitoks klausimas. Kažkodėl taip susimąsčiau, kad ta religija neatnešė tiek gėrio kiek turėtų būti (mano manymu, religija yra siejama su gėriu, čia tik mano nuomuonė). Visų pirma – kryžiaus karai, antra – įvairūs teroro aktai, trečia – per didelis pasišventimas tai religijai, iš kurio nebelieka kitų vertybių gyvenime, kaip tik tikėti į Aukščiausiąjį ir atsisakyti kitų gyvenimo malonumų (turiu tokį pažįstamą žmogų).Man labai patiko viena karikatūra, kuri ir vaizduoja vieną iš religijos padarinių:

   Bet vėlgi, ar čia kalta religija? Man labai patiko vienos mokytojos išsakyta mintis: “Nėra blogų religijų. Yra tik blogi žmonės, kurie daro savo nedorus darbus, bandydami juos pateisinti, kad tai daro dėl religijos“. Iš tikrųjų taip ir yra. Juk, pavyzdžiui, kryžiaus karus žmonės pradėjo norėdami kitiem įskiepyti krikščionybę. Taigi, žmonės patys padaro taip, kad kartais religija atrodo neigiamai.
Kodėl mes išvis kažkuo tikim? Jeigu netikim velykų triušeliu, kalėdų seneliu (nors jis iš tikrųjų egzistuoja), nykštukais ir pan., tai kodėl mes tikim savo dievais. Kokių įrodymų turim, kad jie iš tikrųjų egzistuoja? Pagalvokim… Hmm… Sunku pasakyti. O kas mus verčia tikėti? Viskas prasideda nuo mažumės, kai tėvai pakrikštyja vaiką. Vėliau būna pirmoji kumunija, sutvirtinimo sakramentas. Na aišku taip ir liekam tais tikinčiaisiais. Bet blogiausia yra, kai normalūs suaugusę žmonės pradeda kurti kažkokius sambūrius, į kuriuos įtraukia ir mažus vaikus:

Pabandykim įsivaizduoti kaip pasaulis atrodytų be relegijos? Dar tebeturėtume dangoraižius JAV, nežinia kaip būtų susiklostęs daugumos Europos valstybių likimas, nebūtų tos moterų diskriminacijo kai kuriose šalyse ir pan. Gal iš tikrųjų mūsų pasaulis taptų gražesnis?
Vis dėlto kaip bebūtų, aš esu tikintis. Nors neinu kievieną sekmadienį į bažnyčią, nors nesu toks atsidavęs tikėjimui kaip kad gal reikėtų, aš vistiek tikiu. Tikiu ir tuo, kad religija nėra blogis. Religija tampa panaši į blogį tik dėl žmonių, kurie kuria blogį vardan religjos.