Ech, pagaliau poilsis… Praėjusias 10 dienų buvau laaaabai užimtas. Neturėjau laiko netgi išeiti pažaisti krepšinio (kas man labai patinka). Paskutinis mano savaitgalis prasidėjo sekmadienį, 9 val. vakaro. Na iš tikrųjų, buvau žiauriai užimtas tiek darbais, tiek pamokomis, tiek kitais dalykais.
Vienas iš tų labiausiai varginančių dalykų – mokykla. Pastaruoju metu esu tiek dėl jos pavargęs, kad kartais man yra jau net nebesvarbu pasidaryt namų darbus ir pan. Per kai kurias pamokas, tiesiogine to žodžio prasme, ima miegas. Atrodo namuose išsimiegu normaliai. Bet mokykla iš tikrųjų vargina. Tikriausiai vienintelė pamoka į kurią einu dar su kažkokiu tai noru – geografija. Na iš tikrųjų tai pamoka, kuri manau man dar ilgai neatsibos. Ką gi, grįžtam prie temos. Taigi, viskas, ko dabar norisi – vien tik poilsis. Nežinau kaip kiti, bet aš tikrai labai laukiu atostogų, kurios jau ne už kalnų. Na manau tada, tai jau turėčiau pailsėti, nors ir tą nelemtą vieną savaitę.
Dabar apie darbą ir poilsį plačiau, ne vien tik apie mane. Aš pažįstu tokių žmonių, kurie savo galvelėse turi tik vieną „užkoduotą“ mintį – dirbt dirbt dirbt. Nemėgstu tinginių, bet nemėgstu ir darbaholikų. Na kaip žmogus gali visą dieną dirbti darbe, grįžti namo, vėlgi susirasti veiklos (kambarius tvarkyt ar pan.), negana to, kitus varyti prie darbo ir nenorėti poilsio (na aišku taip ne ištisus metus, bet panašiai)? Gi žmogus ne elektra varomas. Na iš tikrųjų, keistai man atrodo tokie žmonės. Man patinka vienas toks posakis: kas per daug, tas nesveika. Tačiau jeigu jiems gerai, tai man jokio skirtumo tada… Bet pailsėti vistiek reikia!
Tačiau gali kilti vienas klausimas – kaip suderinti laiką, kada ilsėtis, o kada dirbti? Būna tokių žmonių, kurie iš tikrųjų yra labai užimti (kaip aš kartais). Va čia ir yra sunkiausia – mokėti derinti laiką. Kaip aš darau. Aš pareinu namo. Iškart pasidarau namų darbus. Jeigu žinau, kad ryt turėsiu laisvą pamoką, kartais namie nedarau. Nuėjęs į mokyklą atlieku savo namų darbus. Ir mąstosi tada geriau ir šiaip, kiek žmogus gali mokytis. Toks įspūdis, kad jis savo laisvo gyvenimo neturi. Mokykloje mokslas, pareina namo – namų darbai, pasiruošimas kontroliniams. Ir taip iki vėlyvo vakaro. Taigi, nusprendžiu kaip elgtis su namų darbai, atlieku tai ką reika namuose ir tada poilsis. Dažniausia mano poilsis būna sporto salėje. Tiesiog atisgavimas mano širdžiai. Kiekvienas turim savo pomėgių kaip ilsėtis. Maniškis – sportas.
Jei pastebėjote daug kalbu apie mokyklą. Greičiausiai dėl to, kad ji mane daugiausiai vargina pastaruoju metu. Kas kvailiausia, kad dabar pagalvojau – jei man dabar blogai, tai kas manęs laukia kitais metais, 12-oje klasėje? Na nieko, gal kaip nors…
Na ir pabaigai: poilsis yra labai svarbus mūsų gyvenime. Jo metu mes įkrauname (kaip viena mokytoja sakė) savo baterijas. Gražus tas pasakymas – darbas žmogų puošia. Bet aš sukurčiau pabaigą – o poilsis leidžia jam per daug neprisipuošti. Vėlgi kartojuosi – kas per daug, tas nesveika!
Laimono blog'as 