Monthly Archives: 2011 rugpjūčio

Animacija nėra tokia bloga, kokią ją dabar mėgsta traktuoti…

Animaciniai filmai – tai neatsiejama vaikystės dalis. Su laiku ji keitėsi. Anksčiau buvo populiari rusiška, kitaip vadinama, geroji animacija,  o dabar mes pripratę matyti tokius filmukus kaip “Simpsonai” , “Šeimos bičas”, “Drakonų kova”… Tik ar galime traktuoti, jog tie naujesni multikai yra tokie pat naudingi kaip senesni? Ar juose nėra per daug smurto, nešvankybių? Toks klausimas man kilo skaitant delfi.lt straipsnį.

Straipsnyje minimi jau mano anksčiau minėti animaciniai filmai. Vaizdinėje medžiagoje galime dar pamatyti tokius filmukus kaip “Pietų parkas”, “Tomas ir Džeris” , “Pokemonai”. Taigi, svarbiausias klausimas, ar visi šie animaciniai filmukai nežaloja vaikų mąstysenos ir mentaliteto? Mano manymu, šie filmukai didelės įtakos neturi. Visų pirma, vaikus turi auklėti tėvai, o ne televizija. Jeigu bus geras tėvų auklėjimas, tai televizija, tikrai nenurungs tėvų. Visų antra, tokie filmukai kaip “Šeimos bičas” ar “Pietų parkas”, kurių turinys iš tikrųjų skirtas ne mažajai auditorijai, yra rodomi tokiu laiku, kuriuo vaikai turėtų jau miegoti, ar bent jau ruoštis tam. Ir šiaip, manau, kad tėvai patys turėtų suprasti, kurie animaciniai filmai yra skirti suaugusiems, o kurie mažiesiems. Jeigu tėvai leidžia žiūrėti viską iš eilės, tai čia jau jų problemos.

Kodėl šiuolaikiniai filmukai yra kuriami ,tarkim, su smurto scenomis? Viską daro reitingai. Ką dabar vaikas mieliau pasiriktų žiūrėti? Ar “Krokodilą Geną” ar seriją iš “Drakonų kovos Z”, kai Son Gokas virsta antro lygio super sajanu. Kas suprato, kas toks yra Son Gokas ir antro lygio super sajanas, manau, kad tikrai pasirinktų antrąjį variantą. Kad ir tas pats “Tomas ir Džeris”. Amžina kova tarp pelės ir katės. “Kodėl negalima spręsti konfliktų, nedaužant galvos su plyta?” – Asta Baukutė. Jeigu filmuko scenarijus būtų toks, jog jie atsisėda prie butelio ir ramiai susitaiko, tai čia būtų įdomiau ar naudingiau? Kai pagalvoji, tai ir ta senoji animacija nebuvo išskirtinė. Kad ir animacinis serialas “Na palauk!” Siužetas vos ne kaip “Tomo ir Džerio” Vilkas ištisai su cigarete dantyse. Tai galime traktuoti kaip prevenciją rūkymui?

Stiprūs kontrargumnetai mano mintims išsakyti Gintaro Beresnevičiaus straipsnyje. Iš dalies galima su juo sutikti, tačiau aš lieku prie savo nuomonės. “Žiūrėdamas tokius filmukus vaikas pasaulį ima suvokti kaip baisią vietą, kurioje kažkas tik ir tyko – jei ne nužudyti ar sulaužyti ranką, tai mažų mažiausiai pasityčioti.” Tarkim, kokia protinga moteris (mama) draudžia vaikui žiūrėti šiuolaikinius animacinius filmukus. Parsisiunčia iš interneto senosios rusiškos animacijos, kuri tik ir ugdo vaiko mentalitetą. Vaikas įgauna puikius pagrindus, auga dorai ir laimingai. Ateina laikas, kai reikia įsiruošti jau ir į mokyklą. 1-2 metai mokykloje, ir tas vaikas jau supras, kad pasaulis nėra toks, kokį jį vaizdavo tie rusiški filmukai. Nes mokykla kartais būna ta vieta, kad atrodo visi tik ir nori “mažų mažiausiai pasityčioti”. Taigi, vaikas anksčiau ar vėliau vistiek supras, kad pasaulis yra žiaurus.

Mano nuomone jau geriau tokie animaciniai filmai, nei įvairūs serialai kaip “Kas nori nužudyti Mią?” Kaip ir sakiau, vaiką auklėja tėvai, o ne animaciniai filmai. Jei vaikai, norės tai ir draugų rate gali prisigalvoti ir išmokti visokių jiems nereikalingų dalykų. Šiuolaikinė animacija neturėtų kelti antipatijos tėvams. Tokia jau ta mano nuomonė.

Trumpai apie tai, kokie yra lietuviai…

Sveiki!

Pradedu kalbėt be užuolankų. Tik dar kartą įsitikinau, kad lietuvių tauta yra visą laiką viskuo nepatenkinta ir nepasotinama tauta. Ką turiu, dar savo jaunoje, tačiau ne durnoje galvelėje, sakydamas viskuo nepatenkinta? Ogi tą, kad mums nepatinka niekada valdžia, kurią patys išsirenkam, nepatinka švietimo sistema, dėl kurios patys lyg ir nesam kalti, nepatinka, kad mūsų tauta mažėja, bet vistiek visi emigruojam arba ruošiamės tai daryti, nepatinka atlikėjai, kuriuos patys išsirenkam į Euroviziją.  Kodėl nepasotinama? Todėl, kad mums visą laiką vis maža… maža pašalpų, kurias daugiausia gauna girtuoklių šeimos, maža to, ko trūksta, kad gyventume geriau už savo kaimyną, nors gyvename geriau nei 60% lietuvių, maža atlyginimų, kurie mums niekada nebuvo padorūs, kad ir kokie laikai buvo geri.

Klausimas: tai kaipgi aš vis dėlto dar kartą įsitikinau, jog mūsų tauta yra būtent tokia?
Atsakymas: kaip tikras krepšinio fanas, seku lietuvių rinktinės varžybas, bei paskaitau vieną kitą straipsnį. Po paskutinių jų įvykusių rungtynių, kurias jie pralošė, paskaitinėjau internete vieną kitą straipsnį. Ne, neanalizuosiu čia rungtynių įvykių ir pan. Noriu pasakyti, kad mane sukrėtė maždaug 95% komentarų. Po pralaimėjimo mūsų rinktinė buvo taip nusmukdyta žemyn, jog atrodė, kad ji net neverta kovoti Europos čempionate.

Kaip klostosi lietuvių požiūris į mūsų rinktinę:

  1. Lietuviai laimi 3-ią vietą Pasaulio čempionate. Jėėė, jie mūsų dievaičiai.
  2. Pagarba rinktinės treneriui, kuris sugeba šitaip surikiuoti visą rinktinę.
  3. Ruošiamės Europos čempionatui, juk mes treti Pasaulyje. Europoje gal ir nelengva bus, bet tikrai turim laimėti.
  4. Pasirengiamosios varžybos. Lietuviai pralaimi.
  5. Kas čia vyksta?! Antras lietuvių pralaimėjimas. Kaltas Kemzūra. Nemoka jis deramai dirbti savo darbo.
  6. Iš vis ką čia veikia Valančiūnas, kuris yra per jaunas, Javtokas, kuris žaist nemoka, Kalnietis, kuris tik klaidas daro, Delininkaitis “vapše” neaišku ką čia veikia, Jasaičiui plaukai trukdo žaist, Petravičius visai aikštėj nepasirodė, bet vistiek kaltas, Pocius kažko nebežaidžia kaip normalus žaidėjas. Ai visa rinktinė kaip vaikai…
  7. Mus jau išvis pradeda erzinti visos tos reklamos susijusios su krepšiniu. (Čia nesiginčiju, gal jų iš tikrųjų jau kiek per daug).
  8. Ai, kam aš čia žiūrėsiu, vistiek lietuviai praloš, einu geriau alaus pagersiu.

Smagu tiesiog skaityti. Išvada viena – nemokam pralaimėti.

Nežinau kodėl (nors ką tik tai aprašiau), bet mūsų tauta yra labai bjauri. Norim kuo geriau, nes mes esam nepasotinami. Pasisekė vieną kartą, tai jau kristi nebegalim. Nežinau ar čia tinka tai ką parašysiu, bet tai man dabar šovė į galvą. Prisiminiau, kaip sakydavo mano istorijos mokytojas: “Čia panašiai kaip fizika. Į kalną kopsim sunkiai, tačiau nuo kalno nubėgsim labai greitai”. Tad norėčiau, lietuvi, palinkėti, kad suprastum, jog nevisada galim būti toje kalno viršūnėje. Turėk nors kiek saiko. Ir , beje, turėk orumo, ir dėl vienos nesėkmės neįžeidinėk kitų.

P.S. kažkaip vėlėsi mintys, taip ir tekstas gavosi suveltas. Nepykit 🙂