Monthly Archives: 2012 kovo

Nominacija “Metų nusišnekėjimas“

Kaip jau visiems seniai žinoma, Lietuvoje vyksta mokyklų tinklo pertvarka. Naikinamos vidurinės mokyklos, vaikai iš kaimo varomi į miestus, kurie yra už 15 km nuo jų namų. Ar rezultatas bus toks, kokio norėtume? Manau, kiekvienas atsakėte teisingai.

Vakar, žiūrint televizorių, teko išgirsti, kaip viena iš švietimo ministerijos viršūnėlių pasakė dalyką, kuris sukėlė tiek juoką, tiek neigiamas emocijas: “Svarbiausia, kad kaimuose išvis yra mokyklos, o jų struktūra (gimnazija ar pradinė mokykla) jokios esmės neturi.“ Kaip tai jokios esmės neturi?! Čia tas pats, ką aš sakyčiau: “Nesvarbu kokį pieną gersim: 2 mėn  ar 1 dienos senumo, svarbiausia, kad iš viso jo turime!“ Gal sakau su galva mąstykim, o ne su kitomis kūno vietomis.

Taigi, pabandykim pažiūrėti į susidariusią situaciją logiškai:

  • Jei kaime yra vidurinė mokykla, tai joje gali mokytis vaikai nuo 7 iki 19 m.
  • Jei kaime yra pradinė mokykla, tai joje gali mokytis mokiniai nuo 7 iki 11 m.

Taigi, kur mokinių kontingentas didesnis? Taip išeina, kad nesvarbu ar mokykloje mokysis 50 vaikų, ar 200, tačiau svarbiausia, kad mokykla YRA. Nesuprantu aš niekaip, kaip žmogui toks variantas gali būti logiškas. Tai taip pamažu ir sunaikins visas kaimų mokyklas. Iš vidurinių padarys pagrindines, iš pagrindinių –  pradines. Sulig kiekvienu etapu mažinamas vaikų skaičius Vėliau mūsų valdžios atstovai kalba, kad kaime per mažai mokinių, todėl jos reikia grūsti į miestą. Kokias turime iš to pasekmes? Tokias:

  1. Jei vaikas gyvena toli nuo miesto (15-20 km), tai jam reikia anksti keltis, laukti autobuso. Vėliau į pamokas nuvažiuoja nepailsėjęs, prastėja pažymiai. Sakysite: “Eik anksčiau miegoti“. Kažin ar daugeliui taip paprasta užmigti kai visai nesinori miego? Bent jau man asmeniškai niekaip neišeina užmigt, kai aš to visiškai nenoriu.
  2. Žmonės nuo mažens yra pratinami migracijai. Manau čia labai tiktų terminas – švytuoklinė migracija. Vaikai 5 dienas per savaitę yra priversti važinėtis nemažus atstumus pirmyn ir atgal. Taip jie įsisavina, kad migracija yra visiškai normalus dalykas. Taigi, mieli valdžios atstovai, nedejuokite vėliau, kad iš mūsų šalies emigruoja didelis skaičius žmonių. Patys juos pratiname prie to, kad reikia emigruoti, ale  ieškant “geresnių ir patogesnių“ sąlygų.
  3. Vaikai yra priversti lankyti mokyklas, kurių visai nenori. Turiu puikų pavyzdį iš pažįstamų rato. Pas mus kaime, kaip ir turi būti, buvo pakeista mokyklos struktūra. Taigi iš 10 klasių mokyklos, ji tapo tiktai 8 klasių. Gerai. Tenka taikstytis su tokias situacija. Aišku, mokiniams pabaigus aštuonias klases, kadangi yra priversti keisti mokyklą, kodėl nepasinaudojus proga ir nepradėti mokslų gimnazijoje. Taip bandė padaryti ir kai kurie mano pažįstami būsimieji devintokai. Jie nusprendė pradėti lankyti mano dabartinę mokyklą. Tačiau šios mokyklos vadovybė paskelbė, kad jiems yra SKIRTA mokytis gretimame miestelyje (galima sakyti vos ne toks pats kaimas). Ten mokykla yra vidurinė. Tai taip išeina, kad mokinys net nebegali pasirinkti, kur mokytis? Beje, dar buvo pasakyta, kad galite bandyti laimę čia mokytis, bet tėvams patiems reiks kaip nors verstis su vaikų transportavimu į mokyklą, nes jiems nebus apmokėta už mokinių vežimą autobusu. Pagrindinė priežastis – jie turi mokytis ten, kur jiems skirta. Dėl įdomumo – nuo mūsų kaimo iki miesto autobusu važiuoti kainuoja apie 6 lt. Paskaičiuokite patys kokia suma išeina per mėnesį. Ir tegul niekas negalvoja, kad aš čia mūsų mokyklą kaltinu. Aš čia labiausiai esu pasipiktinęs valdžios sprendimais. Taigi, mokiniai yra priversti mokytis ten, kur liepia valdžia.
  4. Pažvelkime ir į mokytojų bendruomenę. Kiek mokytojų po tokių pertvarkymų neteks darbo? Daug. Paskui stebimės, kad pas mus didelis skaičius bedarbių. Esmė tame, kad patys žmones padarome bedarbiais.

Tos visos mokyklų pertvarkos man atrodo labai juokingos. Nepažįstu aš nei tų, kurie priima tuos įstatymus, nei tų, kurie juos pateikia. Taigi ir negaliu jų vadinti kokiais nors durneliais… Tačiau manau, nesuklysiu pasakydamas, kad didžioji dalis žmonių, kurie priima panašius sprendimus, tikrai nėra dirbę mokyklinėje aplinkoje.

Grįžkim prie Metų nusišnekėjimo.Įdomu, kaip galima išdrįsti teigti, jog nėra jokio skirtumo, kokia yra mokyklos struktūra. Jeigu nėra jokio skirtumo, tai kam keisti tas struktūras??? Juk palikim taip kaip buvo. Bent jau abi pusės bus patenkintos. Buvo ir dar vienas teiginys, kuris man labai “patiko“: “Negi devintokas, nesugebės atsikelti 6h ryte, ir išvažiuoti kažkur toliau nuo namų“. Tai tegul jis pats pabando į darbą kiekvienąsyk keltis tokiu laiku. Kažin ar labai jam tai sėkmingai seksis.

Žodžiu – nėra žodžių. Čia galima daug ką apkalbėti. Valdžios sprendimai mums niekada neįtiks. Tačiau kartais, jie ir būna verti mūsų pasipiktinimo. Kaip bebūtų taip, bet turime gyventi pagal priimtus įstatymus. Tiesiog būtų maloniau, jei nebūtų tokių viešų durnų pareiškimų, kurie erzintų kitus.

Reklama

Po 2012 m. geografijos rajonų/miestų olimpiados

Kovo 13 d. vyko 2012 m. geografijos rajonų/miestų olimpiada. Kadangi šiemet respublikinė geografijos olimpiada vyks Telšiuose, tai mūsų rajonas šiemet turėjo teisę ten siųsti 3 mokinius (aš mokausi Telšių “Džiugo“ gimnazijoje). Kad ir kaip ten bebūtų, konkurencija visada yra.

Apie užduotis

Informacija šaltinis grografija.lt.

Nepasitenkinimų užduotimis teko pamatyti ir išgirsti įvairių. Ir man pačia besprendžiant kildavo vienu ar kitu atveju klausimas: “Kaip suprast?“ Bet po olimpiados skaitai klausimą dar kelis kartus ir supranti, kad gal ir visai logiškai pateikta užduotis. Kiek kalbėjau su savo geografijos mokytoju, tai tiek jo, tiek mano, tiek kitų dalyvavusių olimpiadoje nuomonė vieninga – užduotys tikrai buvo sunkios, reikalavusios tiek žinių, tiek loginio mąstymo.

Su viena užduotimi mano manymu buvo kiek persistengta. Konkrečiai omenyje turiu 3 užduoties pirmąją dalį. Reiktų logiškai pamąstyt, negi mokinys turi prisimint kiekvienos valstybės religinės sudėties skaičius (šiuo atveju, sudėtį procentais). Nemanau, kad net geografijos mokslo daktarai jau taip tiksliai paimtų ir atrinktų, kuriai šaliai kokie procentai tinka. Nors ką gali žinot, jie juk daktarai…

Kabinėtis galime prie daug ko. Visiems neįtiksi. Tiesą sakant, aš nebūčiau jau taip stipriai linkęs ir kabinėtis, kad ir kiek klausimų ir nepasitenkinimų kyla. Vis dėlto reikia suprasti, kad tai yra olimpiada ir iš mūsų gali pareikalauti bet ko ir bet kaip. Juk tai ne šiaip sau mokyklinio svarbumo konkursėlis.

Norėčiau kreiptis į tuos komentatorius, kurie stipriai reiškia nepasitenkinimą – atvėskit. Juk žinojot kur einat. Tad baikit verkšlenti. Man taip pat buvo dalykų, kurie nepatiko. Supraskit ir jūs, juk tai OLIMPIADA, o ten niekada nebūna lengva.

Rezultatai

Kai kurie gal galvojat, kad perėjau į kitą etapą, todėl ir kalbu, kad tai olimpiada, reikia mokėti prisitaikyt ir t.t. Nė velnio! Iš tikrųjų esu kiek nusivylęs savo rezultatais. Žiauriai norėjau papult į tą trejetuką, keliaujantį į respublikinę olimpiadą. Deja, nepavyko. tarp 11-12kl. užėmiau 3 vietą,  tarp 9-12kl. likau ketvirtas (čia svarbiau yra 9-12kl. grupė). Nuo trečios vietos mane skyrė tik 2 taškai. 2 nelemti taškeliai! Du geografiniai objektai ir aš jau galėjau konkuruot dėl trečios vietos!  Tie 2 taškai man ilgai neišeis iš galvos… Bet už tek skųstis, galiu tik pasidžiaugti, kad (kaip V. Romanovas pasakytų) “pragriesas įvyko“. Praeitais metais, kiek pamenu, buvau tik 7-oj vietoj. Šiemet, jau ketvirtoj. Kad ir tik 3 vietom, bet vis tiek kilau. Reiškia nors regresijos nėra. Nors tai guodžia.

Kalbant apie kitus dalyvius, kiek žinau mūsų mokyklą pasirodė gan neblogai. Už manęs, penktoje vietoje liko, bendraklasė. Atsiliko nuo manęs tik vienu tašku. Tikrai neblogas rezultatas. Viena vienuoliktokė liko 8-oje vietoje. Kaip sekėsi mažesnių klasių atstovams, kol kas nežinau.

Aišku viena, galime džiaugtis, kad pasirodėme ganėtinai gerai, mūsų mokyklos vardui nereikia gėdingai tupėti rezultatų lentelės apačioje.

Ateities tikslai

Ateitis. Net pačiam juokas ima, pagalvojus, ką parašiau. Kokia čia ateitis, egzaminai jau ne už kalnų. Kuo jie arčiau tuo greičiau laikas bėga. Bet dar vienas konkursėlis laukia – XII Č.Kudabos respublikinis konkursas, vyksiantis kovo 31 d. Nežinau kodėl, bet mokinai visada laukia šito konkurso. Aš asmeniškai visus metus jo laukiau. Keik teko kalbėti su kitais, jie taip nekantrauja ten sudalyvauti. Kažkuo šis konkursas žavi, tiesiog sunku pasakyti kuo. Žodžiu, ketinu ten dalyvauti. Turiu išsikėlęs sau tikslą – patekti į geriausiųjų 20-uką. Kaip man seksis, nežinau. Tikiuosi geriausio. Tiesiog reikia neprarasti motyvacijos ir viskas bus gerai.

Pabaigai

Kad ir kelintą vietą pavyko užimti, džiaugiuosi, kad iš viso dalyvavau. Dalyvavimas tokiuose renginiuose (nebūtinai geografijos) didina žinių bagažą, leidžia vis labiau jausti žmogui, kad jis kažką sugeba, ne veltui įdeda daug darbo. Gali labai naiviai nuskambėti, bet kažkada visas tas aktyvumas tokiuose renginiuose, atsipirks. Reikia tiesiog turėti motyvacijos kažko siekti, kažką daryti, o ne tiesiog sėdėti namie prie kompiuterio įlindus į facebook’ą.

Neturint ką veikti…

Šį video užtikau pas buržujų. Neturint ką veikti, siūlau pažiūrėti šį video. Atskleidžiama visa tiesa apie “Snoro“ banko žlugimą. Iš tikrųjų ganėtinai linksmas siužetas. Smagaus žiūrėjimo!

Miestas ir kaimas. Kas geriau?

Miestas ir kaimas. Antonimai, kurie visiems yra akivaizdūs. Manau nesuklysiu sakydamas, kad daugeliui kyla tokios asociacijos:

  • kaimas – tai švarus oras, graži gamta, ramus gyvenimo būdas;
  • miestas – miesto smogas, betoninės džiunglės, nuolatinis skubėjimas.

Tačiau nuomonės gali būti įvairios: vieniems patinka kaimas, kitiems – miestas, tretiems – nei kaimas, nei miestas (priemiestis). Tiek miestas, tiek kaimas turi savų minusų. Tik reikia atsirinkti, kam kokie minusai yra didesni, kam mažesni.

Už kaimą

“Bet realiai ar nepastebėjot, kad dabar jau žmonės iš mieto veržiasi į kaimus? Pagalvokim kodėl? turbūt dėl nuovargio ir sveikatos. Tas vadinamas kaimo žmogus, visuomet bus sveikesnis už miestietį. Nes darbo pobūdžiai skiriasi. Kaimietis visuomet juda, kruta, o miestiečio darbas dažniausiai yra sėdimas. Sėdėjimas prie kompiuterio, kasos aparato, arba telefono. Nejuda nei raumenys, niekas. Kraujas necirkuliuoja.Taip pat nuovargis mieste yra žymiai didesnis. Užterštas oras. Aukšti pastatai. Vien blokai ir asfaltas. Žmogui reikia gryno oro.“

Iš šio komentaro, rasto interneto platybėse, galime spręsti, kad žmogus kaime gali jaustis laisviau, daugiau judėti, nėra suvaržytas kažkokių tai kabineto sienų. Žinoma, daugeliui kyla asociacija: kaimas = gamta. Ir greičiausiai jie neklysta. Pats gyvenu kaime. Kur kas maloniau man savo kieme regėti tris beržus, nei išasfaltuotą aikštelę pilną automobilių.

“Kaime gyvent tikrai nenorėčiau, galbūt dėl to, kad pripratau prie miesto.. Prie triukšmo taipogi pripratau, jis man nė kiek netrugdo. Oras taip pat pakenčiamas, gyvenu ne centre, užterštumo nėra, tik į centrą nuėjus jaučiasi, bet man tai netrugdo. Tiesiog pripratau. man patinka miesto gyvenimas, čia jis tiesiog verda. Čia yra ką veikti. Neįsivaizduoju, ką galima veikti kaime, be uogavimo, grybavimo, darbo ir keleto kitų dalykų.. juk čia nėra nei koncertų daug, nei renginių..“

Va vienas iš tų pavyzdžių, kai žmonės galvoja labai stereotipiškai. Pasak šio komentatoriaus, kaimas yra labai nuobodi vietovė, kur nieko daugiau negalima veikti, kaip tik uogauti ar grybauti. Visų pirma, uogaujame ir grybaujame miške, o ne kaime. Visų antrų, matosi, kad žmogus mažai matęs kaimiškos aplinkos. Kaime taip pat puikiai galima pasilinksminti. Kaip pavyzdį paimsiu savo kaimą. Vasarą dažnai susirenkame pažaisti tai krepšinį, tai futbolą. Bet daugiausiai vasarą renkamės prie ežero ir žaidžiame tinklinį. Turime pasidarę puikią tinklinio aikštelę: smėlis, šalia ežerėlis, puiki poilsiavietė. Beveik kaip prie Vilniaus Baltojo tilto 🙂 Tai čia kalbu tik apie sportą. Matau žmogui patinka įvairūs renginiai, koncertai… Sutinku, kaime retai tokių dalykų pamatysi, tačiau kaip suprantu žmogui patinka linksmintis. Tai susirink grupę žmonių ir varyk į gamtą šašlykų kepti. Na o vėliau ir linksmybės aišku prasidės. Na čia būtų galima vardinti ir vardinti tuos užsiėmimus, tačiau taupydamas laiką, apsiribosiu tuo, ką jau aprašiau.

Už miestą

Žinoma, kam nepatinka dirbti, tas kaime neištvers ilgai. Dirbti čia reikia. Nors ne… gal ir klystu. Prieš 10m. šie žodžiai būtų visai tikę, tačiau dabar, urbanizacija labai veikia ir kaimą. Vis mažiau žmonių užsiima ūkininkavimu, žemdirbyste ir kitais kaimiškais darbais. Tad darbo čia reikia kiek mažiau, nei anksčiau. Tačiau vistiek, baltarankiams čia ne vieta.

“Aš iš tiesų esu už miestą. galbūt todėl nes visą gyvenimą gyvenu mieste. netgi pačiame miesto centre. todėl esu įpratusi prie didelio judėjimo, triukšmo ir užteršto oro. turiu ir kaimą. nuvažiuoju ten savaitgaliais arba vasarą. tačiau net savaitės neištveriu ten žinoma kelias dienas visada yra ką veikti . ir padirbti reikia, pailsėti , galima pasideginti, pasivaiksčioti . tačiau kaip sakiau tik kelias dienas. tačiau po to jaučiuosi atsilikus… nebežinau miesto naujienų, kas naujo, kas gero…“

Iš šio komentaro, galime spręsti, kad kai kuriems žmonėms reikia didelio judėjimo, nuolatinio triukšmo. Nesakau, kad tai blogai. Tyla ir man nepatinka. Savaime suprantama, kad kaime yra kur kas ramiau nei mieste. Čia nezuja automobiliai pro tavą namą per dieną po 1000 kartų, čia nepamatysime gatvėmis skubančius šimtus žmonių. Kai kam tai trūkumas. Ką gi, tiems žmonėms skirtas miestas.

Kur aš norėčiau gyventi?

Pats gyvenu kaime. Galbūt dėl to, kad aš jau pripratęs prie jo, labiau šiuo metu norėčiau gyventi mieste. Aišku, klausimas kodėl? Vis dėlto miestas yra miestas. Man pačiam patinka judėjimas, verdantis gyvenimas. Man patinka ten, kur daug žmonių. Tačiau tai nereiškia, kad aš nuvertinu kaimą. Tikrai ne. Čia  taip pat labai puiku gyventi. Tačiau, mane labiau šiuo metu vilioja miestas. Žiūrėsim kas bus po kelerių metų gyvenimo mieste. Gal norėsiu čia grįžti?..

Trumpai apie miestiečių ir kaimiečių stereotipus

Neretai girdim, kaip žmonės kažkokį keistuolį pavadina kaimiečiu. Taip jau yra, kad šis žodis yra įgavęs neigiamą atspalvį. Yra toks įsivaizdavimas, kad kaimietis tai toks žmogus, kuris nėra matęs dar šaldytuvo, yra neišprusęs, elgiasi labai nevalingai ir t.t. Na o miestiečiai elgiasi aišku atvirkščiai – jie labai išsimokslinę, madingi žymiai pranašesni už kaimiečius. Nesuprantu iš kur toks požiūris. Būtent žmonės, kurie šitaip galvoja ir yra kaimiečiai. Čia labai tinka tinka mano buvusios lietuvių kalbos mokytojos pasakyti žodžiai: “Būti žmogumi iš kaimo nėra gėda, gėda – būti kaimiečiu“. Juk žmogaus mentalitetas, savimonė, išprusimas nepriklauso nuo jo gyvenamosios vietos. Tikras kaimietis, mano manymu, yra tas, kuris save įsivaizduoja “kažkuo“, nors visi puikiai žino, kad jis yra niekas. Na, mano nuomone, tikrą kaimietį vaizduoja ši iliustracija:

Tikrai ne vienas esate tokių sutikę. Cigaretė dantyse, treningai, skusta galva, sava chebra – gezo/kaimiečio bruožai. Manau supratote, ką turėjau omenyje. Svarbiausia netai, kad tu iš kaimo, o tai, kad tu elgiesi ne kaip kaimietis.

Reziumė

“Žinoma miestas žavi savo masyvumu, savo judėjimu, savo pasirinkimo laisve, įvairove. Kaime to nerasi. Tačiau vienas turi tai, ko kitas neturi ir niekad neturės. Miestas kaimą papildo, kaip ir kaimas miestą. Man tai neatskiriami dalykai.“

Ši citata puikiai tinka apibendrinimui. Nuo savęs dar noriu pridėti, kad ne visi kaimiečiai, kurie gyvena kaime, ir ne visi gyvenantys mieste, sugeba išlikti miestiečiais…

Beje, o kaip Jūs manote, kas geriau: miestas ar kaimas?