Monthly Archives: 2012 rugpjūčio

Naujas sindromas – Rūta Meilutytė

Trumpais, neišsiplėsdamas, norėčiau konstatuoti, kad Lietuvos (ir taip nelabai jau kam tikusią) žiniasklaidą ištiko naujas sindromas – Rūta Meilutytė. Nieko prieš šią sportininkę neturiu, bet jau per daug pompastiškai ji yra pateikiama visuomenei. Kas svarbiausia – prieš tai tokios lietuvių sportininkės kaip Rūta Meilutytė niekas nežinojo. Greičiausiai, kol ji nepateko į plaukimo varžybų pusfinalį, tik maža saujelė žmonių žinojo, kad ji išvis dalyvauja olimpinėse žaidynėse.

Patiko mano kolegos mintis. Manau nesupyks, jei parašysiu ne citatoje. Ši sportininkė nemažai gyveno D. Britanijoje, sportuoja – ne Lietuvoje, treneris – irgi ne lietuvis. Viskas dėl to, kad ten žymiai geresnės sąlygos šiam sportui. O dabar, kai ji turi aukštų pasiekimų, tai giedam visa Lietuva, kad ji lietuvė ir kokius sportininkus mes išugdom. Čia tik tarp kitko.

Apie ją kalbama netgi krepšinio transliacijos metu. Gal netgi ir kitų varžybų metu. Lyg daugiau nebūtu kietų sportininkų iškovojusių aukso medalį olimpinėse žaidynėse…

Na o pabaigai, tikriausiai patys bukiausi 3 straipsniai, kurie galėjo būti parašyti apie šią sportininkę (čia ta prasme, kad jokios naudingos informacijos, juose nėra).

3 VIETA

“Rūta Meilutytė svarsto eiti į Lady Gagos koncertą, o dėl Ryčio Cicino net neabejoja”

2 VIETA

“Olimpinė čempionė Rūta Meilutytė – ne tik greita, bet ir stilinga”

And the best of the best
1 VIETA

“Naujausias R. Meilutytės pirkinys – konversai”


Akli turistai – nelogiška?

Pastaruoju metu tenka daug važinėti autobusais. Tačiau nemėginsiu aš čia kalbėti apie tai, koks kontingentas žmonių susirenka šiose transporto priemonėse, kaip kartais chamiškai elgiasi vairuotojai ir pan. Tiesiog mane šiandien labai nustebino dar nematytas, net negirdėtas dalykas – akli turistai. Įlipo vienoje stotelėje pagyvenusi  porelė su baltomis lazdelėmis. Angliškai paprašė vairuotojo  pranešti, kai atvyks tam tikroje stotelėje. Ši porelė aišku buvo ne viena, nes būtų visai nerealu akliems visiškai svetimame mieste vieniems vaikščioti. Taigi, kai sustojome jų stotelėje, vairuotojas jų palydovui nurodė kuria kryptimi eiti į jų norimą objektą.

Jei kalbant nekonkrečiai apie tuos turistus, bendrai apie visus aklus turistus, tai iš pradžių gali pasirodyti gan nelogiška. Juk aš važiuoju  į užsienį, norėdamas pamatyti kažką naujo arba pailsėti. Na aklajam pailsėti dar suprantama, bet pamatyti?! Bet vėliau nusprendžiau tuo pasidomėti daugiau. Pasirodo, tokie turistai keliauja į svetimas šalis nepamatyti kažką naujo, o išgirsti. Lygiai taip kaip mes būname sužavėti svetimos kultūros pastatų, aprangos ir kitų regiamų dalykų, taip jie būna sužavėti svetimos kalbos, triukšmo, šurmulio, medžių ošimo, paukščių skleidžiamų garsų ir t.t. Net nežinojau, kad tokių žmonių yra pasaulyje.  Gyvas įrodymas, kad žmonės nepraranda noro pažinti kažką naujo net pačiomis nepalankiausiomis gyvenimo akimirkomis. O kartais visiškai sveikiems žmonėms pasiūlai kur nors nuvykti, tai prasideda: “Ai tingiu”, “Mano draugo gimtadienis tą dieną”, “Nieko ten gero nebus” ir t.t. Geriau net nesigilinsiu…

Tiesiog norėjau jums pranešti, kad yra pasaulyje tokie žmonės kaip akli turistai. Gal čia tik aš vienas toks neišprusęs ir nieko nežinau…

Pabaigai citata, tiems, kurie ištisai tingi:

“Mažai kas yra neįmanoma savaime: mums dažnai pritrūksta atkaklumo, o ne priemonių” , — F. de Larošfuko.