Category Archives: Interneto pievos

Naujas sindromas – Rūta Meilutytė

Trumpais, neišsiplėsdamas, norėčiau konstatuoti, kad Lietuvos (ir taip nelabai jau kam tikusią) žiniasklaidą ištiko naujas sindromas – Rūta Meilutytė. Nieko prieš šią sportininkę neturiu, bet jau per daug pompastiškai ji yra pateikiama visuomenei. Kas svarbiausia – prieš tai tokios lietuvių sportininkės kaip Rūta Meilutytė niekas nežinojo. Greičiausiai, kol ji nepateko į plaukimo varžybų pusfinalį, tik maža saujelė žmonių žinojo, kad ji išvis dalyvauja olimpinėse žaidynėse.

Patiko mano kolegos mintis. Manau nesupyks, jei parašysiu ne citatoje. Ši sportininkė nemažai gyveno D. Britanijoje, sportuoja – ne Lietuvoje, treneris – irgi ne lietuvis. Viskas dėl to, kad ten žymiai geresnės sąlygos šiam sportui. O dabar, kai ji turi aukštų pasiekimų, tai giedam visa Lietuva, kad ji lietuvė ir kokius sportininkus mes išugdom. Čia tik tarp kitko.

Apie ją kalbama netgi krepšinio transliacijos metu. Gal netgi ir kitų varžybų metu. Lyg daugiau nebūtu kietų sportininkų iškovojusių aukso medalį olimpinėse žaidynėse…

Na o pabaigai, tikriausiai patys bukiausi 3 straipsniai, kurie galėjo būti parašyti apie šią sportininkę (čia ta prasme, kad jokios naudingos informacijos, juose nėra).

3 VIETA

“Rūta Meilutytė svarsto eiti į Lady Gagos koncertą, o dėl Ryčio Cicino net neabejoja“

2 VIETA

“Olimpinė čempionė Rūta Meilutytė – ne tik greita, bet ir stilinga“

And the best of the best
1 VIETA

“Naujausias R. Meilutytės pirkinys – konversai“


Reklama

Neturint ką veikti…

Šį video užtikau pas buržujų. Neturint ką veikti, siūlau pažiūrėti šį video. Atskleidžiama visa tiesa apie “Snoro“ banko žlugimą. Iš tikrųjų ganėtinai linksmas siužetas. Smagaus žiūrėjimo!

Miestas ir kaimas. Kas geriau?

Miestas ir kaimas. Antonimai, kurie visiems yra akivaizdūs. Manau nesuklysiu sakydamas, kad daugeliui kyla tokios asociacijos:

  • kaimas – tai švarus oras, graži gamta, ramus gyvenimo būdas;
  • miestas – miesto smogas, betoninės džiunglės, nuolatinis skubėjimas.

Tačiau nuomonės gali būti įvairios: vieniems patinka kaimas, kitiems – miestas, tretiems – nei kaimas, nei miestas (priemiestis). Tiek miestas, tiek kaimas turi savų minusų. Tik reikia atsirinkti, kam kokie minusai yra didesni, kam mažesni.

Už kaimą

“Bet realiai ar nepastebėjot, kad dabar jau žmonės iš mieto veržiasi į kaimus? Pagalvokim kodėl? turbūt dėl nuovargio ir sveikatos. Tas vadinamas kaimo žmogus, visuomet bus sveikesnis už miestietį. Nes darbo pobūdžiai skiriasi. Kaimietis visuomet juda, kruta, o miestiečio darbas dažniausiai yra sėdimas. Sėdėjimas prie kompiuterio, kasos aparato, arba telefono. Nejuda nei raumenys, niekas. Kraujas necirkuliuoja.Taip pat nuovargis mieste yra žymiai didesnis. Užterštas oras. Aukšti pastatai. Vien blokai ir asfaltas. Žmogui reikia gryno oro.“

Iš šio komentaro, rasto interneto platybėse, galime spręsti, kad žmogus kaime gali jaustis laisviau, daugiau judėti, nėra suvaržytas kažkokių tai kabineto sienų. Žinoma, daugeliui kyla asociacija: kaimas = gamta. Ir greičiausiai jie neklysta. Pats gyvenu kaime. Kur kas maloniau man savo kieme regėti tris beržus, nei išasfaltuotą aikštelę pilną automobilių.

“Kaime gyvent tikrai nenorėčiau, galbūt dėl to, kad pripratau prie miesto.. Prie triukšmo taipogi pripratau, jis man nė kiek netrugdo. Oras taip pat pakenčiamas, gyvenu ne centre, užterštumo nėra, tik į centrą nuėjus jaučiasi, bet man tai netrugdo. Tiesiog pripratau. man patinka miesto gyvenimas, čia jis tiesiog verda. Čia yra ką veikti. Neįsivaizduoju, ką galima veikti kaime, be uogavimo, grybavimo, darbo ir keleto kitų dalykų.. juk čia nėra nei koncertų daug, nei renginių..“

Va vienas iš tų pavyzdžių, kai žmonės galvoja labai stereotipiškai. Pasak šio komentatoriaus, kaimas yra labai nuobodi vietovė, kur nieko daugiau negalima veikti, kaip tik uogauti ar grybauti. Visų pirma, uogaujame ir grybaujame miške, o ne kaime. Visų antrų, matosi, kad žmogus mažai matęs kaimiškos aplinkos. Kaime taip pat puikiai galima pasilinksminti. Kaip pavyzdį paimsiu savo kaimą. Vasarą dažnai susirenkame pažaisti tai krepšinį, tai futbolą. Bet daugiausiai vasarą renkamės prie ežero ir žaidžiame tinklinį. Turime pasidarę puikią tinklinio aikštelę: smėlis, šalia ežerėlis, puiki poilsiavietė. Beveik kaip prie Vilniaus Baltojo tilto 🙂 Tai čia kalbu tik apie sportą. Matau žmogui patinka įvairūs renginiai, koncertai… Sutinku, kaime retai tokių dalykų pamatysi, tačiau kaip suprantu žmogui patinka linksmintis. Tai susirink grupę žmonių ir varyk į gamtą šašlykų kepti. Na o vėliau ir linksmybės aišku prasidės. Na čia būtų galima vardinti ir vardinti tuos užsiėmimus, tačiau taupydamas laiką, apsiribosiu tuo, ką jau aprašiau.

Už miestą

Žinoma, kam nepatinka dirbti, tas kaime neištvers ilgai. Dirbti čia reikia. Nors ne… gal ir klystu. Prieš 10m. šie žodžiai būtų visai tikę, tačiau dabar, urbanizacija labai veikia ir kaimą. Vis mažiau žmonių užsiima ūkininkavimu, žemdirbyste ir kitais kaimiškais darbais. Tad darbo čia reikia kiek mažiau, nei anksčiau. Tačiau vistiek, baltarankiams čia ne vieta.

“Aš iš tiesų esu už miestą. galbūt todėl nes visą gyvenimą gyvenu mieste. netgi pačiame miesto centre. todėl esu įpratusi prie didelio judėjimo, triukšmo ir užteršto oro. turiu ir kaimą. nuvažiuoju ten savaitgaliais arba vasarą. tačiau net savaitės neištveriu ten žinoma kelias dienas visada yra ką veikti . ir padirbti reikia, pailsėti , galima pasideginti, pasivaiksčioti . tačiau kaip sakiau tik kelias dienas. tačiau po to jaučiuosi atsilikus… nebežinau miesto naujienų, kas naujo, kas gero…“

Iš šio komentaro, galime spręsti, kad kai kuriems žmonėms reikia didelio judėjimo, nuolatinio triukšmo. Nesakau, kad tai blogai. Tyla ir man nepatinka. Savaime suprantama, kad kaime yra kur kas ramiau nei mieste. Čia nezuja automobiliai pro tavą namą per dieną po 1000 kartų, čia nepamatysime gatvėmis skubančius šimtus žmonių. Kai kam tai trūkumas. Ką gi, tiems žmonėms skirtas miestas.

Kur aš norėčiau gyventi?

Pats gyvenu kaime. Galbūt dėl to, kad aš jau pripratęs prie jo, labiau šiuo metu norėčiau gyventi mieste. Aišku, klausimas kodėl? Vis dėlto miestas yra miestas. Man pačiam patinka judėjimas, verdantis gyvenimas. Man patinka ten, kur daug žmonių. Tačiau tai nereiškia, kad aš nuvertinu kaimą. Tikrai ne. Čia  taip pat labai puiku gyventi. Tačiau, mane labiau šiuo metu vilioja miestas. Žiūrėsim kas bus po kelerių metų gyvenimo mieste. Gal norėsiu čia grįžti?..

Trumpai apie miestiečių ir kaimiečių stereotipus

Neretai girdim, kaip žmonės kažkokį keistuolį pavadina kaimiečiu. Taip jau yra, kad šis žodis yra įgavęs neigiamą atspalvį. Yra toks įsivaizdavimas, kad kaimietis tai toks žmogus, kuris nėra matęs dar šaldytuvo, yra neišprusęs, elgiasi labai nevalingai ir t.t. Na o miestiečiai elgiasi aišku atvirkščiai – jie labai išsimokslinę, madingi žymiai pranašesni už kaimiečius. Nesuprantu iš kur toks požiūris. Būtent žmonės, kurie šitaip galvoja ir yra kaimiečiai. Čia labai tinka tinka mano buvusios lietuvių kalbos mokytojos pasakyti žodžiai: “Būti žmogumi iš kaimo nėra gėda, gėda – būti kaimiečiu“. Juk žmogaus mentalitetas, savimonė, išprusimas nepriklauso nuo jo gyvenamosios vietos. Tikras kaimietis, mano manymu, yra tas, kuris save įsivaizduoja “kažkuo“, nors visi puikiai žino, kad jis yra niekas. Na, mano nuomone, tikrą kaimietį vaizduoja ši iliustracija:

Tikrai ne vienas esate tokių sutikę. Cigaretė dantyse, treningai, skusta galva, sava chebra – gezo/kaimiečio bruožai. Manau supratote, ką turėjau omenyje. Svarbiausia netai, kad tu iš kaimo, o tai, kad tu elgiesi ne kaip kaimietis.

Reziumė

“Žinoma miestas žavi savo masyvumu, savo judėjimu, savo pasirinkimo laisve, įvairove. Kaime to nerasi. Tačiau vienas turi tai, ko kitas neturi ir niekad neturės. Miestas kaimą papildo, kaip ir kaimas miestą. Man tai neatskiriami dalykai.“

Ši citata puikiai tinka apibendrinimui. Nuo savęs dar noriu pridėti, kad ne visi kaimiečiai, kurie gyvena kaime, ir ne visi gyvenantys mieste, sugeba išlikti miestiečiais…

Beje, o kaip Jūs manote, kas geriau: miestas ar kaimas?

Stylish Blogger Award pasiekė ir mane

Po lietuviškąją blogosferą plinta Stylish Blogger Award virusas. Kadangi esu dar ganėtinai žalias tarp blogerių, tai apie šį dalyką sužinau tik dabar ir negaliu daug ką papasakoti. Pasiieškojęs šiek tiek informacijos, supratau, kad tai yra savotiški mėgstamiausių blogų dalinimaisi. Yra tam tikros taisyklės:

  1. Turi parašyti iš kur pasigavai šį virusą;
  2. Turi parašyti 7 asmeninius dalykus apie save;
  3. Turi pasidalinti keliais blogais, kuriuos tau patinka skaityti.

Mane virusu užkrėtė…

altajus. Gerbiamo mokytojo blogas, dėl kurio, galima sakyti, prasidėjo ir mano kaip blogerio karjera. Būtent šio žmogaus įrašai įkvėpė mane pradėti rašyti. Taigi, iš tiesų malonu būti paminėtam šio žmogaus skaitomų blogų sąraše.

7 faktai apie mane

  1. Kaip pirmą punktą drįsčiau pažymėti didelį susidomėjimą geografija. Kodėl ji man patinka? Šiaip įdomu. Jau nuo mažų dienų mane traukdavo žemėlapis (be to ir dabar man labiausiai patinka dirbti su žemėlapiu). Kai pradėjau mokytis geografijos (6 klasė), susidomėjimas tik padidėjo. Tas suinteresuotumas niekaip nemažėjo, kai galiausiai nusprendžiau sieti savo gyvenimą būtent su geografija.
  2. Mėgstamiausias mano serialas – “Daktaras Hausas“. Tikriausiai daugelis man pritars, kad tai vienas iš geriausių serialų egzistavusių Lietuvos televizijoje. Puikus humoras, įdomios bei suktos medicininės mįslės, serialo veikėjų gyvenimo vingiai – tai tik dalis tų dalykų, dėl ko šis serialas mane traukia.
  3. Viena iš blogiausių mano savybių – pirma pasakau, paskui pagalvoju. Labai negera savybė. Pats dar nesu dėl to nukentėjęs, bet kartais iš tiesų būtų palaikyti liežuvį už dantų. To atsikratyti jau seniai norėjau, bet tokia jau ta mano prigimtis, kad karts nuo karto vis dar pasakau ne tada, kada reikia, ir  ne tą, ką reikia.
  4. Mėgstu erzinti kitus žmones. Tai galioja ne visiems. Negaliu pasakyti, kad atsirenku, ką erzinsiu. Tiesiog taip gaunasi automatiškai, kad prisikabinu prie ko nors ir neatstoju tol, kol nesunervina tas žmogus galutinai. Dar blogiau būna, kai pasako: “Laimi, baik“. Tada tik dar labiau pakyla noras tampyti tam žmogui nervus. Kam jau yra tekę susitarti su šia mano savybe, tas žino, ką tai reiškia.
  5. Mėgstu sportą. Žiauriai patinka žaisti krepšinį bei lauko tenisą. Išsilakstau 2-3 valandas, nusimaudau po dušu, grįžęs namo krentu į lovą ir žiūriu televizorių. Tai puikiausias atsipalaidavimo būdas. Beje, vienu metu buvo labai didelė aistra lauko tenisui, dabar nebėra nei laiko tiek, nei noro, kiek jo buvo anksčiau, todėl teko kiek prislopinti tą savo norą žaisti jį. Bet visiškai jo tikrai neatsisakiau.
  6. Patinka skaniai kvepiančios merginos. Būna, kad einu mieste ir matau priekyje einančią merginą į mano pusę. Svarbiausia yra tai, kad jei ji man atrodo žavi, patraukli, tai būtinai atkreipsiu dėmesį į tai, kaip ji kvepia. Kvepalai, kokius ji naudoja, gali nemažai apie ją išduoti.
  7.  Mėgstu būti dėmesio centre. Tik nesupraskit klaidingai. Būti ir jo siekti – du skirtingi dalykai. Man visada įdomu, kai kalba apie mane, o jei dar ir gerai, tai išvis malonu. Mėgstu daug, kur dalyvauti. Man tai savotiškas saviraiškos būdas. Galima sakyti, tai man įeina į būvimo dėmesio centre sąvoką.

Mano siūlomi blogai

Čia nelabai kuo galiu pasidalinti, kadangi nelabai daug ką ir skaitinėju. Bet šitą galiu pasiūlyti.

Altajus – žinau, to blogo, kuris tave užkrėtė minėti negalima, bet vistiek, negaliu nepaminėti. Įdomios, dėmesio vertos mintys.

Žymanto blog’as – bendraklasio blog’as. Tiesios, aiškios, konkrečios, be jokių sentimentalumų, drąsios mintys. Blaiviai ir protingai mąstantis blogo autorius. Iš mano pusės respect ir autoriui ir blogui.

Euroblogas – tai unikalus tinklaraštis jaunimui, kuriame savo mintimis apie Europą dalinasi po visą žemyną išsibarstę jauni žmonės iš Lietuvos ir užsienio šalių. Kartas nuo karto užsuku paskaitinėti.

Eitnė – manau daugelio blogerių žinomas portalas. Tiesiog daug įdomių straipsnių.

Buržujus – tiesiog įdomu.

Naujovės!

Visiems atsibosta nusistovėjusi tvarka. Taigi, nusprendžiau atnaujinti blog’ą.

Aišku, iškart pastebėjote naują foną. Senasis buvo labai neįdomus, blankus, ganėtinai banalus. Šis atrodo daug gyvesnis, patrauklesnis, o ir ta žalia spalva primena mums, kad jau nedaug liko laukti, kol iš mūsų kiemų pabėgs žiema. Savaime suprantama, kiekvieno skonis, norai ir požiūris skirtingi, bet manau, kad su manimi sutiksit – ši išvaizda kur kas patrauklesnė!

Kai kas naujo atsirado ir skiltyje “Apie blog’ą“. Įkėliau savo nuotrauką. Jeigu reiškiu savo mintis viešai, tai reikia ir pasirodyti, kaip atrodau.  Beje, man rašant komentarus, taip pat turėtumėte matyti mano nuotrauką. Taigi, mano veidas, skaitant mano komentarus, jūsų ekrane šmėžuosis kur kas dažniau.

Tikriausiai ne vienas jau pastebėjote, kad buvau kiek pritilęs. Greičiausiai buvo tas laikotarpis, kad atrodė, jog išsisėmiau. Manykim, šie pakeitimai padės ne tik pačiam blog’ui atrodyti patraukliau, o ir man pradėti vėl reguliariai rašyti.

Smagaus ir įdomaus naršymo tarp mano įrašų!

Nepatingėk paspausti mums svarbų mygtuką!

Kviečiu visus, kurie skaito mano blogą, bendraminčius, kolegas blogerius, bendraklasius ar šiaip čia užklydusius žmones, pabalsuoti už mano bei kolegų (Altajaus ir Žymanto) sukurtą projektėlį.

Informacija apie balsavimą (šaltinis altajus.net)

1. Balsuoti gali tik registruoti Švietimo portalo nariai (t.y. prisiregistravę portalas.emokykla.lt svetainėje, jei ne – kviečiu tą padaryti tiek mokytojus, tiek ir mokinius)
2. Kiekvienas registruotas narys turi tik vieną balsą, t.y. balsuoti galite tik vieną kartą.
3. Balsuoti galite:

  • Pasirinkę kairėje pusėje esantį meniu „Pretendentai į 2011 m. apdovanojimus“ bei atsivėrusiame lange pasirinkę nuorodą BALSUOTI.
  • Pasirinkę pagrindiniame konkurso „Virtuali kelionė klasėje“ lange esančią nuorodą „Atsakyti į šią apklausą“.
  • Pasirinkę darbą, paspauskite mygtuką „Balsuoti“.
  • Mūsų darbo numeris 24.
  • Patariu naudotis Internet Explorer naršykle, balsavimo puslapis labiau pritaikytas pastarajai.

4. Balsavimas vyksta nuo 2012-01-30 iki 2012-02-12 dienos.
5. Laimėtoju pripažįstamas daugiausiai Švietimo portalo registruotų narių balsų surinkęs darbas.

Projekto pristatymas:

P.S. Suprantu, balsavimo sistema griozdiška, labai nepatogi, tačiau nepatingėkit. Juk tai užims daugų daugiausiai 5 min Jūsų laiko 🙂

Vardų reikšmės

Horoskopai, vardų reikšmės ir panašūs dalykai domina gana daugelį žmonių. Prisipažinsiu, aš pats nesu viso to mėgėjas. Tačiau vienas dalykas mane nustebino.

Viena mano labai gera draugė pasakojosi, kaip ji atrado vieną svetainę, kurioje pagal vardą aprašomi žmogaus asmenybės bruožai. Ji sakė, kad jai viskas kuo puikiausiai atitiko. Viską pasakojo su didžiuliu entuziazmu. Ji taip viską dėstė, kad net sugebėjo padaryti taip, kad aš irgi neiškenčiau ir pasitikrinau, ar iš tikrųjų viskas taip yra tiksliai aprašoma, kaip mano draugė pasakojo. Pats nepatikėjau tuo, ką skaitau. Atrodo, kad ten viską būtų parašęs mano geriausias draugas, kuris viską žino apie mane. Aprašyti asmenybės bruožai iš tikrųjų buvo lygiai tokie pat kaip ir mano bruožai( tik gal vienas kitas sakinys skiriasi nuo to, koks aš esu, tačiau prie to nebūtų galima labai kabinėtis).  Iš pradžių pagalvojau, kad sutapimas. Nusprendžiau patikrinti. Nukeliavau pažiūrėti ką rašo apie mano geriausią draugą. Viskas tinka. Nukeliavau pažiūrėti ką rašo apie mano dėdę. Viskas tinka.

Negalėjau nepasidalinti šia svetaine su Jumis. Pasižiūrėkite, gal ir Jums pasirodys,  kad viskas rašoma būtent apie Jus. Taigi, čia nuoroda į svetainę.

Domėjimasis tokiais dalykais gali atrodyti kitiems kiek juokingas, beprasmis. Nepaslaptis, aš irgi taip manau. Gal todėl, kad esu nusiteikęs skeptiškai prieš visokius horoskopus ar panašius dalykus. Tačiau kartais visiems užeina noras sužinoti ką nors apie save ir iš tokios pusės.

Kodėl tėvai nenori leisti suaugti savo vaikams?


Istorija, kuri verčia susimąstyti. Ar iš tikrųjų yra tokių žmonių pasaulyje? Aš kalbu ir apie pagrindinį istorijos veikėją, ir apie jo mamą.

Charakterizuokime veikėjus

Denis – pagrindinis šios istorijos veikėjas. Aktyvus sportininkas, kultūristas. Tik čia ir pasirodo didžiausia problema. Jis didelis išore, tačiau mažas viduje. Denis neturi pasitikėjimo savimi, gal netgi, savarankiškumo. Ir tikrai kaltas ne jis pats. Kalta jo mama, kuri yra valdinga, siekianti išlaikyti savo sūnų prie savęs iki gyvenimo galo. Denis nori išsilaisvinti iš mamos gniaužtų (tai galime spręsti iš jo pasiryžimo pakviesti merginą į pasimatymą), tačiau ji ir nepasitikėjimas savimi, to neleidžia padaryti.

Kyla du probleminiai klausimai:

  1. Kodėl tėvai nenori leisti savo vaikams suaugti?
  2. Ar galime sakyti, kad kuo daugiau jėgos išorėje, tuo mažiau jos viduje?

Kodėl tėvai nenori leisti savo vaikams suaugti?

Manau, kad tokių tėvų tikrai yra. Gali būti, kad kiekvienam iš mūsų kartais atrodo, kad mūsų tėvai mus vis dar laiko mažais. Kai tokia tėvų yda pasireiškia tikrai ne dažnai, sakykime retai, tai galime paaiškinti, kaip jų instinktyvumą, tą jausmą, kad vaikai jiems visada bus vaikai. Bet kai toji bloga ypatybė virsta tokiu įpročiu (viskas kontroliuojama, norima savo vaiką išlaikyti kuo arčiau savęs), kaip ji išreikšta šioje istorijoje, sakyčiau tai jau nebe yda, o liga. Sveiko proto žmogus su savo, iš pažiūros, jau 40-mečiu sūnumi taip tikrai nesielgs. Kas blogiausia, kad visos šios ligos pasekmės matosi ne mamos, bet sūnau elgesyje. Jis nedrąsiai pakviečia merginą į pasimatymą (tai gal ir daugeliui mūsų sekasi padaryti ne itin ryžtingai), pasimatymo metu kalbą veda mergina, o ne vyras, kai “vakarėlyje“ pasirodo du, iš pažiūros narkotikus vartojantys, vaikinai ir iš jo išsijuokia, jis paprasčiausiai susirenka savo daiktus ir eina lauk. Aišku, galime sakyti, kad protingas žmogus taip ir padarytų. Tačiau, kitas, tokio sudėjimo vyras nebūtų leidęs iš jo šaipytis, o būtų “užmetęs jiems per sprandus“. Jūs galite sakyti, kad nieko kumščiais neišspręsi. Taip, jūs teisūs, tačiau tą akimirką šis vyras butų pasijutęs daug geriau. Tai tiesiog mano nuomonė.

Dar viena didelė bėda, mamos siekimas išlaikyti sūnų bet kokia kaina. kai Denis parėjo namo išgėręs vieną butelį alaus (ar sidro, vis tiek nesvarbu), ji pasako jam, kad jis toks kaip jo tėvas. Jo tėvas buvo alkoholikas. Viso to reikšmė – mama bando paveikti savo sūnų psichologiškai. Ir ne pačiais gražiausiais būdais.

Ši istorija, man asocijuojasi su Roberto iš serialo “Moterys meluoja geriau“ situacija. Šis personažas taip pat yra “mamyčiukas“. Pirmame savo sezone, Robertas buvo toks pat kaip Denis. Visada turėdavo aiškintis savo mamai kur eina ir panašiai. Tačiau Robertas progresavo. Nors jis ir tebėra kartkartėmis tas “mamyčiukas“, tačiau jis tikrai savarankiškesnis. Kaip jis pasikeitė? Jį pakeitė moteris, atsiradusi jo gyvenime. Tai gal ir yra vienas iš problemos sprendimų būdų. Naujas žmogus Denio gyvenime, gali jį pakeisti į gerąją pusę.

Taip ir neatsakiau į savo iškeltą klausimą. Tai visgi, kodėl tėvai nenori leisti suaugti savo vaikams? Gal viso to kalta yra per didelė meilė? Mąstau ilgai. Nesugalvoju atsakymo. Gal jūs, skaitytojai, galit pateikti atsakymą, nes aš jau pasiduodu. Mano smegenėlės nesugeba surasti tinkamo ir vienareikšmiško atsakymo.

Ar galime sakyti, kad kuo daugiau jėgos išorėje, tuo mažiau jos viduje?

Šiuo atveju -taip. Kalbant apie realų gyvenimą, negaliu teigti tiesiai šviesiai, kad į mano iškeltą klausimą galima atsakyti tik neigiamai. Nedaug pažįstu, tokio dydžio žmonių. Tie, kuriuos pažįstu, tikrai nėra maži viduje. Tačiau grįžkim prie istorijos. Denis, tai jau kita istorija. Didžiausia jo problema, kad jis nesugeba atsakyti savo mamai. Netgi tada, kai jis pasakė, kad išeina su draugu į kiną, o jo mama supyko, jis pasakė, kad gali atšaukti susitikimą. Aš tikiu, kad Denis išeidavo pasižmonėti gana retai. O čia, vienas vakaras kažkur kitur, o ne su mamyte, ją labai supykdė. Negerai. Vis dėlto džiaugiuosi, kad Denis ryžosi išeiti. Čia buvo tas mažas jo vidinės jėgos prasiveržimų. Jeigu tokių prasiveržimų būtų daugiau, tai ir mama pradėtų žiūrėti kitaip į sūnų.

Mano manymu, Denis jau buvo ištroškęs tos laisvės, to jausmo, kad šalia tavęs yra kažkas daugiau, nei mama. Todėl jis ir ryžosi pakviesti į pasimatymą merginą. Be to, Denis jau nebe atrodo pirmos jaunystės. Nesakau, kad jis senas, bet kad nebelanko studijų paskaitų, tai tikrai. Manau, kad jis tokių akimirkų su mergina savo gyvenime turėjo labai mažai. O gal ir išvis neturėjo…

Labiausiai mane nustebino pabaiga. Net negalvojau, kad istorija gali baigtis būtent šitaip. Išvada viena – kad ir kas nutiktų, Denis grįš pas savo mamą. Kad ir į lovą… Graudu.

Reziumė

Tėvu kišimasis į vaikų pasaulį yra labai svarbus. Tačiau to nereikia daryti per ilgai. Jei tėvai nepastebi, kad jų vaikai jau suaugo, vaikai patys turėtų jiems tai priminti.

Apie populiarųjį straipsnį…

Tikriausiai daugelyje mokyklų mokiniai susiduria su tokia problema, kaip bėdos su tvarkaraščiais. Tiksliau – didelis “langų“ skaičius. Pas mus mokykloje ne kitaip. Apie tai prakalbo mano geras draugas. Tiksliau kalbant ne prakalbo, o apie tai parašė. Parašė vienoje populiariausių šalies informacijos svetainių. Bėda ta, kad straipsnyje buvo pavartotas mokyklos pavadinimas. Dėl viso šito jo straipsnio kilo labai daug kalbų mūsų mokyklinėje aplinkoje. Ne tik tarp mokinių, bet ir tarp administracijos…

Galima džiaugtis tuo, kad straipsnio tikslas pasiektas. Tai sukėlė didelę sumaištį. Kiek teko girdėti, šiandien mokytojų kambarys dūzgė kaip bičių avilys. Kai kurie mokytojai peržiūrinėjo straipsnio autoriaus tinklaraštį. Beje, girdėjau, kad ir manąjį netgi. Gal kažką iš to ir laimėsim. Gal bus daugiau atsižvelgiama į mokinį, jo poreikius. Bent jau to yra tikimasi. Tikisi autorius, tikiuosi aš, tikisi ir kiti mūsų draugai. Didžiausias klausimas, ar mes sulauksime tokių pasekmių, kurių tikimės. O gal bus atvirkščiai? Dabar mums kyla daug klausimų. Žinome maždaug, kokia yra mokinių nuomonė, apie straipsnį. Vieni mus palaiko, kiti smerkia, treti yra neutralūs. To ir reikėjo tikėtis. Dabar, kas mane labiausiai domina, tai mokytojų bei administracijos reakcija į straipsnį. Tikiu, kad ji yra ne kokia. Visų pirma dėl to, kad buvo paminėtas mokyklos pavadinimas. Visų antra, dėl to, kad buvo minima, jog straipsnio kūrimas buvo raginamas kelių mokytojų. Tai gali ir sukelti tarp mokytojų netgi nepasitikėjimą vienas kitu, tačiau čia jau ne mūsų bėdos… Tegul jie aiškinasi tarp savęs.

Kokia mano nuomonė apie populiariausią straipsnį mūsų mokykloje? Ar jis buvo reikalingas ar ne, negaliu pasakyti. Galvoju ir taip, ir anaip. Neapsisprendžiu. Sutinku su visų nuomone, mokyklos pavadinimo nereikėjo. Iškraipyti keli faktai. Tačiau tai autorius neneigia, kad padarė klaidą, rašydamas faktus, jų nepatikrinęs. Tačiau buvo verta. Tokia mano nuomonė. Daug kas tyli, nieko nekalba. O čia va, atsirado žmogus, kuris prabilo. Kaip jis tai padarė, jau kitas klausimas. Galiu pasakyti tik viena, kad jei jis būtų manęs prieš dedant straipsnį į internetinę svetainę paklausęs ar verta, nesudvejojęs būčiau atsakęs: TAIP.

Kiek žinau, mokyklos administracija, tiksliau pavaduotoja į straipsnį skaudžiai nesureagavo. Straipsnio autorius ir pavaduotoja ramiai pasikalbėjo ir tiek. Tikrai pagirtina iš administracijos pusės. Sureagavo normaliai, civilizuotai.

Pabaigai, norėčiau pačio straipsnio autoriaus išsakyta mintį pateikti jums, kad susidarytumėte nuomonę, ką jis galvoja, apie dabar vykstančias diskusijas:

Dieve mano, dabar toks jausmas, kad aš noriu uzurpuoti mokyklą ir tapti jos direktoriumu. Kažkoks dvyliktokas, neturintis jokios kompetencijos parašo straipsnį ir visi išsigąsta. Kas? Ar jis parašė? Ką jis galvoja?
Kai mokykla ir visi kas joje lankosi pradės skirti tam tikrų kompetentingų institucijų raštus nuo dvyliktoko bulvarinio skaitalo – galėsime kalbėti.
Beje, palikau labai sužavėtas, kaip “išpopuliarėjau”. Nežinau, gal net į kokį šou man nuvykt. Kad nelikčiau užmirštas ir nublokštas į pirmykštį būvį.
Labai dar sudomino tas, kad yra tokių mokytojų, kurie net savo pamokų nebeveda, o kalba apie garsųjį TABU straipsnį ir ką gi tas autorius galvoja. Ačiū Jums, mokytojai.
Ir įdomiausia yra tai, kad šurmulys vyksta už nugaros. Nepriėjo nė vienas ir nepaklausė: kodėl tai padarei? Kokie tavo argumentai? Nors ką aš čia… jums tik pirštais rodyt. (:

Apie straipsnį kalbėjau tik su pavaduotoja, kuri jame nieko blogo nemato. Bet vat dvyliktokai sugeba traktuoti tai kaip pasaulinę katastrofą, kataklizmą, nelaimę.“

 

P.S. Nuoroda į straipsnį, kas dar neskaitėte.

 

 

 

 

Truputėlis (ne)žemiškų dalykų

Šiandien, per paskutinę pamoką (renginių organizavimas) įsikalbėjome apie tam tikrus dalykus. Kai kam jie gali atrodyti mistiški, kitiem realūs, dar kitiem keliantys baimę. Pačiam iš tikrųjų nėra tekę pamatyti tokių dalykų gyvai, apie kuriuos kalbėsiu. Tačiau mano galva, tai visai įdomi tema. Ką gi, pradėsiu nuo pradžių.

Prisiminėme, kaip vienas grupiokas rodė gan įdomų straipsnį su dėmesį patraukiančiomis nuotraukomis. Nutarėme jas vėl peržvelgti. Na nuotraukos iš tikrųjų stebinančios. Ko tik šiam pasauly gali nebūti? Ir debesys įvairių formų, ir vaivorykštės vidury nakties, ir ugnies tornadai ir t.t. Reakcija pamačius šias nuotraukas tik dar kartą įrodo, kaip mažai mes pažįstam tą mažą visatos kampelį, kuriame yra įsikūrusi Žemė.

Ir šitaip mano mintys bei mūsų pokalbis nuklydo link platesnių dalykų, į visatos platybes. Iškėlėme klausimą: ar mes vieninteliai visatoje? Mūsų mokytoja besąlygiškai tuo tiki. Aš daugiau linkęs ne tikėti, o logiškai mąstyti. Tokių kaip žvaigždžių kaip saulė (nors saulė iš tikrųjų yra milžiniškas degantis dujų kamuolys) yra milijardai, begalybė. Labai didelė tikimybė, kad kiekvienoje “saulės“ sistemoje yra bent po tokia pačią planetą kaip Žemė. Didelė tikimybė, kad ji yra tokiu pat atstumu nuo “saulės“ kaip ir mūsų žemė. Tai kodėl ten galėtų neegzistuoti gyvybė. Tik ar ji tokia išsivysčiusi kaip mes, o gal net lenkia mus? Va kur klausimas.

Taigi, bekalbant apie ateivius, mokytoja tuoj prišoko prie kompiuterio ir surado keletą video:

Kalbant apie antrąjį filmuką, tai mokytoja buvo įsitikinusi, kad žmogus to padaryti negalėjo. Mano atsakymas į tai: žmogus, jei nori, gali padaryti daug ką (tik ne viską).  Ar vaizdai, matomi filmuke, yra žmogaus darbas? Negaliu to teigti. Mąstykim logiškai:

  1. Kam to reikia ateiviams? Taip jie gali pranešti apie save. Jie jaučia malonumą, versdami mus tai aiškintis (juokauju).
  2. Kam to reikia žmogui? Žmogus, kieno laukuose buvo sukurti meno kūriniai, dabar yra populiarus. O juk pasitaiko žmonių, kurie siekia būti žinomais…

Kalbėjom kalbėjom ir įsikalbėjom apie Pasaulio pabaigą, kuri įvyko šeštadienį. Oi kaip mane nervina visi šitie pezesiai (atsiprašau už išsireiškimą, kai kam gal tai skamba neetiškai). Kalba ir kalba apie tas Pasaulio pabaigas. Apie tai aš jau kalbėjau, todėl per daug neišsiplėsiu. Tik kyla vienas klausimas, kokio velnio tie žmonės skelbia tas datas, kurios anot jų yra paskutinės mūsų gyvenime?! Gal jie nori pritraukti daugiau žmonių į savo propaguojamą tikėjimą? Bet vėlgi, kaip gali žmogus priimti to melagio tikėjimą, kai ji neišsipildo? Vienas man aišku, kad aš jų motyvų taip ir neįžvelgiu.

Reziumuoju.

Žemėje vykstantys reiškiniai yra patrauklūs tol, kol mes jų nesuprantam. Manyčiau geriau tegul taip ir lieka, nes paskui žmogus prisigalvoja tokių dalykų, kurie veikia neigiamai…  Kitos gyvybės verčia mus susimąstyti (bent jau mane), kokie mes vis dėlto maži. Kitus gal tai gąsdina. Vis dėlto pasakysiu paskutinę mintį, kuri man šovė į galvą: mistika žavi.