Category Archives: Kelionės

XII Nacionalinis Č.Kudabos konkursas

Šių metų kovo 31 d. buvo dviguba šventė mano kasdienybėje. Viena iš tų švenčių – visus metus lauktas Č. Kudabos geografijos konkursas. Jam buvo ruoštasi nuo pat rugsėjo mėnesio. Daug darbo, daug pastangų, daug noro ir ryžto. Viskas dėl vieno tikslo.

Pasiruošimas

Ką gi, kaip jau minėjau, pasiruošimas vyko nuo mokslų metų pradžios. Aišku ruošiamasi buvo ir respublikinei geografijos olimpiadai, bet iš mano planų niekaip negalėjo būti pašalintas ir Č. Kudabos konkursas. Kiek teko bendrauti, mokiniams dažniau imponuoja šis konkursas nei respublikinė olimpiada. Nors abu yra vienodai svarbūs.

Beje, šiemet besiruošiant atsirado ir konkurencijos. Viena kolegė (manau galiu ją taip pavadinti), taip pat nusprendė ruoštis geografijos konkursams. Reikia paminėti ir tai, kad į šį konkursą gali keliauti tik vienas žmogus atstovaujantis savo klasę (mano atveju – 12 klasę). Kadangi mes abu dvyliktokai, tai reiškia reikia dėti kuo didesnes pastangas besiruošiant, nes buvo aišku viena – važiuos geresnis. Kadangi važiavau aš, tai nereiškia, kad sakau, jog esu žymiai geresnis už savo kolegę. Mūsų rezultatus visada skirdavo tik keli balai: tiek laikant bandomąjį egzaminą, tiek dalyvaujant rajoninėje geografijos olimpiados atrankoje – tarp mūsų buvo tik 1-2 balų skirtumas. Tiesiog noriu padėkoti jai už konkurenciją, kuri tik kėlė mano motyvaciją didinti savo žinių bagažą ir nepradėti tinginiauti ruošiantis.

Konkursas

Truputis skaičių dėl įdomumo. Šiemet, preliminariais duomenimis, dalyvavo 1072 dalyviai. Nuo 2005 m. tai didžiausia delegacija atvykusi į šį konkursą.

Beje, šiemet buvo ir šiokių tokių konkurso pasikeitimų. Pasikeitė konkurso pavadinimas. Anksčiau buvo respublikinis konkursas, o dabar – nacionalinis. Taip pat įvestas 5 lt dalyvio mokestis. Tačiau čia nieko nuostabaus. Mano manymu, anksčiau ar vėliau tai turėjo įvykti. Taigi…

…atvykome į Lietuvos edukologinį universitetą (daugiau žinomas kaip Vilniaus pedagoginis universitetas) kiek per anksti. Teko laukti renginio pradžios visą valandą. Kad ir kaip jau buvo pasidarę nuobodu, tačiau sulaukėm renginio atidarymo. Kaip įprasta, jis vyko lauke. Kadangi buvo žvarbokas oras, tai nebuvo itin malonu ten stovėti. Bet ką padarysi, įdomu pasiklausyti, ką pasakys renginio organizatoriai. Čia vėl iškilo pernai metų problema – garso trūkumas. Jau tik atėjus prie įėjimo gamtos mokslo fakulteto iškart pagalvojau: “Vėl nieko nesigirdės…” Tokią mano mintį sukėlė stovinčio kolonėlės, kurių dydis buvo lyg muzikinio centro. Tačiau kai kurie žmonės buvo supratingi ir kalbėjo garsiai į mikrofoną, tai nebuvo taip jau blogai.

Po sveikinimų, rašinių konkurso nugalėtojų apdovanojimų, pajudėjome į auditorijas, kur mūsų laukė užduotys. Nervina eilinės grūstis prie auditorijos įėjimo, kol visi nusivelka striukes. Bet ką padarysi, yra kaip yra. Taigi, prasidėjo įtemptas 2h 30 min darbas. Užduotys, kaip ir minėjo konkurso organizatoriai šiek tiek priminė valstybinį geografijos egzaminą. Aišku, buvo kiek sunkesnis nei bus egzaminas, nes vis dėlto, tai juk konkursas. Tačiau, negalėčiau teigti, kad užduotys lyg “iš kosmoso” (ne kaip kai kurios iš rajoninių atrankų į respublikinę olimpiadą). Kiek atkreipiau dėmesį, šiemet dominavo visuomeninė geografija. Nors aš daugiau linkęs prie gamtinės, tačiau man tai bėdų nesukėlė. Tuščių vietų palikau minimaliai (nors geriausia jų išvis nepalikti). Beje, reikia nepamiršti kūrybinės užduoties. Kadangi, aš žmogus ne meno, tai man tokios užduotys nepatinka. Bet čia patinka ar ne, niekam nerūpi. Taigi, atlikau paskutinę užduotį ir išėjau iš auditorijos.

Tiesa, tiesiog privalau paminėti, kad atsirado tokia tendencija – perskaityti užduotis ir išeiti lauk. Pirmasis dalyvis iš mūsų auditorijos pasišalino maždaug po 20 min. Mano reakcija maždaug tokia:

Žmonės, pagalvokit bent kiek. Ko čia atvažiavot??? Toks įspūdis, kad mokytojai jus čia atgrūdo per prievartą. Tiek Per Č. Kudabos konkursą, tiek per rajoninę atranką į respublikinę olimpiadą dalyviai skuba pabaigt. Paskui skundžiamės, kad užduotys per sunkios. Neverkšlenkit ir dirbkit. Čia tik tarp kitko buvo.

Po konkurso

Visiems grįžus, nutarėme, kad galime eiti ten, kur sugalvosime. Kas nuėjo į prekybos ir pramogų centrą “PANORAMA”, kas nuėjo į parodą “The Human Body Exhibition”, kas nuėjo susitikti su draugais , pažįstamais, giminėmis. Žodžiu, turėjom daug laisvo laiko, kurį galėjome praleisti kaip norime, tad daug ko papasakoti čia neturiu.

Autobuse

Ryte autobuse buvo kiek tylu. Nenuostabu, juk išvažiavome 6h ryto, dar pusiau miegantys. Taip pat prie slogios nuotaikos galėjo atsirasti ir už autobuso lango laikinai grįžusi žiema. Tačiau visa laiką tokie nebuvome. Atsisėdau šalia tų žmonių, prie kurių sėdėjau ir pernai metais. Linksmi žmonės, nuolat kalba, netyli. Kitiems gali įkyrėti tas jų nuolatinis kalbėjimas, bet manęs tai netrikdo, tik įdomiau, supranti, kad važiuoji ne su pensininkais, kurie tik skųstis moka, bet su jaunais, tavo amžiaus žmonėmis, kurie yra daug ko patyrę, kiekvieną mielą dieną pasisėmę kažkokių tai įspūdžių.

Mano kompanijonė šiemet buvo vienuoliktokė. Žymiai linksmesnis žmogutis, nei pernai metais su manim važiavęs. Tiesa, ryte ilgą kelio dalį (galima sakyti beveik visą) mažai kalbėjome, kadangi mes iki tol buvome ganėtinai mažai bendravę. Tačiau grįžtant namo, viskas buvo atvirkščiai. Daug kalbėjome, juokavome. Kelias tikrai neprailgo. Kiek pastebėjau, visi sėdintys autobuse tapo gyvesni, labiau kalbūs, linksmesni, labiau atsipalaidavę, netgi labiau sušilę.

Išvados

Dalyvavimas tokiuose konkursuose – man tai tiesiog malonumas. Gaila, bet man tas malonumas greičiausiai paskutinis šiais mokslo metais. Tai puiki patirtis. Važiavau su tikslu patekti į geriausiųjų dvidešimtuką, bet jei man to padaryti ir nepavyks, aš nenusiminsiu, nes žinau, kad ne kiekvienas gali pasigirti, galėjęs čia sudalyvauti. Tai puikus pasiruošimas prieš laikant pirmąjį valstybinį geografijos egzaminą. Galiu pasakyti tik tiek, jei turėčiau galimybę, dalyvaučiau dar ne vieną kartą šiame konkurse.

P.S. Ačiū mokytojui Tomui Ubartui  už pagalbą besiruošiant geografijos, bei kitiems konkursams.

Aštuntasis Lietuvos novatoriško švietimo forumas

Kaip jau teko Jums anksčiau matyti, dalyvavome su kolegomis (Altajus ir Žymantas) viename tokiame “nesvarbiame” konkursėlyje. Sakyčiau, sekėsi mums visai neblogai. Iš trisdešimties kandidatų pagal mokytojų balsus buvome ketvirti (Neskaitant to, kad prieš tai buvo dar 180 darbų). Taigi, didelis AČIŪ už Jūsų balsus.

Taigi, teko mums vasario 24 d. vykti į Vilnių, kur vyko konkurso nugalėtojų ceremonija ir forumas, kuriame buvo kalbama apie novatoriškas priemones, kurios yra naudojamos ugdant jaunąją kartą. Didelės renginio analizės neketinu pateikti, nes tai puikiai padarė straipsnių virtuozas Žymantas. Visiškai pritariu jo mintims. Tiesiog ir pridurti nebėra ką. Viskas taikliai, aiškiai, be užuolankų išsakyta. Tad siūlau apsilankyti kolegos blog’e ir viską tiksliai suprasite, kokias išvadas padarėme po renginio.

Keletas mano minčių

Iš tikrųjų renginys neprivertė susimąstyti: “Ką aš čia po velnių veikiu?”. Labai laukiau A.Račo vedamos diskusijos. Lūkesčiai nebuvo nuvilti. Dar labiau diskusija patiko, kai į ją įsivėlė ir auditorija. Nesinorėjo, kad ji baigtųsi.

Kitas aspektas, kai kurių asmenų nesugebėjimas pritraukti publikos. Apie tai kalba ir Žymantas, tačiau negaliu ir aš to nepaminėti. Pirmas 5 pranešimo minutes, dar kažkas buvo sutelkęs dėmesį į pranešimą, tačiau vėliau teko tiktai girdėti pranešėjo pauzes po kas antro žodžio ir auditorijos dūzgimą, primenantį bites. Mano manymu, į tokį renginį žmogus turi ateiti pasiruošęs, o ne šiaip sau ateiti ir pašnekėti.

Rengiantis važiuoti į šį forumą teko spręsti dilemą – šimtadienis ar konferencija. Bendrai su kolegomis pasitarėme ir nusprendėme važiuoti į konferenciją. Nuomonių teko išgirsti įvairių. Aišku, daugeliui atrodė: “Kaip jūs galite šitaip elgtis? Juk tokia šventė būna vieną kartą gyvenime”. Dabar galiu drąsiai teigti, jeigu turėčiau galimybę, žinodamas, ką pamatysiu renginyje, grįžti atgal laiku, nedelsdamas pasirinkčiau kelionę į aštuntąjį Lietuvos novatoriško švietimo forumą. Neišdildomi įspūdžiai, puiki patirtis, dar vienas laimėtas konkursas, aukšto lygio renginys – tai tik keletas argumentų, dėl ko galima iškeisti netgi patį šimtadienį.

Taigi, dar kartą dėkoju už Jūsų balsus. Jie mums tikrai padėjo iškovoti nors šokią tokią pergalę ir suprasti, kad dirbame neveltui.

P.S. Jei domina, kaip vyko renginys, galite peržiūrėti video archyvą štai čia.

Išvyka į Kamanų gamtinį rezervatą

Išvyka, į kurią planavome nuvykti pavasarį, tačiau mums taip ir nepasisekė. Džiugu, kad išvis ten nuvykome. Į kelionę išvykome 30 žmonių – 2 mokytojai ir 28 mokiniai. Išvyką pradėjome Šiaudinėje, tęsėme Papilėje ir galiausiai užbaigėme  Kamanų gamtiniame rezervate. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Šiaudinė

Kai mokytojas pasakė, kad iš pradžių stosim prie Šiaudinės bažnyčios, tai pagalvojau, kad toji bažnyčia bus šiaudinė. Tačiau žodis šiaudinė yra miestelio pavadinimas. Bažnyčia tikrai buvo ne šiaudinė. Mokytojas mus supažindino su šios bažnyčios istorija, kokie atlaidai joje vyksta. Vieni sako, kad tai viena iš tų Lietuvos bažnyčių, kurios yra kažkuo išskirtinės. Mano nuomonė yra tokia – bažnyčia kaip bažnyčia. Matosi, kad sena, daug ko mačiusi, bet man didelio įspūdžio nepaliko. Tai tiesiog mano nuomonė… O čia vaizdas, nors ir ne itin geros kokybės, kaip ji atrodo:

Papilė

Papilėje iš autobuso išlipome prie Pirmojo Papilės piliakalnio, ant kurio yra palaidotas Simonas Daukantas. Užlipome ant piliakalnio ir aplankėme šio įžymaus rašytojo bei istoriko kapą. Tačiau mane labiau domino ne kiek pats piliakalnis ar S. Daukantas, tačiau Ventos slėnis, kuris puikiai matėsi nuo piliakalnio. Galvoje sukosi tokia mintis: “Vis dėl to Ventos upė padarė didelį darbą, jei paliko tokį slėnį”. Slėnio šlaitai yra gan statūs ir aukšti. Iš šono atrodo gan įdomiai, o kai esi virš to slėnio (ten atsidūrėme važiuodami iš Papilės), tai vaizdas atrodo dar geriau.

Nuo piliakalnio toliau keliavome prie Šešiolikamienės liepos, kuri dabar bėra tik 13 kamienų. Deja, kelis kamienus teko pašalinti, nes jie nebeatlaikė ir nulūžo. Tokį medį mačiau pirmą kartą. Atrodė gan įspūdingai. Nustebino ir tai, kad šalia liepos esantis medžiai turi labai storus, didžiulus kamienus. Tokių medžių sunku rasti, nes paprastai žmonės juos iškerta ir panaudoja sukurti namų šilumą. Trumpai tariant, toje vietoje esantis parkelis yra turtingas savo medžiais.

Ir galiausiai keliavome prie žymiausio Papilės gamtos objekto – Papilės atodangos. Tai atodanga, kuri išsiskiria tuo, kad tokių atodangų nėra itin daug. Šioje atodangoje matosi uolienos dar iš Juros periodo laikų ir įrodo, kad kažkada Lietuvos teritorijoje tyvuliavo jūra. Uolienose, kurias galima rasti atodangoje, matosi įvairios geldelės, kriauklytės ir pan. Kas norėjo, tas pasirinko ir parsivežė namo kaip suvenyrą.

Tik dabar atodanga atrodo kiek kitaip nei šioje nuotraukoje. Dabar tas namelis iš visų pusių yra labiau apaugęs vešliais krūmais.

Kamanų gamtinis rezervatas

Šis rezervatas yra Akmenės rajone. Jame yra viena iš didžiausių Lietuvos aukštapelkių. Kamanų rezervatas yra įsteigtas siekiant išsaugoti šią aukštapelkę ir šalia jos esančią augaliją bei gyvūniją. Rezervatas yra įtrauktas į Ramsaro konvenciją ir Natura 2000 projektą. Jei norite sužinoti daugiau informacijos apie Kamanų gamtinį rezervatą, apsilankykite jo oficialioje svetainėje.

Visų pirma atvykome į Kamanų rezervato direkciją. Iš pradžių su rezervatu mus supažindino neilgu filmuku. Vėliau keliavome į tokią salę – kambarį (net nežinau kaip jį pavadint), kuriame rezervatas, jame augantys augalai, gyvenantys gyvūnai buvo pateikti labai įdomiai.

Atsiprašau dėl nuotraukos kokybės. Fotografuota su telefonu. Taigi kaip matote padaryti tokie kaip “skyriai”. Kiekvienas iš jų žymi skirtingą rezervato vietą: mišką, raistą, lagą (aukštapelkės pakraštį), pievas, bebrų gyvenamąsias vietas. Prie to kiekvieno “skyriaus” buvo stalčiukai arba durelės. Juos patraukus ar atidarius, galėdavai pamatyti kiekvienam iš anksčiau išvardintų rezervato dalių būdingų augalų ar gyvūnų. Beje, kambarys tai pritemdavo, tai pašviesėdavo. Taip buvo norima padaryti nakties ir dienos imitaciją. Kambaryje sklido įvairūs gyvūnų garsai. O priėjus prie tam tikro “skyrelio”, galėdavai paspausti mygtuką ir išgirsti atitinkamą kokio gyvūno skleidžiamą garsą. Žodžių, šis kambarys buvo vienas iš įdomesnių reginių, pamatytų per išvyką. Bent jau man…

Toliau vykome į patį Kamanų rezervatą. Ten ėjome pažintiniu taku, kurio ilgis beveik 4 km (pirmyn ir atgal). Gaila, kad tako būklė ne itin gera. Lentos sulūžinėjusios, slidžios, tačiau jie ruošiasi daryti naują, tad nieko baisaus. Pažintinis takas turi kelias sustojimo aikšteles. Jose gidė mums papasakodavo apie aplink mums esantį landšaftą, užduodavo gudrių klausimų, supažindindavo su tam tikrais augalais. Vienas iš įdomesnių augalų – pelkinis gailis. Jį prabraukus ranka, ant jos lieka labai malonus kvapas, panašus į aromatinius aliejus, ar pan. Kai atėjom prie pačios aukštapelkės, gidė leido mums nulipti ir pasivaikščioti ant jos. Tačiau neleido nueiti per toli. Po visų vaikščiojimų, gidės pasakojimų, grįžome atgal į autobusą ir keliavome namo.

Kitos mintys

Ekskursija buvo tikrai įdomi. Pamačiau daug įdomių ir naudingų geografiniam išprusimui gamtos objektų. Pati keli0nė neprailgo. Mokytojas autobuse pabrėždavo vis kažkokius akcentus, tokius kaip: reljefo pasikeitimas išvažiuojant iš Žemaičių aukštumų ir įvažiuojant į Ventos vidurupio žemumą, Ventos miestelio atsiradimas, Ventos upės slėnis, Dabikinės upės valymo darbai, kurie įvyko ne per seniausiai ir pan. Kažkiek erzino tik vienas dalykas. Taip jau išėjo, kad iš mano draugų nelabai kas važiavo. Autobuse buvo gan nuobodu, nebuvo su kuo pakalbėti.

Štai taip trumpai papasakojau apie išvykos įspūdžius. Patariu ir jums kur nors panašiai nuvykti. Ypač patarčiau apsilankyti Kamanų gamtiniame rezervate. Tikrai nenusivilsite.

   


Išvyka į Č.Kudabos konkursą

 

  Pagaliau atėjo ta lauktoji balandžio 2d. Ilgai jos laukiau. Jai ruošiuosi jau nuo Naujų metų. Svarbiausias renginys, kuriame dalyvavau šiais metais. Šiemet Pagaliau atėjo ta lauktoji balandžio 2d. Ilgai jos laukiau. Jai ruošiuosi jau nuo Naujų metų. Svarbiausias renginys, kuriame dalyvavau šiais metais. Šiemet respublikinis Č.Kudabos konkursas vyko jau 11 kartą. Aš jame dalyvavau pirmą kartą ir įspūdžių tikrai buvo.

Iš Telšių išvykom 5.30 h. Laikas tikrai ankstus, taigi kažkiek tai kelio pramiegojau. Vėliau prasibudinau ir pasikartojau esminius dalykus. Štai, pagaliau mes jau ir Vilniuje. Prieš mano akis pasirodo gan didelis pastatas – Vilniaus pedagoginis universitetas. Visa grupė kulniuojam prie gamtos mokslų fakulteto. Ten jau minia žmonių (nors kaip vėliau pamatėme tai dar tikrai buvo nevisi):

Ką gi, kaip tradicija, renginio pradžiojo pakalbėjo protingi dėdės (profesoriai). Štai ir pirmas dalykas, kuris man nepatiko. Garsas buvo tiesiog tragiškas. Nieko nesigirdėjo, ką jie kalba. Tokiai miniai žmonių ir dar lauke kalbėti, galėjo pasirūpinti ir geresne aparatūra. Taigi po visų kalbų nuskubėjome į auditorijas, kur mūsų laukė užduotys. Aš tiesiog nekantravau, kol kai kurie nerimavo. Tikrai nemeluoju, buvau užsidegęs noru, kuo greičiau pamatyti užduotis ir jas pradėti spręsti.
Prasidėjo 2 valandos darbo. Pirmas įspūdis, pamačius užduotys, buvo: gan lengva. Vėliau aišku užduotys pasunkėjo. Tačiau palyginus su tomis, kurias yra tekę man spręsti, tai užduotys šiemet nebuvo kažkokios tai “superinės”. Aišku, ties kai kuriomis vietomis teko susimąstyti, kai kur ir atsakymo nežinojau, bet manau, kad mano rezultatai nebus labai blogi.
Įspūdžiai auditorijoje – neblogi. “Kontrolieriai” įdėmiai mus stebėjo. Jei tik kas pasirodydavo ne taip, iš kart klausdavo: Ką ten turi?” Aišku, ten buvo susirinkę sąžiningi žmonės ir “kontrolieriams” tai tik pasirodydavo. Tačiau auditorijoje, iškilo antras dalykas, kas man nepatiko. Buvo labai ankšta. Baisiai mažai vietos. Spręsti užduotis reikėjo susispaudus. Tikrai patogumo nejaučiau spręsdamas užduotis.
Tačiau visa kita palika tikrai gerą įspūdį. Džiaugiuosi ten apsilankęs.

Išėjome į miestą. Ėjome pasivaikščioti po senamiestį, vėliau aplankėme ir “Energetikos ir technikos muziejų”. Va ten tai tikrai buvo labai įdomu. Tikriausiai vienas iš nedaugelio muziejų, kuriuose malonu vaikščioti ir stebėti eksponatus. Ypač patiko “žaislai”. Jie buvo ne tik skirti pasilinksminimui, tačiau puikiai supažindino mus su fizikos dėsniais, net geografiniais reiškiniais. Gaila, kažkaip nepagalvojau nufotografuoti tų “žaislų”, tačiau nufotogafavau kai kuriuos kitus eksponatus:

Beje, pamiršau paminėti, kad muziejuje mus visą laiką lydėjo labai charizmatiškas senukas (gidas). Matosi, kad žmogus turi daug patirties tiek savo darbo (inžinieriaus) srityje, tiek bendraujant su žmonėmis.
Na ką gi. Išėjome laukti atvažiuojančio autobuso. Jo laukėme Katedros aikštėje. Ten belaukiant autobuso, teko pamatyti žygiuojančiaus Vilniaus universiteto fizikus, kurie minėjo Fiziko dieną – FIDI 43:

Kitas privalumas iš šios išvykos tai, kad susipažinau su keliasi tikrai charizmatiškais ir draugiškais žmonėmis. Su jais buvo apie ką pakalbėti, galėjome aptarti Č.Kudabos konkursą ir pan. Gaila, tik tai, kad kažkaip daugiau pradėjom bendrauti jau keliaujant namo. Bet gerai ir tas, nei visai nekalbėti.

Taigi, užbaigsiu tuo, kad ši diena man praėjo labai šauniai. Tikrai nesigailiu išvykęs į Vilnių. Jei tik turėsiu progą, kitąmet vėl bandysiu. Ir užbaigdamas, taip pat noriu pasakyti, kad smagu matyti tiek daug žmonių susirinkusių į Č.Kudabos respublikinį GEOGRAFIJOS konkursą. Manau nesuklysiu pasakydamas, kad tai konkursas, į kurį susirenka daugiausia Lietuvos moksleivių.

P.S. Atsiprašau už nuotraukų neryškumą. Fotografuota buvo su telefonu, tame ir atsispindi nuotraukų kokybė.