Category Archives: Pamąstymai

Akli turistai – nelogiška?

Pastaruoju metu tenka daug važinėti autobusais. Tačiau nemėginsiu aš čia kalbėti apie tai, koks kontingentas žmonių susirenka šiose transporto priemonėse, kaip kartais chamiškai elgiasi vairuotojai ir pan. Tiesiog mane šiandien labai nustebino dar nematytas, net negirdėtas dalykas – akli turistai. Įlipo vienoje stotelėje pagyvenusi  porelė su baltomis lazdelėmis. Angliškai paprašė vairuotojo  pranešti, kai atvyks tam tikroje stotelėje. Ši porelė aišku buvo ne viena, nes būtų visai nerealu akliems visiškai svetimame mieste vieniems vaikščioti. Taigi, kai sustojome jų stotelėje, vairuotojas jų palydovui nurodė kuria kryptimi eiti į jų norimą objektą.

Jei kalbant nekonkrečiai apie tuos turistus, bendrai apie visus aklus turistus, tai iš pradžių gali pasirodyti gan nelogiška. Juk aš važiuoju  į užsienį, norėdamas pamatyti kažką naujo arba pailsėti. Na aklajam pailsėti dar suprantama, bet pamatyti?! Bet vėliau nusprendžiau tuo pasidomėti daugiau. Pasirodo, tokie turistai keliauja į svetimas šalis nepamatyti kažką naujo, o išgirsti. Lygiai taip kaip mes būname sužavėti svetimos kultūros pastatų, aprangos ir kitų regiamų dalykų, taip jie būna sužavėti svetimos kalbos, triukšmo, šurmulio, medžių ošimo, paukščių skleidžiamų garsų ir t.t. Net nežinojau, kad tokių žmonių yra pasaulyje.  Gyvas įrodymas, kad žmonės nepraranda noro pažinti kažką naujo net pačiomis nepalankiausiomis gyvenimo akimirkomis. O kartais visiškai sveikiems žmonėms pasiūlai kur nors nuvykti, tai prasideda: “Ai tingiu”, “Mano draugo gimtadienis tą dieną”, “Nieko ten gero nebus” ir t.t. Geriau net nesigilinsiu…

Tiesiog norėjau jums pranešti, kad yra pasaulyje tokie žmonės kaip akli turistai. Gal čia tik aš vienas toks neišprusęs ir nieko nežinau…

Pabaigai citata, tiems, kurie ištisai tingi:

“Mažai kas yra neįmanoma savaime: mums dažnai pritrūksta atkaklumo, o ne priemonių” , — F. de Larošfuko.

Kvailų moterų kvaili svaičiojimai arba kaip nereikėtų galvoti apie vyrus

Daug laiko praėjo nuo paskutinio mano įrašo. Naujas (galima netgi sakyti, kad pirmas normalus) darbas, abitūros egzaminai – keletas veiksnių, kurie trukdė tęsti savo blogerio pareigą – rašyti. Tačiau džiaugiuosi pagaliau atradęs laiko ir galėdamas vėl dalintis savo mintimis internetinėje erdvėje.

Girdžiu, kaip gretimame kambaryje tėvai žiūri televizorių. Girdžiu kaip kažkokia moteris kalba visiškas nesąmones. Anot jos visi vyrai (kaip visada) kiaulės, galvoja tik apie seksą ir neturi jokių moralinių normų. Dieve, gelbėk mus nuo tokių žmonių, kurių mąstysena yra atsinešta dar iš sovietmečio laikų. Pradėkim nuo to, kad ne visi vyrai yra kiaulės. Kaip žmogus gali spręsti apie visus?! garantuoju, kad toji moteris gyvenime turėjo vieną vyrą. Aišku ji su savo tokiu banaliu mąstymu užkniso juodai, pastarasis ją labai įskaudino (gal tik jai išvis taip atrodo) ir paliko. Dabar toji moteris yra nusivylusi visais pasaulio vyrais. Čia maždaug išeina taip: aš nusiskinu nuo obels obuolį. Netyčia atsikandu kiek papuvusią vietą. Taigi, aš dabar visiems einu ir skelbiu, kad jūs daugiau nevalgykite jokių obuolių, nes jie visi yra supuvę. Absurdo komedijos… Be to, kažkaip pastebėjau tendenciją (iš giminaičių, draugų, pažįstamų gyvenimo), kad vis daugiau pasišiukšlina būtent moterys, o ne vyrai.

Moterys labai jau mėgsta sakyti, kad vyrams rūpi tik viena. Nepradėsiu aš čia dabar postringauti ir viską neigti. Tačiau pačios pagalvokit. Vasara – merginos vaikščioja trumpais sijonėliais, gražios, nebijo pademonstruoti ką turi. Antra, pažiūrėkit televiziją, paskaitykit žurnalus. Daugumoje reklamų pamatysite moterį. Neretai išvysite ir nuogumo elementų. Taigi, kaip NORMALUS vyras gali nepagalvoti apie seksą. Tačiau juokingiausia man atrodo, kai mergina išgirsta ką nors kalbant apie seksą, o jos reakcija būna tokia: “Fuuu, juk tai šlykštu” (daugiausia tai aktualu tarp jaunų merginų tarpo ( 16-18m.). Gal kas nors ir sakysite, kad dar kiek per mažas amžius kalbėti apie tokius dalykus, tačiau dabar 21a., jau nuo visai mažų dienų vaikai žino kas per dalykas yra seksas (gaila, tačiau nelabai nusimano, kas yra saugus seksas). Kaip bebūtų, man tai atrodo juokinga. Kaip galima šlykštėtis tokiu dalyku. Juk tai normalus dalykas. Amžių amžius egzistuoja tai tarp žmonių ir tikrai nereikėtų to gėdytis. Tačiau vėl koja kiša sovietinis mąstymas, tik kartais sunku suprasti iš kur jis atsirado jaunų žmonių galvose. Bet pamažu viskas keičiasi. Pastebiu daugiau merginų, kurioms nėra sekso tema tabu. Kai kurie (ar kai kurios) išgirdę apie tai kalbant merginas, gali jas pavadinti kur**mis, tačiau aš linkęs į tai žiūrėti kiek labiau atmerktomis akimis.

Dar vienas mane juokinantis moterų stereotipas – vyrams reikia tik gražių blondinių. Neneigsiu, kad kiekvienas vyras nori šalia savęs matyti patrauklią panelę. Tačiau, jei jos galvoje smėlio kopos vyrauja ir vėjas švilpia… Apie ką reikia kalbėti su tokia mergina, kurios  paklausia: “Kas manote, kas laimės Europos krepšinio čempionatą?”, – o ji atsako: “Mano manymu laimėti turėtų JAV” (jei pastebėjote atsakymo logiškumas visiškai nesusijęs su sporto žiniomis). Čia maždaug viena iš tų fruktų rodomų per laidą “Klausimėlis”. Paros grafikas aiškus: 12h grožio miego, 4 h prie veidrodžio (2h ruošiantis išnešti šiukšles), 3h manikiūrui, 6h pokalbiams su draugėmis apie vaikinus ir madas, 1h for other things. Dar vienas labai blogas variantas – nešnekios merginos. Būna kai ko nors jų paklausi, o jų atsakymas būna iš max 4 žodžių. Dieve brangus, kaip reikia bendrauti, kai turi valandą laiko tik tu kalbėti. O kas blogiausia gali būti, paskui draugėm ji pasakoja: “Visą laiką jis kalba tik apie save”, nors jos klausi: “Kas tau patinka, gal turi kokių hobių?”, o ji tiesiog atsako: “Ne”. Atsitrenki kaip į sieną. Du topiniai dialogai iš realaus gyvenimo:

  1. Vaikinas: “Varom į boulinginę?”
    Mergina: “Ką ten veiksim?”
    Vaikinas: “O ką ten dar galima veikt?”
    Mergina: “Šiaip pabūti”
  2. Vaikinas: “Kur varom?”
    Mergina: “Kaip tau geriau” (prikolas tame, kad jai visą laiką geriau ten kur vaikinas nori).

Pritaikymas kitose gyvenimo situacijose:

  1. Parduotuvėje:
    “Įdėkite 200g mėsos”
    Įdeda 250 g.
    “Gerai bus?”
    “Kaip jums geriau”
  2. Servise:
    “Už automobilio remontą mokėkite 900 Lt”
    Duoda 700 lt
    “Jums reikia mokėti 900 lt”
    “Tai čia kaip jums geriau”
    “Aš kviečiu policiją”
    “Kvieskite, aš šiaip pabūsiu”

Ką gi, ko tik gyvenime nebūna. Kaip bebūtų taip, bet kiekvienas vyras su manim sutiks – geriausias variantas yra grožio ir proto derinys. Ir nereikia čia pasakoti, kad tai nesuderinama. Sekit savo močiutėm tokias pasakas.

Būtų kiek nesąžininga, jei sakyčiau, kad visos Lietuvos ar pasaulio merginos šitaip galvoja. Tačiau aš taip ir nemanau. Taigi, mielos merginos, kurios turite sovietmečio laikų mąstymą apie tai, kas yra vyras ir ko jis nori, būkit geros, liaukitės su savo kvailais stereotipais. Jei jau esat blogos nuomonės apie vyrus tai bent jau pasilaikykit ją sau. Garantuoju, kad toji Jūsų nuomonė vistiek bus pasisavinta iš tokių moteriškių, kurios pasakoja savo skaudžias likimo istorijas, kurių kaltininkai yra vyrai.

Ir pabaigai vienas mane pralinksminęs paveikslėlis:

Be to. Pažiūrėjus į šį paveikslėlį matome, kad ir vyrai turi šiokių tokių stereotipų apie moteris. Nesigilinsiu teisybė ar ne, bet man patiko vienas paveikslėlis apie tai, kaip matematiškai apskaičiuoti, kad moterys yra blogis. Taigi, dalinuosi juo su jumis:

Komentatorių lozungas: “Stumiam ant bet ko, nežinodami kodėl!”

Kaip eilinį kartą lietuvių komentatoriai nesugeba nieko daugiau, kaip tik suerzinti, reikšdami savo “protingas” mintis. Aišku, reiktų vadovautis auksine taisykle: nepatinka – neskaityk. Bet taip jau yra, kad turiu pažiūrėt ką mano kiti mūsų tautiečiai apie vieną ar kitą naujieną.

Taigi, kas dabar atsitiko? Manau daugelis žmonių, kurie kartas nuo karto įsijungia televizorių, žino, kad yra toks projektas kaip “Chorų karai”. Vakar (per Velykas) buvo šio projekto finalas. Aišku visi tikėjosi, kad laidą ves jau įprastai kartu matomi Vytautas Šapranauskas ir Jurgita Jurkutė. Tik neaišku, dėl kokių priežasčių, bet V. Šapranauską pakeitė Mindaugas Stasiulis. Taigi, visiems iškilo klausimas: “Kur Šapras?!”  Netrukus praeiti nuo laidos pradžios nė pusvalandžiui, jau Lietuvos žinių portaluose atsirado straipsniai, apie SKANDALINGĄJĄ naujieną. Na ir aišku, komentarų antplūdis, tarp kurių 3/4 komentarų buvo būtinai paminėtas žodis “geria”. Žmonės, atsitokėkit, ko jūs visą laiką į praeitį žiūrit?! Jums kad tik pasireikšt, jog žinot, kad žmogus kažkada klaidų turėjo gyvenime padaręs. Tai negali žmogui skubių problemų atsirast ar ką?

Toks jau lietuvių būdas: skųstis, būti nepatenkintais, dėl visko kaltinti Kubilių, pasireikšti kuo kritiškiau. Kartais gal ir gerai, bet viskas turi būti vietoje ir laiku. Be to, man būtų labai įdomu pamatyti, kaip tie patys komentatoriai išdrįstų pasakyti, tiesiai į akis: “Kubiliau, tu esi gaidys!”  Įsivaizduojat? Aš tai ne, nes visi galime būti mandrūs už kompiuterio ekranų. Nors ką aš čia kalbu. Visiems viskas aišku apie tuos laido riterius. Kam čia kalbėti apie tą patį 10 kartų…

Grįžtam prie ŠaproBuvo praeitais metais nesusipratimas per “Auksinius svogūnus”. Manau visi puikiai atsimena. Bet kaip paskui paaiškėjo, jam ten liga kažkokia buvo. Siūlau pažiūrėti “Paskutinės instancijos” parengtą reportažą apie minėtą įvykį. Galit sakyti, kad čia viskas suvaidinta, jis yra aktorius, jam nesunku visa tai puikiai suvaidinti. Taip, gal jam ir nesunku. Kaip bebūtų, taip, bet aš manau, kad šis žmogus yra vertas pagarbos už savo talentą. Kai jis “užvažiuoja” ant ko nors tai būnam visi laimingi, linksmi, išsišiepę iki ausų. Patinka, kai suskelia kokį bajerį. O mat dabar, reikia jį su purvu maišyti. Man atrodo, su tokiu talentu jis galėtu puikiausiai dirbti svetimoje šalyje, ir gauti žymiai didesnius pinigus nei čia. Bet jis vis tiek vargsta čia. Aš neteigiu, kad mes jį turime garbinti kaip kokį dievaitį. Tiesiog išmokime neprikaišioti, kada nereikia praeities klaidų, nes kiekvienas žmogus gali keistis.

Nelabai ką turiu daugiau ir pasakyti. Tiesiog paliečiau globalinę lietuvių problemą, kurią ganėtinai sunku pagerinti.

Nominacija “Metų nusišnekėjimas”

Kaip jau visiems seniai žinoma, Lietuvoje vyksta mokyklų tinklo pertvarka. Naikinamos vidurinės mokyklos, vaikai iš kaimo varomi į miestus, kurie yra už 15 km nuo jų namų. Ar rezultatas bus toks, kokio norėtume? Manau, kiekvienas atsakėte teisingai.

Vakar, žiūrint televizorių, teko išgirsti, kaip viena iš švietimo ministerijos viršūnėlių pasakė dalyką, kuris sukėlė tiek juoką, tiek neigiamas emocijas: “Svarbiausia, kad kaimuose išvis yra mokyklos, o jų struktūra (gimnazija ar pradinė mokykla) jokios esmės neturi.” Kaip tai jokios esmės neturi?! Čia tas pats, ką aš sakyčiau: “Nesvarbu kokį pieną gersim: 2 mėn  ar 1 dienos senumo, svarbiausia, kad iš viso jo turime!” Gal sakau su galva mąstykim, o ne su kitomis kūno vietomis.

Taigi, pabandykim pažiūrėti į susidariusią situaciją logiškai:

  • Jei kaime yra vidurinė mokykla, tai joje gali mokytis vaikai nuo 7 iki 19 m.
  • Jei kaime yra pradinė mokykla, tai joje gali mokytis mokiniai nuo 7 iki 11 m.

Taigi, kur mokinių kontingentas didesnis? Taip išeina, kad nesvarbu ar mokykloje mokysis 50 vaikų, ar 200, tačiau svarbiausia, kad mokykla YRA. Nesuprantu aš niekaip, kaip žmogui toks variantas gali būti logiškas. Tai taip pamažu ir sunaikins visas kaimų mokyklas. Iš vidurinių padarys pagrindines, iš pagrindinių –  pradines. Sulig kiekvienu etapu mažinamas vaikų skaičius Vėliau mūsų valdžios atstovai kalba, kad kaime per mažai mokinių, todėl jos reikia grūsti į miestą. Kokias turime iš to pasekmes? Tokias:

  1. Jei vaikas gyvena toli nuo miesto (15-20 km), tai jam reikia anksti keltis, laukti autobuso. Vėliau į pamokas nuvažiuoja nepailsėjęs, prastėja pažymiai. Sakysite: “Eik anksčiau miegoti”. Kažin ar daugeliui taip paprasta užmigti kai visai nesinori miego? Bent jau man asmeniškai niekaip neišeina užmigt, kai aš to visiškai nenoriu.
  2. Žmonės nuo mažens yra pratinami migracijai. Manau čia labai tiktų terminas – švytuoklinė migracija. Vaikai 5 dienas per savaitę yra priversti važinėtis nemažus atstumus pirmyn ir atgal. Taip jie įsisavina, kad migracija yra visiškai normalus dalykas. Taigi, mieli valdžios atstovai, nedejuokite vėliau, kad iš mūsų šalies emigruoja didelis skaičius žmonių. Patys juos pratiname prie to, kad reikia emigruoti, ale  ieškant “geresnių ir patogesnių” sąlygų.
  3. Vaikai yra priversti lankyti mokyklas, kurių visai nenori. Turiu puikų pavyzdį iš pažįstamų rato. Pas mus kaime, kaip ir turi būti, buvo pakeista mokyklos struktūra. Taigi iš 10 klasių mokyklos, ji tapo tiktai 8 klasių. Gerai. Tenka taikstytis su tokias situacija. Aišku, mokiniams pabaigus aštuonias klases, kadangi yra priversti keisti mokyklą, kodėl nepasinaudojus proga ir nepradėti mokslų gimnazijoje. Taip bandė padaryti ir kai kurie mano pažįstami būsimieji devintokai. Jie nusprendė pradėti lankyti mano dabartinę mokyklą. Tačiau šios mokyklos vadovybė paskelbė, kad jiems yra SKIRTA mokytis gretimame miestelyje (galima sakyti vos ne toks pats kaimas). Ten mokykla yra vidurinė. Tai taip išeina, kad mokinys net nebegali pasirinkti, kur mokytis? Beje, dar buvo pasakyta, kad galite bandyti laimę čia mokytis, bet tėvams patiems reiks kaip nors verstis su vaikų transportavimu į mokyklą, nes jiems nebus apmokėta už mokinių vežimą autobusu. Pagrindinė priežastis – jie turi mokytis ten, kur jiems skirta. Dėl įdomumo – nuo mūsų kaimo iki miesto autobusu važiuoti kainuoja apie 6 lt. Paskaičiuokite patys kokia suma išeina per mėnesį. Ir tegul niekas negalvoja, kad aš čia mūsų mokyklą kaltinu. Aš čia labiausiai esu pasipiktinęs valdžios sprendimais. Taigi, mokiniai yra priversti mokytis ten, kur liepia valdžia.
  4. Pažvelkime ir į mokytojų bendruomenę. Kiek mokytojų po tokių pertvarkymų neteks darbo? Daug. Paskui stebimės, kad pas mus didelis skaičius bedarbių. Esmė tame, kad patys žmones padarome bedarbiais.

Tos visos mokyklų pertvarkos man atrodo labai juokingos. Nepažįstu aš nei tų, kurie priima tuos įstatymus, nei tų, kurie juos pateikia. Taigi ir negaliu jų vadinti kokiais nors durneliais… Tačiau manau, nesuklysiu pasakydamas, kad didžioji dalis žmonių, kurie priima panašius sprendimus, tikrai nėra dirbę mokyklinėje aplinkoje.

Grįžkim prie Metų nusišnekėjimo.Įdomu, kaip galima išdrįsti teigti, jog nėra jokio skirtumo, kokia yra mokyklos struktūra. Jeigu nėra jokio skirtumo, tai kam keisti tas struktūras??? Juk palikim taip kaip buvo. Bent jau abi pusės bus patenkintos. Buvo ir dar vienas teiginys, kuris man labai “patiko”: “Negi devintokas, nesugebės atsikelti 6h ryte, ir išvažiuoti kažkur toliau nuo namų”. Tai tegul jis pats pabando į darbą kiekvienąsyk keltis tokiu laiku. Kažin ar labai jam tai sėkmingai seksis.

Žodžiu – nėra žodžių. Čia galima daug ką apkalbėti. Valdžios sprendimai mums niekada neįtiks. Tačiau kartais, jie ir būna verti mūsų pasipiktinimo. Kaip bebūtų taip, bet turime gyventi pagal priimtus įstatymus. Tiesiog būtų maloniau, jei nebūtų tokių viešų durnų pareiškimų, kurie erzintų kitus.

Miestas ir kaimas. Kas geriau?

Miestas ir kaimas. Antonimai, kurie visiems yra akivaizdūs. Manau nesuklysiu sakydamas, kad daugeliui kyla tokios asociacijos:

  • kaimas – tai švarus oras, graži gamta, ramus gyvenimo būdas;
  • miestas – miesto smogas, betoninės džiunglės, nuolatinis skubėjimas.

Tačiau nuomonės gali būti įvairios: vieniems patinka kaimas, kitiems – miestas, tretiems – nei kaimas, nei miestas (priemiestis). Tiek miestas, tiek kaimas turi savų minusų. Tik reikia atsirinkti, kam kokie minusai yra didesni, kam mažesni.

Už kaimą

“Bet realiai ar nepastebėjot, kad dabar jau žmonės iš mieto veržiasi į kaimus? Pagalvokim kodėl? turbūt dėl nuovargio ir sveikatos. Tas vadinamas kaimo žmogus, visuomet bus sveikesnis už miestietį. Nes darbo pobūdžiai skiriasi. Kaimietis visuomet juda, kruta, o miestiečio darbas dažniausiai yra sėdimas. Sėdėjimas prie kompiuterio, kasos aparato, arba telefono. Nejuda nei raumenys, niekas. Kraujas necirkuliuoja.Taip pat nuovargis mieste yra žymiai didesnis. Užterštas oras. Aukšti pastatai. Vien blokai ir asfaltas. Žmogui reikia gryno oro.”

Iš šio komentaro, rasto interneto platybėse, galime spręsti, kad žmogus kaime gali jaustis laisviau, daugiau judėti, nėra suvaržytas kažkokių tai kabineto sienų. Žinoma, daugeliui kyla asociacija: kaimas = gamta. Ir greičiausiai jie neklysta. Pats gyvenu kaime. Kur kas maloniau man savo kieme regėti tris beržus, nei išasfaltuotą aikštelę pilną automobilių.

“Kaime gyvent tikrai nenorėčiau, galbūt dėl to, kad pripratau prie miesto.. Prie triukšmo taipogi pripratau, jis man nė kiek netrugdo. Oras taip pat pakenčiamas, gyvenu ne centre, užterštumo nėra, tik į centrą nuėjus jaučiasi, bet man tai netrugdo. Tiesiog pripratau. man patinka miesto gyvenimas, čia jis tiesiog verda. Čia yra ką veikti. Neįsivaizduoju, ką galima veikti kaime, be uogavimo, grybavimo, darbo ir keleto kitų dalykų.. juk čia nėra nei koncertų daug, nei renginių..”

Va vienas iš tų pavyzdžių, kai žmonės galvoja labai stereotipiškai. Pasak šio komentatoriaus, kaimas yra labai nuobodi vietovė, kur nieko daugiau negalima veikti, kaip tik uogauti ar grybauti. Visų pirma, uogaujame ir grybaujame miške, o ne kaime. Visų antrų, matosi, kad žmogus mažai matęs kaimiškos aplinkos. Kaime taip pat puikiai galima pasilinksminti. Kaip pavyzdį paimsiu savo kaimą. Vasarą dažnai susirenkame pažaisti tai krepšinį, tai futbolą. Bet daugiausiai vasarą renkamės prie ežero ir žaidžiame tinklinį. Turime pasidarę puikią tinklinio aikštelę: smėlis, šalia ežerėlis, puiki poilsiavietė. Beveik kaip prie Vilniaus Baltojo tilto 🙂 Tai čia kalbu tik apie sportą. Matau žmogui patinka įvairūs renginiai, koncertai… Sutinku, kaime retai tokių dalykų pamatysi, tačiau kaip suprantu žmogui patinka linksmintis. Tai susirink grupę žmonių ir varyk į gamtą šašlykų kepti. Na o vėliau ir linksmybės aišku prasidės. Na čia būtų galima vardinti ir vardinti tuos užsiėmimus, tačiau taupydamas laiką, apsiribosiu tuo, ką jau aprašiau.

Už miestą

Žinoma, kam nepatinka dirbti, tas kaime neištvers ilgai. Dirbti čia reikia. Nors ne… gal ir klystu. Prieš 10m. šie žodžiai būtų visai tikę, tačiau dabar, urbanizacija labai veikia ir kaimą. Vis mažiau žmonių užsiima ūkininkavimu, žemdirbyste ir kitais kaimiškais darbais. Tad darbo čia reikia kiek mažiau, nei anksčiau. Tačiau vistiek, baltarankiams čia ne vieta.

“Aš iš tiesų esu už miestą. galbūt todėl nes visą gyvenimą gyvenu mieste. netgi pačiame miesto centre. todėl esu įpratusi prie didelio judėjimo, triukšmo ir užteršto oro. turiu ir kaimą. nuvažiuoju ten savaitgaliais arba vasarą. tačiau net savaitės neištveriu ten žinoma kelias dienas visada yra ką veikti . ir padirbti reikia, pailsėti , galima pasideginti, pasivaiksčioti . tačiau kaip sakiau tik kelias dienas. tačiau po to jaučiuosi atsilikus… nebežinau miesto naujienų, kas naujo, kas gero…”

Iš šio komentaro, galime spręsti, kad kai kuriems žmonėms reikia didelio judėjimo, nuolatinio triukšmo. Nesakau, kad tai blogai. Tyla ir man nepatinka. Savaime suprantama, kad kaime yra kur kas ramiau nei mieste. Čia nezuja automobiliai pro tavą namą per dieną po 1000 kartų, čia nepamatysime gatvėmis skubančius šimtus žmonių. Kai kam tai trūkumas. Ką gi, tiems žmonėms skirtas miestas.

Kur aš norėčiau gyventi?

Pats gyvenu kaime. Galbūt dėl to, kad aš jau pripratęs prie jo, labiau šiuo metu norėčiau gyventi mieste. Aišku, klausimas kodėl? Vis dėlto miestas yra miestas. Man pačiam patinka judėjimas, verdantis gyvenimas. Man patinka ten, kur daug žmonių. Tačiau tai nereiškia, kad aš nuvertinu kaimą. Tikrai ne. Čia  taip pat labai puiku gyventi. Tačiau, mane labiau šiuo metu vilioja miestas. Žiūrėsim kas bus po kelerių metų gyvenimo mieste. Gal norėsiu čia grįžti?..

Trumpai apie miestiečių ir kaimiečių stereotipus

Neretai girdim, kaip žmonės kažkokį keistuolį pavadina kaimiečiu. Taip jau yra, kad šis žodis yra įgavęs neigiamą atspalvį. Yra toks įsivaizdavimas, kad kaimietis tai toks žmogus, kuris nėra matęs dar šaldytuvo, yra neišprusęs, elgiasi labai nevalingai ir t.t. Na o miestiečiai elgiasi aišku atvirkščiai – jie labai išsimokslinę, madingi žymiai pranašesni už kaimiečius. Nesuprantu iš kur toks požiūris. Būtent žmonės, kurie šitaip galvoja ir yra kaimiečiai. Čia labai tinka tinka mano buvusios lietuvių kalbos mokytojos pasakyti žodžiai: “Būti žmogumi iš kaimo nėra gėda, gėda – būti kaimiečiu”. Juk žmogaus mentalitetas, savimonė, išprusimas nepriklauso nuo jo gyvenamosios vietos. Tikras kaimietis, mano manymu, yra tas, kuris save įsivaizduoja “kažkuo”, nors visi puikiai žino, kad jis yra niekas. Na, mano nuomone, tikrą kaimietį vaizduoja ši iliustracija:

Tikrai ne vienas esate tokių sutikę. Cigaretė dantyse, treningai, skusta galva, sava chebra – gezo/kaimiečio bruožai. Manau supratote, ką turėjau omenyje. Svarbiausia netai, kad tu iš kaimo, o tai, kad tu elgiesi ne kaip kaimietis.

Reziumė

“Žinoma miestas žavi savo masyvumu, savo judėjimu, savo pasirinkimo laisve, įvairove. Kaime to nerasi. Tačiau vienas turi tai, ko kitas neturi ir niekad neturės. Miestas kaimą papildo, kaip ir kaimas miestą. Man tai neatskiriami dalykai.”

Ši citata puikiai tinka apibendrinimui. Nuo savęs dar noriu pridėti, kad ne visi kaimiečiai, kurie gyvena kaime, ir ne visi gyvenantys mieste, sugeba išlikti miestiečiais…

Beje, o kaip Jūs manote, kas geriau: miestas ar kaimas?

Naujosios technologijos – gėris ar blogis?

Kompiuteriai, kartu ir internetas, televizoriai, įvairūs tabletai – tai tik nedidelė dalis išvardintų naujų technologijų, be kurių sunku įsivaizduoti kasdieninį gyvenimą. Tik kyla svarbus klausimas – ar mokėtume be šių prietaisų, naujųjų technologijų gyventi?

Kodėl apie tai prakalbau?

Per pastarąsias 3 dienas pas mane svečiavosi pusbrolis. Jis dar tik ketvirtokas, todėl kaip ir kitiems jo amžiaus vaikams, jam patinka žaisti kompiuterinius žaidimus. Su savimi buvo atsivežęs kelis kompaktinius diskus su žaidimais, kadangi namie jo kompiuteris šiuo metu sugedęs, tai  leidau jam juos įsirašyti į mano kompiuterį. Tačiau tai, ką pamačiau vėliau, privertė mane sunerimti. Nuo kompiuterio neatsitraukia nė minutei. Kai atsisėda ryte apie 8-9 valandą, taip ir sėdi iki vakaro 9-10 valandos. Nuo kompiuterio išeina atitraukti tik tada, kai pasakau, kad man būtinai reikia pasitikrinti el. paštą, ar šiaip kokios informacijos paieškoti internete. Ir tai nenorėdamas nueina nuo kompiuterio, prašo, kad leisčiau dar nors 10 minučių pasėdėti. Nors taip išeina kas porą valandų atitraukti po pusvalandį nuo kompiuterio. Nesuprantu, kaip žmogus gali šitiek laiko prasėdėti prie kompiuterio ekrano. Juk užpakalį turi paskausti net. Tiesiog neįtikėtina. Savo akimis pamačiau, ką reiškia “nolifinimas”.

Nors tiek gerai, kad mano pusbrolis nėra dar toks beviltiškas. Dalį laiko laiko skiria savo pomėgiui – geografijai. Va čia tai pliusas žiūrint iš mano pusės, nes man taip pat ji labai patinka. Įsijungia jis įvairius geografinius žaidimus. Dažniausiai lankosi čia. Nors ketvirtokas, bet po žemėlapį naršo kaip 8 klasės lygio.

Informacija iš kitų šaltinių

Paskaičius geografija.lt straipsnį, tikrai suprantame, kad auganti karta tampa vis labiau priklausoma nuo naujųjų technologijų. Ir tai visai nenuostabu, juk jie jau nuo mažų dienų yra pripratę naudotis mobiliaisiais telefonais, kompiuteriais ir pan. Truputį keista tik tai, kodėl buvo apklaustos tik mergaitės.

“Tyrėjai nustatė, kad mažametės mergaitės per dieną vidutiniškai 6,9 valandos naudojasi elektroniniais įrenginiais – mobiliaisiais telefonais, asmeniniais kompiuteriais, televizoriais. Įdomu tai, kad akis į akį mergaitės bendrauja vidutiniškai vos 2,1 valandos per dieną.”

Skaičiai atrodo gana “proporcingai”. Po 2 valandas praleisti per dieną kalbant su žmogumi akis į akį – tai nėra dar taip blogai, mano manymu. Gerai, kad nors tiek dar laiko praleidžia su fiziniu asmeniu. Vis šioks toks atotrūkis nuo virtualaus pasaulio. Tačiau tos 6,9 valandos neramina. Pusę dienos mergaitės praleidžia prie elektroninių įrenginių – pusė dienos laiko iššvaistyta…

Taip pat siūlau peržiūrėti “Ką manai” laidą, kuri taip pat nagrinėją šią problemą. Tik čia kalbama ne apie vaikus, apie būtent tokią problemą, kaip priklausomybę nuo kompiuterio.

Fizinis aktyvumas

Svetainės lrytas.lt straipsnis byloja apie tai, kad šiuolaikinė auganti karta tampa vis labiau statiška, nejudri.

“„Siekiant išvengti sveikatos problemų ateityje, mokykliniame amžiuje kiekvienas vaikas turėtų aktyviai judėti ne mažiau kaip po valandą per dieną – tokius normatyvus numato nacionalinė sveikatos taryba. Tuo tarpu tyrimas rodo, jog beveik 90 proc. apklaustų vaikų nesilaiko šios normos. Tai lemia ne tik netaisyklingą jų kūno formavimąsi, bet ir neugdo teisingos sveikos gyvensenos sampratos,,“ – teigė gydytojas Aurimas Mačiukas.”

Netgi 90% ! Kodėl vaikai taip tingi sportuot? Kodėl jie to nebenori to daryti? Todėl, kad jūsų visą laiko užimtumą užpildo sėdėjimas prie kompiuterio ar naudojimasis kitais elektronikos prietaisais. Blogiausia to pasekmė  – stuburo iškrypimai, akių ligos, gali net išsivystyti nutukimas (mano manymu). Šitaip išsiauginsim nesveiką, priklausomą nuo kompiuterių, nejudrią visuomenę.

Kai mes augom…

… viskas buvo kitaipGal tiksliau reikėtų kalbėti man iš savo pusės. Kompiuterį įsigijau tik kai buvau 6 klasėje. Ir tai tik iš būtinumo ruoštis pamokoms. Buvo dvi pagrindinės priežastys dėl ko iki to laiko neturėjau kompiuterio:

  1. Negalėjom sau leisti jį nusipirkti. Tais laikais kompiuteriai buvo brangesni, o ir mūsų šeimos finansinė padėtis ne tokia, kokia yra dabar (nesakau, kad ir dabar esam labai pasiturintys).
  2. Nebuvo poreikio.
Kai paklausiu savo pusbrolio, kodėl tu taip ilgai sėdi prie kompiuterio, iš jo gaunu atsakymą: “Daugiau nėra ką veikti…” Palyginimui, ką aš veikiau jo amžiaus, negaliu pasakyti, nes paprasčiausiai neatsimenu. Negaliu jam sakyti, kad eitų knygą skaityti (nors kai prireikia, maloniau skaityti popierinį variantą, nei skaitmeninį), nes pats to nemėgstu. Bet juk tikrai galima rasti kitų užsiėmimų. Juk už lango žiema, tai eik siausk snieguose; juk yra dar televizorius; patinka geografija – turiu daug ko tau pasiūlyti su tai susijusio, tik imk ir skaityk. Čia būtų galima dar daug ko išvardinti. Žodžiu, mes augom paprasčiau ir visiškai tuo nesiskundžiu.
Išvados
Gali Jums pasirodyti, kad per daug viską hiperbolizuoju. Bet už save daug ką pasako skaičiai.
Kitiems gali pasirodyti, kad esu nusiteikęs prieš naująsias technologijas. Tikrai ne. Aš tik už jas, nes tai puiki priemonė mokytis, susisiekti su draugais. Technologijos tik tobulėja ir jos pagerins, palengvins, padarys patogesnį mūsų gyvenimą.
Man tiesiog nepatinka, kad žmonės (šiuo atveju vaikai) šitiek daug laiko praleidžia atsiskyrę nuo išorinio pasaulio ir susitelkę tik į kompiuetrio ar kieno nors kito ekraną.

Kaip ten sako? “Vaikai mūsų gyvenimo gėlės”. Jei šitaip daug laisvalaikio jie leis prie kompiuterių ir kitų panašių įrenginių, tai tos gėlės  tiesiog labai greit pradės vysti.

Absurdas. Tiesiog absurdas…

Televizija. Vienas iš tų dalykų, be kurių sunku įsivaizduoti mūsų vis tobulėjantį informacinės visuomenės gyvenimą. Galima daug ko iš jos sužinoti bei išmokti. Bet kaip kartais užknisa tokios laidos, kurios yra visiškai nereikalingos, be jokios naudos ir tik eterio laiką užima.

Viena iš tokių laidų – “Nuodėmių dešimtukas”. Didesnės nesąmonės neteko regėti.  Tokia situacija: įsijungiu televizorių. Kaip visada pataikau ant motinos reklamos, be kurios joks kanalas neišsilaikytų. Reklamuoja tą nesąmoningą laidą. Mat ketvirtadienio vakarą žmonės galės pamatyti TOP 10 Lietuvos seksualiausių įžymybių. Tai dabar Jūs pasakykit man, “naiviam” jaunuoliui, kokia nuodėmė yra būti seksualiai. Tai kaip tik, kuo daugiau tokių merginų tuo geriau. Žmonės iš kitų kraštų pradės važiuoti į mūsų šalį gražių merginų ieškoti, panelės nenorėdamos niekur vykti, liks su savo naujaisiais vyrais čia. Didės gyventojų skaičius. O ir lietuviams bus kuo didžiuotis (aišku, jau fantazuoti čia pradėjau). Niekaip nesuprantu, kur tos laidos prodiuseriai nuodėmę įžvelgia? Beje, įdomu man tai, kaip jie nustato tą nuodėmingumo lygį. Taip išeina, kas pirmoje vietoje, tas nuodėmių ekspertas, o kas dešimtoje, tam tobulėti reikia? Geriausias variantas yra tas, kad teko matyti, jog “nuodėmingąjį” labai kruopščiai išanalizuoja kažkoks vyrukas iš svetimos šalies, kuris viską gali nuskaityti iš veido. Tik nuotrauką jam parodyk ir tu kaip mat  būsi iškeltas ant pjedestalo. Kaip tokios laidos į eterį išleidžiamos, nesuprantu.

Sakydamas, kad didesnės nesąmonės nesu regėjęs tikriausiai suklydau. Didesnė nesąmonė už “Nuodėmių dešimtuką” yra “Žvaigždė policininkas”. Kas ten darosi? Kažkokios ale žvaigždės apsirengia juokingas uniformas, laksto iš paskos policininkams, lenda į kadrą, kalbina jau surakintus nusikaltėlius ir keliasi reitingus. Man ta laida iš vis be prasmės atrodo. Kokio velnio toms mūsų žvaigždutėm ten lakstyt policininkams į užpakalį įsikibus (atsiprašau, jei kam negražiai nuskambėjo išsireiškimas)? Man atrodo jie ten tik maišosi. Palyginimui – laida “Farai”. Prieš ją neturiu nieko prieš. Parodoma policininkų kasdienybė. Kartais įdomu pamatyti, kokius “didvyrius” turime išsiauginę (čia jau apie tuos, kurie su antrankiais policijos automobilyje sėdi, kalbu). Tačiau ten yra tik vienas papildomas žmogus automobilyje – operatorius. Bet ir tas nesimaišo. Kartais dar net pašviečia su lempa ant kameros. Bet kokia tų žvaigždučių paskirtis laidoje “Žvaigždė policininkas”, niekaip nesuprantu.

Kitos erzinančios laidos – “žvaigždžių” baltinius viešai skalbiančios laidos. Čia įeina tokios laidos kaip “KK2” ir “Be komentarų”. Įsijungi televizorių ir matai ekrane Siaurusaičio besivaipantį veidą. Dabar jau jis nebeišsidirbinėja, bet vis tiek jis man nepatinka, kai veda tokias laidas. Paprasčiausiai jam tai netinka. Niekam netinka, nes tai laidos, kurios neturi prasmės. Kam gali būti įdomu, kaip kažkokia Raisa, kažkur barą (ar kokį ten “biesą”) atidarė. Atsiranda tikriausiai tokių laidų aistruolių. Gaila man jų, jeigu čia kažkokį suinteresuotumą pajaučia. Tokios laidos tik skatina kištis į kitų gyvenimą, domėtis tuo, kas visiškai nenaudinga ir nereikalinga.

Aišku, kyla klausimas, ką aš siūlau? O kodėl gi nepakeitus šitų ir panašių laidų kitomis, daugiau naudingesnėmis. Tarkim, kad ir ta pačia laida – “Žmogus prieš gamtą” (“Man vs Wild”). Kai kam gal ji ir nepatinka. Tačiau tai puiki laida, kuri moko kaip išgyventi blogiausiomis sąlygomis laukinėje gamtoje. Gerai, sakykime esate pavargę nuo dienos darbų ir nebenorite jokios informacijos, jokių patarimų. Norite kažko atsipalaidavimui. Tai kodėl eterio laiko neužėmus su visų mėgstamai serialais. Tarkim, kad ir “MD House”. Tikrai mažai yra tokių, kuriems šis serialas nepatinka. Puikus vakaras prie televizoriaus ekrano, garantuojantis neblogą humoro dozę ir atsipalaidavimą.

Ir pabaigai. Sakoma: “Nepatinka – nežiūrėk”. Bet ką daryti, jeigu esi paruošęs visus namų darbus, pasiruošęs rytdienos darbams, nugara jau skauda nuo sėdėjimo prie kompiuterio ar rašomojo stalo, o tu tiesiog pasidarai gerą puodelį arbatos, įkrenti į fotelį, įsijungi televizorių, o ten matai tik tas nieko vertas laidas? Nieko kito nebelieka, kaip tik susitaikyti ir žiūrėti tai, ką siūlo televizija.

Arba… eiti skaityti knygą…

Mes jų niekada nesuprasim…

Merginos – TIKRŲ vyrų bene geidžiamiausias objektas. Kiekvienas vyras turi savo skonį: vieniems patinka “kūdos”, kitiems – putlesnės, vieniems aukštos, kitiems – žemos, vieniems – didžiakrūtės, kitiems – “lentos” ir t.t. Bet tikriausiai visiems vyrams moterys yra mažiausiai suprantamas dalykas visatoje.

Kartais jų tiesiog neįmanoma suprasti. Tai labai sudėtingos, kartais nežinančios, ko nori būtybės (mano akimis) būtybės. Su jomis yra labai negerai pyktis. Tarkim, vyksta kažkoks balius. Susipyksta du vyrai. Ką jie padarys? Išeis į lauką, padaužys viens kitam snukį, ir grįš prie stalo. Viskas, daugiau jokių nuoskaudų. Bet kaip pykstasi merginos? Iš pradžių valandą laiką aiškinsis, prikaišiodamos viena kitai senus laikus, kai buvo kažką padariusios “ne to”. Paskui gal sugalvos patampyt vieną kitai už plaukų. Bet tuo viskas nesibaigs. Kokias tris dienas viena su kita nekalbės. Paskui prasidės vėl aiškinimaisi. Dar vėliau prasidės visokio purvo pylimas ant savo “priešės”. Galiausiai jos nebesusitaikys ir jų keliai skirsis visiems laikams. O dėl ko įvyko kivirčas? Dažniausiai tai būna dėl menkniekių, kaip, pavyzdžiui, toks pareiškimas: “Aš visą savaitę sirgau, o kodėl tu nepaklausei kaip aš laikausi?”.

Kitas keistas dalykas – nesuprasi, ko jos nori. Pasakai komplimentą, supranta priešingai. O paskui skundžiasi, kad nepasakai jai nieko gražaus.  Dažnai viską išverčia į priešingą pusę. Pasakai: “O kokia tu graži. Svorio bene numetei. Tikrai gražiai atrodai”. Atsakymas: “O jau anksčiau tai karvė buvau?”. Na ir suprask tu, ką blogo pasakei. Ir tikrai nehiperbolizuoju. Taip jau yra, kad joms patinka vyrus  priversti jaustis kaltais, nesvarbu ar jie kalti ar ne… (Nepriimkit, brangiosios, visko asmeniškai. Aš tik rašau, kas į galvą šauna)

“Nepyk, bet manau, kad galime likti tik draugais” – tikriausiai viena iš labiausiai traumuojančių vaikinus frazių. O kas būna keisčiausia- išsiskiria visiškai dėl nieko. Jų argumentas: “Ai, nu žinai, nebeliko meilės”. Na gerai, nebeliko tai nebeliko. Bet bendrauji, atrodo viskas gerai, kaip ir visada. O čia šast, tokia žinia, kad ji tau nieko nebejaučia. Tai nors kažkas būtų pasikeitę – bendravimas, sumažėjęs pasimatymų skaičius, ar dar kas nors. Bet ne, viskas tekėjo sena vaga…

Esu vieną kartą su draugais kalbėjęs apie tokį atvejį: studentų porelė. Abu žino, kad su finansais nėra labai gerai. Mergina tai pripažįsta. Bet vis tiek vaikšto po restoranus, o vėliau su vaikinu išsiskiria dėl to, jog jis nesugeba jai nupirkti pavalgyti restorane.  Absurdas, ką daugiau įmanoma pasakyti. Mergina, pripažįsta ir nesmerkia vaikino už tai, kad jis nėra labai pajėgus finansiškai, bet vis tiek su juo dėl to išsiskiria. Paradoksas kažkoks. Aš tokių dalykų tikriausiai niekada nesuprasiu…

Kitas keistas dalykas – per didelis stengimasis būti gražia.

Vienos pradeda badauti, kad būtų lieknesnės (nors ir taip sveria vos tik 55kg). Jos visada laiko save storomis, kad ir kokia tobula figūra būtų.

Kitos prisikrauna špakliaus kibirais ant veido. Fu. Kas per daug tas nesveika.

Trečios – per ilgai užsibūna soliariumuose. Atrodo, kad ten būtų visą naktį praleidusios.

Na pasakykit man, kokiam vyrui tai bus gražu? O jos to nesupranta. Ech tas moteriškas naivumas. Juk gražiausia yra natūralumas. Aišku, gražu, kada pasidažo. Aš nesu antimakiažo šalininkas. Tačiau visko reikia naudoti su saiku. Beje, jei kam įdomu, plačiau apie tai galite paskaityti Žymanto bloge.

Ech tos merginos. Keisčiausios, sudėtingiausios, tuo pačiu gražiausios ir dar visokios -iausios būtybės. Ne veltui yra tokia legenda, kad yra išleista knyga, kurios storis, kaip penkios biblijos, pavadinimu “Kaip suprasti moteris”. Šitų knygų yra jau 7 tomai. Ir tai tik įžanga…

P.S. Mintys nebuvo dėstomos “iš oro”. Rašant buvo remtasi savo bei aplinkinių patirtimi

Trumpai apie nugriūti verčiančią tragikomediją

Pavadinimas gal kiek ir per drąsus, bet nieko, tiks.

Pradėkim nuo pradžių. Prasideda niekuo neišsiskirianti lietuvių kalbos pamoka. Išsidalinam lapkričio 18d. rašytas A. Škėmos romano “Balta drobulė” ištraukos interpretacijas. Atrodytų nieko neįprasto, bet štai netikėtai lyg žvirblis išskrenda frazė iš mokytojos lūpų: “Išsitaisot klaidas, parsinešit darbus namo ir tegul tėveliai pasirašo”. Pirma mintis šovusi į galvą: “What the f**k?”.

Vienas mokinys iškart paklausė: “Jau kažkas iš tėvų pasiskundė?”. Aišku, ką daugiau belieka 12-okui  galvoti po tokio pareiškimo. Tačiau mokytojos argumentas į išsakytą frazę buvo tas, kad jis bus įsitikinusi, jog tėvai bus matę ne tik mūsų pažymius, kuriuos jie ir taip gali peržiūrėti tamo.lt elektroniniame dienyne, bet ir tai, kad tėvai galės pamatyti ir už ką jų vaikai gauna pažymius. Gal ir nieko mintis… Bet iškyla klausimas – kiek tėvų iš tikrųjų perskaitys savo atžalų darbus, ir kiek tėvų tiesiog padės parašą po interpretacijos pabaiga?..

Dabar išeina taip, kad mes esame kaip pradinukai, turime eiti pas savo tėvus ir sakyti: “Mama, tėte, žiūrėkite kaip parašiau kontrolinį darbą ir būkit geri, pasirašykit, kai perskaitysit”. Truputį gaunasi nonsensas, kad 12-okas turi šitaip elgtis. Ką pakeis tai, kad tėvai pasirašys po tuo kontroliniu? Mano manymu, jie jau ne be pakeis atžalos apsisprendimo, laikyti valstybinį lietuvių kalbos egzaminą ar ne, nepakeis vaiko raštingumo, neprivers jo ilgiau sėdėti prie knygų. Žodžiu, mes jau nebe maži vaikai, ir mes patys turime rūpintis tokiais dalykais, o ne mūsų tėvai.

Kyla tokia mintis, kad mūsų visuomenėje yra nusistovėjęs toks stereotipas – jei eini į mokyklą, tai vis dar esi visiškai priklausomas nuo savo tėvų. Čia galime pritaikyti ir Žymanto aprašytą situaciją. Nesakau, kad 12-okas jau yra visiškai savarankiškas gyvenime. Taip, jis vis dar gyvena su savo tėvais, vis dar valgo jų duoną ir pan. Na bet būkim sąžiningi, ar Jums neatrodo, kad 12-okas už kontrolinį darbą pažymį gali gauti ir be tėvų globos?

Iš kart užbėgu įvykiams už akių. Gali atsirasti mokytojų, kurie pradės sakyti, kad čia tik apsidraudimas, nes yra visokių tėvų, kurie gali pradėti skųstis, kad nežino už ką jų vaikai gauna pažymius ir panašiai. Sutinku. Taip, mūsų mokykla dirba kruopščiai, tvarkingai, bendrauja su tėvais. Ketiname tapti gimnazija, taip ir turime dirbti. Bet aš tik aptariu, kaip tokie dalykai yra visiškai nebūti, bet labai sureikšminami. Gali pasirodyti, kad ir aš per daug sureikšminau šį įvykį, tačiau man atrodo, kad 12-os klasės mokiniui kišti tėvams po nosies savo kontrolinį darbą, yra kiek vaikiška.

Gerų tėvų geri vaikai. Tiesa ar melas?

Šeima… Jos įtaka vaiko gyvenimui, besiformuojančiam mentalitetui bei jo pasaulėjautai yra labai svarbi. Jeigu tėvai sugebės tinkamai išauklėti savo atžalas, tai jie užaugs dori, laimingi bei viskuo patenkinti. Tik ar tai tiesa? “Gerų tėvų geri vaikaivienas iš tų stereotipų, kurie gali būti klaidingi.

Visų pirma, kaip mes suprantame žodį geras, junginius geri tėvai ir  geri vaikai? Žodis geras yra gana abstraktus, todėl reiktų šiek tiek sukonkretinti. Koks žmogus yra geras? Atsakymas – toks, kuris turi teigiamas savybes, malonus, nesiekiantis pikto. Vienas iš pagrindinių klausimų – kas yra geri tėvai? Ar tie tėvai, kurie sugeba išmaitinti savo atžalas, ar tie, kurie myli ir tai parodo savo vaikams, ar tie, kurie turi daug pinigų, kuriais gali suteikti labai tvirtus pamatus savo vaikams, ar tie, kurie tiesiog suteikia jiems gyvenimą, o paskui leidžia kitiems juos užauginti (pavyzdžiui Radžio motina)? Mano manymu, geri tėvai yra tie, kurie nėra pagarsėję alkoholizmu ar kitokiomis ydomis, išklauso savo vaikus, moko bei rodo pavyzdį kaip reikia elgtis dorai, nežeminant savęs bei kitų. Kas yra geri vaikai? Visų pirma, geri vaikai klauso savo tėvų, sugeba atsirinkti kas yra blogai, o kas gerai be tėvų draudimo (omeny turiu alkoholį, rūkymą ir panašias nesąmones, kuriomis mėgsta piktnaudžiauti vaikai).

Taigi, grįžkim prie anksčiau minėto stereotipo. Neretai pasitaiko, kad gerų tėvų vaikai būna prešingi savo tėvams. Aišku, viskas priklauso nuo aplinkos. Šalia tėvų vaikas bus geras ir paklusnus, o draugų rate visiškai kitoks. To priežastis – noras pasirodyti “kietu”. Visada taip – kuo mandresnis, tuo labiau patinki draugams. Kaipgi reiškiasi tas vaikų “kietumas”? Kitų vaikų žeminimai draugų akivaizdoje, bebaimis žalingų medžiagų vartojimas (vėlgi alkoholis bei cigaretės), kartais agresyvumas, stengimasis atrodyti kuo labiau suaugusiais – pagrindinės problemos, kurios kamuoja vaikus. Galiu pasakyti, kad pamažu tai tampa netgi globaline problema. Kuo toliau, tuo daugiau tokių vaikų matome.

Didžiausia problema, kad tie geri tėvai nežino, kad jų atžalos nėra visai tokios, kokiais juos laiko. To tėvai nežinodami, negali auklėti bei ugdyti savo vaikų taip nesielgti. Tačiau aš kažkaip per daug rimtai į tai žiūriu. Juk vaikai iš tokio amžiaus išauga ir patys supranta, kada jie elgiasi netinkamai. Jeigu taip nebūtų, tai mūsų suaugusiųjų visuomenė būtų dar žiauresnė, dar blogesnė, būtų daugiau “blogiečių” nei “geriečių”. Gerai nors tiek, kad mūsų visuomenė nėra tokia labai bloga. Kas bus ateityje neaišku. Tačiau aš ir nesu linkęs prognozuoti.

Aišku, nereikia man čia taip jau labai visko hiperbolizuoti. Yra ir tų gerų vaikų, kurie sugeba viską pasverti, kada ir kaip gali elgtis be tėvų žinios, gerai mokosi, supranta, kas yra gerai ir blogai. Tai jau tėvų nuopelnas. Jei geras vaikas, tai geri ir tėvai. Reiškia, jie moka auklėti savo atžalas. Tačiau kartais būna netgi atvirkštinis variantas mano pateiktam stereotipui. Gerų vaikų blogi tėvai. Yra vienas pavyzdys ir mano gyvenvietėje. Tėvai alkoholikai, o sūnus yra susiradęs darbą, išlaiko savo tėvus, pats visai nevartoja alkoholio. Iš tikrųjų man reiktų kalbėti būtuoju laiku, nes dabar situacija truputį geresnė. Dabar tėvai gyvena truputį tvarkingiau. Gal juos būtent jų sūnus atvedė į protą?..

“Gerų tėvų geri vaikai”. Manyčiau, kad ši frazė yra gana teisinga, kol į ją nėra įsiterpęs žodis visada. Visokių vaikų yra. Geras ar blogas jis, tai nevisada priklauso nuo tėvų. Kaip sako: “Visokių yra, visokių reikia”