Neturint ką veikti…

Šį video užtikau pas buržujų. Neturint ką veikti, siūlau pažiūrėti šį video. Atskleidžiama visa tiesa apie “Snoro” banko žlugimą. Iš tikrųjų ganėtinai linksmas siužetas. Smagaus žiūrėjimo!

Miestas ir kaimas. Kas geriau?

Miestas ir kaimas. Antonimai, kurie visiems yra akivaizdūs. Manau nesuklysiu sakydamas, kad daugeliui kyla tokios asociacijos:

  • kaimas – tai švarus oras, graži gamta, ramus gyvenimo būdas;
  • miestas – miesto smogas, betoninės džiunglės, nuolatinis skubėjimas.

Tačiau nuomonės gali būti įvairios: vieniems patinka kaimas, kitiems – miestas, tretiems – nei kaimas, nei miestas (priemiestis). Tiek miestas, tiek kaimas turi savų minusų. Tik reikia atsirinkti, kam kokie minusai yra didesni, kam mažesni.

Už kaimą

“Bet realiai ar nepastebėjot, kad dabar jau žmonės iš mieto veržiasi į kaimus? Pagalvokim kodėl? turbūt dėl nuovargio ir sveikatos. Tas vadinamas kaimo žmogus, visuomet bus sveikesnis už miestietį. Nes darbo pobūdžiai skiriasi. Kaimietis visuomet juda, kruta, o miestiečio darbas dažniausiai yra sėdimas. Sėdėjimas prie kompiuterio, kasos aparato, arba telefono. Nejuda nei raumenys, niekas. Kraujas necirkuliuoja.Taip pat nuovargis mieste yra žymiai didesnis. Užterštas oras. Aukšti pastatai. Vien blokai ir asfaltas. Žmogui reikia gryno oro.”

Iš šio komentaro, rasto interneto platybėse, galime spręsti, kad žmogus kaime gali jaustis laisviau, daugiau judėti, nėra suvaržytas kažkokių tai kabineto sienų. Žinoma, daugeliui kyla asociacija: kaimas = gamta. Ir greičiausiai jie neklysta. Pats gyvenu kaime. Kur kas maloniau man savo kieme regėti tris beržus, nei išasfaltuotą aikštelę pilną automobilių.

“Kaime gyvent tikrai nenorėčiau, galbūt dėl to, kad pripratau prie miesto.. Prie triukšmo taipogi pripratau, jis man nė kiek netrugdo. Oras taip pat pakenčiamas, gyvenu ne centre, užterštumo nėra, tik į centrą nuėjus jaučiasi, bet man tai netrugdo. Tiesiog pripratau. man patinka miesto gyvenimas, čia jis tiesiog verda. Čia yra ką veikti. Neįsivaizduoju, ką galima veikti kaime, be uogavimo, grybavimo, darbo ir keleto kitų dalykų.. juk čia nėra nei koncertų daug, nei renginių..”

Va vienas iš tų pavyzdžių, kai žmonės galvoja labai stereotipiškai. Pasak šio komentatoriaus, kaimas yra labai nuobodi vietovė, kur nieko daugiau negalima veikti, kaip tik uogauti ar grybauti. Visų pirma, uogaujame ir grybaujame miške, o ne kaime. Visų antrų, matosi, kad žmogus mažai matęs kaimiškos aplinkos. Kaime taip pat puikiai galima pasilinksminti. Kaip pavyzdį paimsiu savo kaimą. Vasarą dažnai susirenkame pažaisti tai krepšinį, tai futbolą. Bet daugiausiai vasarą renkamės prie ežero ir žaidžiame tinklinį. Turime pasidarę puikią tinklinio aikštelę: smėlis, šalia ežerėlis, puiki poilsiavietė. Beveik kaip prie Vilniaus Baltojo tilto 🙂 Tai čia kalbu tik apie sportą. Matau žmogui patinka įvairūs renginiai, koncertai… Sutinku, kaime retai tokių dalykų pamatysi, tačiau kaip suprantu žmogui patinka linksmintis. Tai susirink grupę žmonių ir varyk į gamtą šašlykų kepti. Na o vėliau ir linksmybės aišku prasidės. Na čia būtų galima vardinti ir vardinti tuos užsiėmimus, tačiau taupydamas laiką, apsiribosiu tuo, ką jau aprašiau.

Už miestą

Žinoma, kam nepatinka dirbti, tas kaime neištvers ilgai. Dirbti čia reikia. Nors ne… gal ir klystu. Prieš 10m. šie žodžiai būtų visai tikę, tačiau dabar, urbanizacija labai veikia ir kaimą. Vis mažiau žmonių užsiima ūkininkavimu, žemdirbyste ir kitais kaimiškais darbais. Tad darbo čia reikia kiek mažiau, nei anksčiau. Tačiau vistiek, baltarankiams čia ne vieta.

“Aš iš tiesų esu už miestą. galbūt todėl nes visą gyvenimą gyvenu mieste. netgi pačiame miesto centre. todėl esu įpratusi prie didelio judėjimo, triukšmo ir užteršto oro. turiu ir kaimą. nuvažiuoju ten savaitgaliais arba vasarą. tačiau net savaitės neištveriu ten žinoma kelias dienas visada yra ką veikti . ir padirbti reikia, pailsėti , galima pasideginti, pasivaiksčioti . tačiau kaip sakiau tik kelias dienas. tačiau po to jaučiuosi atsilikus… nebežinau miesto naujienų, kas naujo, kas gero…”

Iš šio komentaro, galime spręsti, kad kai kuriems žmonėms reikia didelio judėjimo, nuolatinio triukšmo. Nesakau, kad tai blogai. Tyla ir man nepatinka. Savaime suprantama, kad kaime yra kur kas ramiau nei mieste. Čia nezuja automobiliai pro tavą namą per dieną po 1000 kartų, čia nepamatysime gatvėmis skubančius šimtus žmonių. Kai kam tai trūkumas. Ką gi, tiems žmonėms skirtas miestas.

Kur aš norėčiau gyventi?

Pats gyvenu kaime. Galbūt dėl to, kad aš jau pripratęs prie jo, labiau šiuo metu norėčiau gyventi mieste. Aišku, klausimas kodėl? Vis dėlto miestas yra miestas. Man pačiam patinka judėjimas, verdantis gyvenimas. Man patinka ten, kur daug žmonių. Tačiau tai nereiškia, kad aš nuvertinu kaimą. Tikrai ne. Čia  taip pat labai puiku gyventi. Tačiau, mane labiau šiuo metu vilioja miestas. Žiūrėsim kas bus po kelerių metų gyvenimo mieste. Gal norėsiu čia grįžti?..

Trumpai apie miestiečių ir kaimiečių stereotipus

Neretai girdim, kaip žmonės kažkokį keistuolį pavadina kaimiečiu. Taip jau yra, kad šis žodis yra įgavęs neigiamą atspalvį. Yra toks įsivaizdavimas, kad kaimietis tai toks žmogus, kuris nėra matęs dar šaldytuvo, yra neišprusęs, elgiasi labai nevalingai ir t.t. Na o miestiečiai elgiasi aišku atvirkščiai – jie labai išsimokslinę, madingi žymiai pranašesni už kaimiečius. Nesuprantu iš kur toks požiūris. Būtent žmonės, kurie šitaip galvoja ir yra kaimiečiai. Čia labai tinka tinka mano buvusios lietuvių kalbos mokytojos pasakyti žodžiai: “Būti žmogumi iš kaimo nėra gėda, gėda – būti kaimiečiu”. Juk žmogaus mentalitetas, savimonė, išprusimas nepriklauso nuo jo gyvenamosios vietos. Tikras kaimietis, mano manymu, yra tas, kuris save įsivaizduoja “kažkuo”, nors visi puikiai žino, kad jis yra niekas. Na, mano nuomone, tikrą kaimietį vaizduoja ši iliustracija:

Tikrai ne vienas esate tokių sutikę. Cigaretė dantyse, treningai, skusta galva, sava chebra – gezo/kaimiečio bruožai. Manau supratote, ką turėjau omenyje. Svarbiausia netai, kad tu iš kaimo, o tai, kad tu elgiesi ne kaip kaimietis.

Reziumė

“Žinoma miestas žavi savo masyvumu, savo judėjimu, savo pasirinkimo laisve, įvairove. Kaime to nerasi. Tačiau vienas turi tai, ko kitas neturi ir niekad neturės. Miestas kaimą papildo, kaip ir kaimas miestą. Man tai neatskiriami dalykai.”

Ši citata puikiai tinka apibendrinimui. Nuo savęs dar noriu pridėti, kad ne visi kaimiečiai, kurie gyvena kaime, ir ne visi gyvenantys mieste, sugeba išlikti miestiečiais…

Beje, o kaip Jūs manote, kas geriau: miestas ar kaimas?

Aštuntasis Lietuvos novatoriško švietimo forumas

Kaip jau teko Jums anksčiau matyti, dalyvavome su kolegomis (Altajus ir Žymantas) viename tokiame “nesvarbiame” konkursėlyje. Sakyčiau, sekėsi mums visai neblogai. Iš trisdešimties kandidatų pagal mokytojų balsus buvome ketvirti (Neskaitant to, kad prieš tai buvo dar 180 darbų). Taigi, didelis AČIŪ už Jūsų balsus.

Taigi, teko mums vasario 24 d. vykti į Vilnių, kur vyko konkurso nugalėtojų ceremonija ir forumas, kuriame buvo kalbama apie novatoriškas priemones, kurios yra naudojamos ugdant jaunąją kartą. Didelės renginio analizės neketinu pateikti, nes tai puikiai padarė straipsnių virtuozas Žymantas. Visiškai pritariu jo mintims. Tiesiog ir pridurti nebėra ką. Viskas taikliai, aiškiai, be užuolankų išsakyta. Tad siūlau apsilankyti kolegos blog’e ir viską tiksliai suprasite, kokias išvadas padarėme po renginio.

Keletas mano minčių

Iš tikrųjų renginys neprivertė susimąstyti: “Ką aš čia po velnių veikiu?”. Labai laukiau A.Račo vedamos diskusijos. Lūkesčiai nebuvo nuvilti. Dar labiau diskusija patiko, kai į ją įsivėlė ir auditorija. Nesinorėjo, kad ji baigtųsi.

Kitas aspektas, kai kurių asmenų nesugebėjimas pritraukti publikos. Apie tai kalba ir Žymantas, tačiau negaliu ir aš to nepaminėti. Pirmas 5 pranešimo minutes, dar kažkas buvo sutelkęs dėmesį į pranešimą, tačiau vėliau teko tiktai girdėti pranešėjo pauzes po kas antro žodžio ir auditorijos dūzgimą, primenantį bites. Mano manymu, į tokį renginį žmogus turi ateiti pasiruošęs, o ne šiaip sau ateiti ir pašnekėti.

Rengiantis važiuoti į šį forumą teko spręsti dilemą – šimtadienis ar konferencija. Bendrai su kolegomis pasitarėme ir nusprendėme važiuoti į konferenciją. Nuomonių teko išgirsti įvairių. Aišku, daugeliui atrodė: “Kaip jūs galite šitaip elgtis? Juk tokia šventė būna vieną kartą gyvenime”. Dabar galiu drąsiai teigti, jeigu turėčiau galimybę, žinodamas, ką pamatysiu renginyje, grįžti atgal laiku, nedelsdamas pasirinkčiau kelionę į aštuntąjį Lietuvos novatoriško švietimo forumą. Neišdildomi įspūdžiai, puiki patirtis, dar vienas laimėtas konkursas, aukšto lygio renginys – tai tik keletas argumentų, dėl ko galima iškeisti netgi patį šimtadienį.

Taigi, dar kartą dėkoju už Jūsų balsus. Jie mums tikrai padėjo iškovoti nors šokią tokią pergalę ir suprasti, kad dirbame neveltui.

P.S. Jei domina, kaip vyko renginys, galite peržiūrėti video archyvą štai čia.

Stylish Blogger Award pasiekė ir mane

Po lietuviškąją blogosferą plinta Stylish Blogger Award virusas. Kadangi esu dar ganėtinai žalias tarp blogerių, tai apie šį dalyką sužinau tik dabar ir negaliu daug ką papasakoti. Pasiieškojęs šiek tiek informacijos, supratau, kad tai yra savotiški mėgstamiausių blogų dalinimaisi. Yra tam tikros taisyklės:

  1. Turi parašyti iš kur pasigavai šį virusą;
  2. Turi parašyti 7 asmeninius dalykus apie save;
  3. Turi pasidalinti keliais blogais, kuriuos tau patinka skaityti.

Mane virusu užkrėtė…

altajus. Gerbiamo mokytojo blogas, dėl kurio, galima sakyti, prasidėjo ir mano kaip blogerio karjera. Būtent šio žmogaus įrašai įkvėpė mane pradėti rašyti. Taigi, iš tiesų malonu būti paminėtam šio žmogaus skaitomų blogų sąraše.

7 faktai apie mane

  1. Kaip pirmą punktą drįsčiau pažymėti didelį susidomėjimą geografija. Kodėl ji man patinka? Šiaip įdomu. Jau nuo mažų dienų mane traukdavo žemėlapis (be to ir dabar man labiausiai patinka dirbti su žemėlapiu). Kai pradėjau mokytis geografijos (6 klasė), susidomėjimas tik padidėjo. Tas suinteresuotumas niekaip nemažėjo, kai galiausiai nusprendžiau sieti savo gyvenimą būtent su geografija.
  2. Mėgstamiausias mano serialas – “Daktaras Hausas”. Tikriausiai daugelis man pritars, kad tai vienas iš geriausių serialų egzistavusių Lietuvos televizijoje. Puikus humoras, įdomios bei suktos medicininės mįslės, serialo veikėjų gyvenimo vingiai – tai tik dalis tų dalykų, dėl ko šis serialas mane traukia.
  3. Viena iš blogiausių mano savybių – pirma pasakau, paskui pagalvoju. Labai negera savybė. Pats dar nesu dėl to nukentėjęs, bet kartais iš tiesų būtų palaikyti liežuvį už dantų. To atsikratyti jau seniai norėjau, bet tokia jau ta mano prigimtis, kad karts nuo karto vis dar pasakau ne tada, kada reikia, ir  ne tą, ką reikia.
  4. Mėgstu erzinti kitus žmones. Tai galioja ne visiems. Negaliu pasakyti, kad atsirenku, ką erzinsiu. Tiesiog taip gaunasi automatiškai, kad prisikabinu prie ko nors ir neatstoju tol, kol nesunervina tas žmogus galutinai. Dar blogiau būna, kai pasako: “Laimi, baik”. Tada tik dar labiau pakyla noras tampyti tam žmogui nervus. Kam jau yra tekę susitarti su šia mano savybe, tas žino, ką tai reiškia.
  5. Mėgstu sportą. Žiauriai patinka žaisti krepšinį bei lauko tenisą. Išsilakstau 2-3 valandas, nusimaudau po dušu, grįžęs namo krentu į lovą ir žiūriu televizorių. Tai puikiausias atsipalaidavimo būdas. Beje, vienu metu buvo labai didelė aistra lauko tenisui, dabar nebėra nei laiko tiek, nei noro, kiek jo buvo anksčiau, todėl teko kiek prislopinti tą savo norą žaisti jį. Bet visiškai jo tikrai neatsisakiau.
  6. Patinka skaniai kvepiančios merginos. Būna, kad einu mieste ir matau priekyje einančią merginą į mano pusę. Svarbiausia yra tai, kad jei ji man atrodo žavi, patraukli, tai būtinai atkreipsiu dėmesį į tai, kaip ji kvepia. Kvepalai, kokius ji naudoja, gali nemažai apie ją išduoti.
  7.  Mėgstu būti dėmesio centre. Tik nesupraskit klaidingai. Būti ir jo siekti – du skirtingi dalykai. Man visada įdomu, kai kalba apie mane, o jei dar ir gerai, tai išvis malonu. Mėgstu daug, kur dalyvauti. Man tai savotiškas saviraiškos būdas. Galima sakyti, tai man įeina į būvimo dėmesio centre sąvoką.

Mano siūlomi blogai

Čia nelabai kuo galiu pasidalinti, kadangi nelabai daug ką ir skaitinėju. Bet šitą galiu pasiūlyti.

Altajus – žinau, to blogo, kuris tave užkrėtė minėti negalima, bet vistiek, negaliu nepaminėti. Įdomios, dėmesio vertos mintys.

Žymanto blog’as – bendraklasio blog’as. Tiesios, aiškios, konkrečios, be jokių sentimentalumų, drąsios mintys. Blaiviai ir protingai mąstantis blogo autorius. Iš mano pusės respect ir autoriui ir blogui.

Euroblogas – tai unikalus tinklaraštis jaunimui, kuriame savo mintimis apie Europą dalinasi po visą žemyną išsibarstę jauni žmonės iš Lietuvos ir užsienio šalių. Kartas nuo karto užsuku paskaitinėti.

Eitnė – manau daugelio blogerių žinomas portalas. Tiesiog daug įdomių straipsnių.

Buržujus – tiesiog įdomu.

Naujosios technologijos – gėris ar blogis?

Kompiuteriai, kartu ir internetas, televizoriai, įvairūs tabletai – tai tik nedidelė dalis išvardintų naujų technologijų, be kurių sunku įsivaizduoti kasdieninį gyvenimą. Tik kyla svarbus klausimas – ar mokėtume be šių prietaisų, naujųjų technologijų gyventi?

Kodėl apie tai prakalbau?

Per pastarąsias 3 dienas pas mane svečiavosi pusbrolis. Jis dar tik ketvirtokas, todėl kaip ir kitiems jo amžiaus vaikams, jam patinka žaisti kompiuterinius žaidimus. Su savimi buvo atsivežęs kelis kompaktinius diskus su žaidimais, kadangi namie jo kompiuteris šiuo metu sugedęs, tai  leidau jam juos įsirašyti į mano kompiuterį. Tačiau tai, ką pamačiau vėliau, privertė mane sunerimti. Nuo kompiuterio neatsitraukia nė minutei. Kai atsisėda ryte apie 8-9 valandą, taip ir sėdi iki vakaro 9-10 valandos. Nuo kompiuterio išeina atitraukti tik tada, kai pasakau, kad man būtinai reikia pasitikrinti el. paštą, ar šiaip kokios informacijos paieškoti internete. Ir tai nenorėdamas nueina nuo kompiuterio, prašo, kad leisčiau dar nors 10 minučių pasėdėti. Nors taip išeina kas porą valandų atitraukti po pusvalandį nuo kompiuterio. Nesuprantu, kaip žmogus gali šitiek laiko prasėdėti prie kompiuterio ekrano. Juk užpakalį turi paskausti net. Tiesiog neįtikėtina. Savo akimis pamačiau, ką reiškia “nolifinimas”.

Nors tiek gerai, kad mano pusbrolis nėra dar toks beviltiškas. Dalį laiko laiko skiria savo pomėgiui – geografijai. Va čia tai pliusas žiūrint iš mano pusės, nes man taip pat ji labai patinka. Įsijungia jis įvairius geografinius žaidimus. Dažniausiai lankosi čia. Nors ketvirtokas, bet po žemėlapį naršo kaip 8 klasės lygio.

Informacija iš kitų šaltinių

Paskaičius geografija.lt straipsnį, tikrai suprantame, kad auganti karta tampa vis labiau priklausoma nuo naujųjų technologijų. Ir tai visai nenuostabu, juk jie jau nuo mažų dienų yra pripratę naudotis mobiliaisiais telefonais, kompiuteriais ir pan. Truputį keista tik tai, kodėl buvo apklaustos tik mergaitės.

“Tyrėjai nustatė, kad mažametės mergaitės per dieną vidutiniškai 6,9 valandos naudojasi elektroniniais įrenginiais – mobiliaisiais telefonais, asmeniniais kompiuteriais, televizoriais. Įdomu tai, kad akis į akį mergaitės bendrauja vidutiniškai vos 2,1 valandos per dieną.”

Skaičiai atrodo gana “proporcingai”. Po 2 valandas praleisti per dieną kalbant su žmogumi akis į akį – tai nėra dar taip blogai, mano manymu. Gerai, kad nors tiek dar laiko praleidžia su fiziniu asmeniu. Vis šioks toks atotrūkis nuo virtualaus pasaulio. Tačiau tos 6,9 valandos neramina. Pusę dienos mergaitės praleidžia prie elektroninių įrenginių – pusė dienos laiko iššvaistyta…

Taip pat siūlau peržiūrėti “Ką manai” laidą, kuri taip pat nagrinėją šią problemą. Tik čia kalbama ne apie vaikus, apie būtent tokią problemą, kaip priklausomybę nuo kompiuterio.

Fizinis aktyvumas

Svetainės lrytas.lt straipsnis byloja apie tai, kad šiuolaikinė auganti karta tampa vis labiau statiška, nejudri.

“„Siekiant išvengti sveikatos problemų ateityje, mokykliniame amžiuje kiekvienas vaikas turėtų aktyviai judėti ne mažiau kaip po valandą per dieną – tokius normatyvus numato nacionalinė sveikatos taryba. Tuo tarpu tyrimas rodo, jog beveik 90 proc. apklaustų vaikų nesilaiko šios normos. Tai lemia ne tik netaisyklingą jų kūno formavimąsi, bet ir neugdo teisingos sveikos gyvensenos sampratos,,“ – teigė gydytojas Aurimas Mačiukas.”

Netgi 90% ! Kodėl vaikai taip tingi sportuot? Kodėl jie to nebenori to daryti? Todėl, kad jūsų visą laiko užimtumą užpildo sėdėjimas prie kompiuterio ar naudojimasis kitais elektronikos prietaisais. Blogiausia to pasekmė  – stuburo iškrypimai, akių ligos, gali net išsivystyti nutukimas (mano manymu). Šitaip išsiauginsim nesveiką, priklausomą nuo kompiuterių, nejudrią visuomenę.

Kai mes augom…

… viskas buvo kitaipGal tiksliau reikėtų kalbėti man iš savo pusės. Kompiuterį įsigijau tik kai buvau 6 klasėje. Ir tai tik iš būtinumo ruoštis pamokoms. Buvo dvi pagrindinės priežastys dėl ko iki to laiko neturėjau kompiuterio:

  1. Negalėjom sau leisti jį nusipirkti. Tais laikais kompiuteriai buvo brangesni, o ir mūsų šeimos finansinė padėtis ne tokia, kokia yra dabar (nesakau, kad ir dabar esam labai pasiturintys).
  2. Nebuvo poreikio.
Kai paklausiu savo pusbrolio, kodėl tu taip ilgai sėdi prie kompiuterio, iš jo gaunu atsakymą: “Daugiau nėra ką veikti…” Palyginimui, ką aš veikiau jo amžiaus, negaliu pasakyti, nes paprasčiausiai neatsimenu. Negaliu jam sakyti, kad eitų knygą skaityti (nors kai prireikia, maloniau skaityti popierinį variantą, nei skaitmeninį), nes pats to nemėgstu. Bet juk tikrai galima rasti kitų užsiėmimų. Juk už lango žiema, tai eik siausk snieguose; juk yra dar televizorius; patinka geografija – turiu daug ko tau pasiūlyti su tai susijusio, tik imk ir skaityk. Čia būtų galima dar daug ko išvardinti. Žodžiu, mes augom paprasčiau ir visiškai tuo nesiskundžiu.
Išvados
Gali Jums pasirodyti, kad per daug viską hiperbolizuoju. Bet už save daug ką pasako skaičiai.
Kitiems gali pasirodyti, kad esu nusiteikęs prieš naująsias technologijas. Tikrai ne. Aš tik už jas, nes tai puiki priemonė mokytis, susisiekti su draugais. Technologijos tik tobulėja ir jos pagerins, palengvins, padarys patogesnį mūsų gyvenimą.
Man tiesiog nepatinka, kad žmonės (šiuo atveju vaikai) šitiek daug laiko praleidžia atsiskyrę nuo išorinio pasaulio ir susitelkę tik į kompiuetrio ar kieno nors kito ekraną.

Kaip ten sako? “Vaikai mūsų gyvenimo gėlės”. Jei šitaip daug laisvalaikio jie leis prie kompiuterių ir kitų panašių įrenginių, tai tos gėlės  tiesiog labai greit pradės vysti.

Naujovės!

Visiems atsibosta nusistovėjusi tvarka. Taigi, nusprendžiau atnaujinti blog’ą.

Aišku, iškart pastebėjote naują foną. Senasis buvo labai neįdomus, blankus, ganėtinai banalus. Šis atrodo daug gyvesnis, patrauklesnis, o ir ta žalia spalva primena mums, kad jau nedaug liko laukti, kol iš mūsų kiemų pabėgs žiema. Savaime suprantama, kiekvieno skonis, norai ir požiūris skirtingi, bet manau, kad su manimi sutiksit – ši išvaizda kur kas patrauklesnė!

Kai kas naujo atsirado ir skiltyje “Apie blog’ą“. Įkėliau savo nuotrauką. Jeigu reiškiu savo mintis viešai, tai reikia ir pasirodyti, kaip atrodau.  Beje, man rašant komentarus, taip pat turėtumėte matyti mano nuotrauką. Taigi, mano veidas, skaitant mano komentarus, jūsų ekrane šmėžuosis kur kas dažniau.

Tikriausiai ne vienas jau pastebėjote, kad buvau kiek pritilęs. Greičiausiai buvo tas laikotarpis, kad atrodė, jog išsisėmiau. Manykim, šie pakeitimai padės ne tik pačiam blog’ui atrodyti patraukliau, o ir man pradėti vėl reguliariai rašyti.

Smagaus ir įdomaus naršymo tarp mano įrašų!

Nepatingėk paspausti mums svarbų mygtuką!

Kviečiu visus, kurie skaito mano blogą, bendraminčius, kolegas blogerius, bendraklasius ar šiaip čia užklydusius žmones, pabalsuoti už mano bei kolegų (Altajaus ir Žymanto) sukurtą projektėlį.

Informacija apie balsavimą (šaltinis altajus.net)

1. Balsuoti gali tik registruoti Švietimo portalo nariai (t.y. prisiregistravę portalas.emokykla.lt svetainėje, jei ne – kviečiu tą padaryti tiek mokytojus, tiek ir mokinius)
2. Kiekvienas registruotas narys turi tik vieną balsą, t.y. balsuoti galite tik vieną kartą.
3. Balsuoti galite:

  • Pasirinkę kairėje pusėje esantį meniu „Pretendentai į 2011 m. apdovanojimus“ bei atsivėrusiame lange pasirinkę nuorodą BALSUOTI.
  • Pasirinkę pagrindiniame konkurso „Virtuali kelionė klasėje“ lange esančią nuorodą „Atsakyti į šią apklausą“.
  • Pasirinkę darbą, paspauskite mygtuką „Balsuoti“.
  • Mūsų darbo numeris 24.
  • Patariu naudotis Internet Explorer naršykle, balsavimo puslapis labiau pritaikytas pastarajai.

4. Balsavimas vyksta nuo 2012-01-30 iki 2012-02-12 dienos.
5. Laimėtoju pripažįstamas daugiausiai Švietimo portalo registruotų narių balsų surinkęs darbas.

Projekto pristatymas:

P.S. Suprantu, balsavimo sistema griozdiška, labai nepatogi, tačiau nepatingėkit. Juk tai užims daugų daugiausiai 5 min Jūsų laiko 🙂

Absurdas. Tiesiog absurdas…

Televizija. Vienas iš tų dalykų, be kurių sunku įsivaizduoti mūsų vis tobulėjantį informacinės visuomenės gyvenimą. Galima daug ko iš jos sužinoti bei išmokti. Bet kaip kartais užknisa tokios laidos, kurios yra visiškai nereikalingos, be jokios naudos ir tik eterio laiką užima.

Viena iš tokių laidų – “Nuodėmių dešimtukas”. Didesnės nesąmonės neteko regėti.  Tokia situacija: įsijungiu televizorių. Kaip visada pataikau ant motinos reklamos, be kurios joks kanalas neišsilaikytų. Reklamuoja tą nesąmoningą laidą. Mat ketvirtadienio vakarą žmonės galės pamatyti TOP 10 Lietuvos seksualiausių įžymybių. Tai dabar Jūs pasakykit man, “naiviam” jaunuoliui, kokia nuodėmė yra būti seksualiai. Tai kaip tik, kuo daugiau tokių merginų tuo geriau. Žmonės iš kitų kraštų pradės važiuoti į mūsų šalį gražių merginų ieškoti, panelės nenorėdamos niekur vykti, liks su savo naujaisiais vyrais čia. Didės gyventojų skaičius. O ir lietuviams bus kuo didžiuotis (aišku, jau fantazuoti čia pradėjau). Niekaip nesuprantu, kur tos laidos prodiuseriai nuodėmę įžvelgia? Beje, įdomu man tai, kaip jie nustato tą nuodėmingumo lygį. Taip išeina, kas pirmoje vietoje, tas nuodėmių ekspertas, o kas dešimtoje, tam tobulėti reikia? Geriausias variantas yra tas, kad teko matyti, jog “nuodėmingąjį” labai kruopščiai išanalizuoja kažkoks vyrukas iš svetimos šalies, kuris viską gali nuskaityti iš veido. Tik nuotrauką jam parodyk ir tu kaip mat  būsi iškeltas ant pjedestalo. Kaip tokios laidos į eterį išleidžiamos, nesuprantu.

Sakydamas, kad didesnės nesąmonės nesu regėjęs tikriausiai suklydau. Didesnė nesąmonė už “Nuodėmių dešimtuką” yra “Žvaigždė policininkas”. Kas ten darosi? Kažkokios ale žvaigždės apsirengia juokingas uniformas, laksto iš paskos policininkams, lenda į kadrą, kalbina jau surakintus nusikaltėlius ir keliasi reitingus. Man ta laida iš vis be prasmės atrodo. Kokio velnio toms mūsų žvaigždutėm ten lakstyt policininkams į užpakalį įsikibus (atsiprašau, jei kam negražiai nuskambėjo išsireiškimas)? Man atrodo jie ten tik maišosi. Palyginimui – laida “Farai”. Prieš ją neturiu nieko prieš. Parodoma policininkų kasdienybė. Kartais įdomu pamatyti, kokius “didvyrius” turime išsiauginę (čia jau apie tuos, kurie su antrankiais policijos automobilyje sėdi, kalbu). Tačiau ten yra tik vienas papildomas žmogus automobilyje – operatorius. Bet ir tas nesimaišo. Kartais dar net pašviečia su lempa ant kameros. Bet kokia tų žvaigždučių paskirtis laidoje “Žvaigždė policininkas”, niekaip nesuprantu.

Kitos erzinančios laidos – “žvaigždžių” baltinius viešai skalbiančios laidos. Čia įeina tokios laidos kaip “KK2” ir “Be komentarų”. Įsijungi televizorių ir matai ekrane Siaurusaičio besivaipantį veidą. Dabar jau jis nebeišsidirbinėja, bet vis tiek jis man nepatinka, kai veda tokias laidas. Paprasčiausiai jam tai netinka. Niekam netinka, nes tai laidos, kurios neturi prasmės. Kam gali būti įdomu, kaip kažkokia Raisa, kažkur barą (ar kokį ten “biesą”) atidarė. Atsiranda tikriausiai tokių laidų aistruolių. Gaila man jų, jeigu čia kažkokį suinteresuotumą pajaučia. Tokios laidos tik skatina kištis į kitų gyvenimą, domėtis tuo, kas visiškai nenaudinga ir nereikalinga.

Aišku, kyla klausimas, ką aš siūlau? O kodėl gi nepakeitus šitų ir panašių laidų kitomis, daugiau naudingesnėmis. Tarkim, kad ir ta pačia laida – “Žmogus prieš gamtą” (“Man vs Wild”). Kai kam gal ji ir nepatinka. Tačiau tai puiki laida, kuri moko kaip išgyventi blogiausiomis sąlygomis laukinėje gamtoje. Gerai, sakykime esate pavargę nuo dienos darbų ir nebenorite jokios informacijos, jokių patarimų. Norite kažko atsipalaidavimui. Tai kodėl eterio laiko neužėmus su visų mėgstamai serialais. Tarkim, kad ir “MD House”. Tikrai mažai yra tokių, kuriems šis serialas nepatinka. Puikus vakaras prie televizoriaus ekrano, garantuojantis neblogą humoro dozę ir atsipalaidavimą.

Ir pabaigai. Sakoma: “Nepatinka – nežiūrėk”. Bet ką daryti, jeigu esi paruošęs visus namų darbus, pasiruošęs rytdienos darbams, nugara jau skauda nuo sėdėjimo prie kompiuterio ar rašomojo stalo, o tu tiesiog pasidarai gerą puodelį arbatos, įkrenti į fotelį, įsijungi televizorių, o ten matai tik tas nieko vertas laidas? Nieko kito nebelieka, kaip tik susitaikyti ir žiūrėti tai, ką siūlo televizija.

Arba… eiti skaityti knygą…

Mes jų niekada nesuprasim…

Merginos – TIKRŲ vyrų bene geidžiamiausias objektas. Kiekvienas vyras turi savo skonį: vieniems patinka “kūdos”, kitiems – putlesnės, vieniems aukštos, kitiems – žemos, vieniems – didžiakrūtės, kitiems – “lentos” ir t.t. Bet tikriausiai visiems vyrams moterys yra mažiausiai suprantamas dalykas visatoje.

Kartais jų tiesiog neįmanoma suprasti. Tai labai sudėtingos, kartais nežinančios, ko nori būtybės (mano akimis) būtybės. Su jomis yra labai negerai pyktis. Tarkim, vyksta kažkoks balius. Susipyksta du vyrai. Ką jie padarys? Išeis į lauką, padaužys viens kitam snukį, ir grįš prie stalo. Viskas, daugiau jokių nuoskaudų. Bet kaip pykstasi merginos? Iš pradžių valandą laiką aiškinsis, prikaišiodamos viena kitai senus laikus, kai buvo kažką padariusios “ne to”. Paskui gal sugalvos patampyt vieną kitai už plaukų. Bet tuo viskas nesibaigs. Kokias tris dienas viena su kita nekalbės. Paskui prasidės vėl aiškinimaisi. Dar vėliau prasidės visokio purvo pylimas ant savo “priešės”. Galiausiai jos nebesusitaikys ir jų keliai skirsis visiems laikams. O dėl ko įvyko kivirčas? Dažniausiai tai būna dėl menkniekių, kaip, pavyzdžiui, toks pareiškimas: “Aš visą savaitę sirgau, o kodėl tu nepaklausei kaip aš laikausi?”.

Kitas keistas dalykas – nesuprasi, ko jos nori. Pasakai komplimentą, supranta priešingai. O paskui skundžiasi, kad nepasakai jai nieko gražaus.  Dažnai viską išverčia į priešingą pusę. Pasakai: “O kokia tu graži. Svorio bene numetei. Tikrai gražiai atrodai”. Atsakymas: “O jau anksčiau tai karvė buvau?”. Na ir suprask tu, ką blogo pasakei. Ir tikrai nehiperbolizuoju. Taip jau yra, kad joms patinka vyrus  priversti jaustis kaltais, nesvarbu ar jie kalti ar ne… (Nepriimkit, brangiosios, visko asmeniškai. Aš tik rašau, kas į galvą šauna)

“Nepyk, bet manau, kad galime likti tik draugais” – tikriausiai viena iš labiausiai traumuojančių vaikinus frazių. O kas būna keisčiausia- išsiskiria visiškai dėl nieko. Jų argumentas: “Ai, nu žinai, nebeliko meilės”. Na gerai, nebeliko tai nebeliko. Bet bendrauji, atrodo viskas gerai, kaip ir visada. O čia šast, tokia žinia, kad ji tau nieko nebejaučia. Tai nors kažkas būtų pasikeitę – bendravimas, sumažėjęs pasimatymų skaičius, ar dar kas nors. Bet ne, viskas tekėjo sena vaga…

Esu vieną kartą su draugais kalbėjęs apie tokį atvejį: studentų porelė. Abu žino, kad su finansais nėra labai gerai. Mergina tai pripažįsta. Bet vis tiek vaikšto po restoranus, o vėliau su vaikinu išsiskiria dėl to, jog jis nesugeba jai nupirkti pavalgyti restorane.  Absurdas, ką daugiau įmanoma pasakyti. Mergina, pripažįsta ir nesmerkia vaikino už tai, kad jis nėra labai pajėgus finansiškai, bet vis tiek su juo dėl to išsiskiria. Paradoksas kažkoks. Aš tokių dalykų tikriausiai niekada nesuprasiu…

Kitas keistas dalykas – per didelis stengimasis būti gražia.

Vienos pradeda badauti, kad būtų lieknesnės (nors ir taip sveria vos tik 55kg). Jos visada laiko save storomis, kad ir kokia tobula figūra būtų.

Kitos prisikrauna špakliaus kibirais ant veido. Fu. Kas per daug tas nesveika.

Trečios – per ilgai užsibūna soliariumuose. Atrodo, kad ten būtų visą naktį praleidusios.

Na pasakykit man, kokiam vyrui tai bus gražu? O jos to nesupranta. Ech tas moteriškas naivumas. Juk gražiausia yra natūralumas. Aišku, gražu, kada pasidažo. Aš nesu antimakiažo šalininkas. Tačiau visko reikia naudoti su saiku. Beje, jei kam įdomu, plačiau apie tai galite paskaityti Žymanto bloge.

Ech tos merginos. Keisčiausios, sudėtingiausios, tuo pačiu gražiausios ir dar visokios -iausios būtybės. Ne veltui yra tokia legenda, kad yra išleista knyga, kurios storis, kaip penkios biblijos, pavadinimu “Kaip suprasti moteris”. Šitų knygų yra jau 7 tomai. Ir tai tik įžanga…

P.S. Mintys nebuvo dėstomos “iš oro”. Rašant buvo remtasi savo bei aplinkinių patirtimi

Trumpai apie nugriūti verčiančią tragikomediją

Pavadinimas gal kiek ir per drąsus, bet nieko, tiks.

Pradėkim nuo pradžių. Prasideda niekuo neišsiskirianti lietuvių kalbos pamoka. Išsidalinam lapkričio 18d. rašytas A. Škėmos romano “Balta drobulė” ištraukos interpretacijas. Atrodytų nieko neįprasto, bet štai netikėtai lyg žvirblis išskrenda frazė iš mokytojos lūpų: “Išsitaisot klaidas, parsinešit darbus namo ir tegul tėveliai pasirašo”. Pirma mintis šovusi į galvą: “What the f**k?”.

Vienas mokinys iškart paklausė: “Jau kažkas iš tėvų pasiskundė?”. Aišku, ką daugiau belieka 12-okui  galvoti po tokio pareiškimo. Tačiau mokytojos argumentas į išsakytą frazę buvo tas, kad jis bus įsitikinusi, jog tėvai bus matę ne tik mūsų pažymius, kuriuos jie ir taip gali peržiūrėti tamo.lt elektroniniame dienyne, bet ir tai, kad tėvai galės pamatyti ir už ką jų vaikai gauna pažymius. Gal ir nieko mintis… Bet iškyla klausimas – kiek tėvų iš tikrųjų perskaitys savo atžalų darbus, ir kiek tėvų tiesiog padės parašą po interpretacijos pabaiga?..

Dabar išeina taip, kad mes esame kaip pradinukai, turime eiti pas savo tėvus ir sakyti: “Mama, tėte, žiūrėkite kaip parašiau kontrolinį darbą ir būkit geri, pasirašykit, kai perskaitysit”. Truputį gaunasi nonsensas, kad 12-okas turi šitaip elgtis. Ką pakeis tai, kad tėvai pasirašys po tuo kontroliniu? Mano manymu, jie jau ne be pakeis atžalos apsisprendimo, laikyti valstybinį lietuvių kalbos egzaminą ar ne, nepakeis vaiko raštingumo, neprivers jo ilgiau sėdėti prie knygų. Žodžiu, mes jau nebe maži vaikai, ir mes patys turime rūpintis tokiais dalykais, o ne mūsų tėvai.

Kyla tokia mintis, kad mūsų visuomenėje yra nusistovėjęs toks stereotipas – jei eini į mokyklą, tai vis dar esi visiškai priklausomas nuo savo tėvų. Čia galime pritaikyti ir Žymanto aprašytą situaciją. Nesakau, kad 12-okas jau yra visiškai savarankiškas gyvenime. Taip, jis vis dar gyvena su savo tėvais, vis dar valgo jų duoną ir pan. Na bet būkim sąžiningi, ar Jums neatrodo, kad 12-okas už kontrolinį darbą pažymį gali gauti ir be tėvų globos?

Iš kart užbėgu įvykiams už akių. Gali atsirasti mokytojų, kurie pradės sakyti, kad čia tik apsidraudimas, nes yra visokių tėvų, kurie gali pradėti skųstis, kad nežino už ką jų vaikai gauna pažymius ir panašiai. Sutinku. Taip, mūsų mokykla dirba kruopščiai, tvarkingai, bendrauja su tėvais. Ketiname tapti gimnazija, taip ir turime dirbti. Bet aš tik aptariu, kaip tokie dalykai yra visiškai nebūti, bet labai sureikšminami. Gali pasirodyti, kad ir aš per daug sureikšminau šį įvykį, tačiau man atrodo, kad 12-os klasės mokiniui kišti tėvams po nosies savo kontrolinį darbą, yra kiek vaikiška.