Tag Archives: išvyka

Aštuntasis Lietuvos novatoriško švietimo forumas

Kaip jau teko Jums anksčiau matyti, dalyvavome su kolegomis (Altajus ir Žymantas) viename tokiame “nesvarbiame“ konkursėlyje. Sakyčiau, sekėsi mums visai neblogai. Iš trisdešimties kandidatų pagal mokytojų balsus buvome ketvirti (Neskaitant to, kad prieš tai buvo dar 180 darbų). Taigi, didelis AČIŪ už Jūsų balsus.

Taigi, teko mums vasario 24 d. vykti į Vilnių, kur vyko konkurso nugalėtojų ceremonija ir forumas, kuriame buvo kalbama apie novatoriškas priemones, kurios yra naudojamos ugdant jaunąją kartą. Didelės renginio analizės neketinu pateikti, nes tai puikiai padarė straipsnių virtuozas Žymantas. Visiškai pritariu jo mintims. Tiesiog ir pridurti nebėra ką. Viskas taikliai, aiškiai, be užuolankų išsakyta. Tad siūlau apsilankyti kolegos blog’e ir viską tiksliai suprasite, kokias išvadas padarėme po renginio.

Keletas mano minčių

Iš tikrųjų renginys neprivertė susimąstyti: “Ką aš čia po velnių veikiu?“. Labai laukiau A.Račo vedamos diskusijos. Lūkesčiai nebuvo nuvilti. Dar labiau diskusija patiko, kai į ją įsivėlė ir auditorija. Nesinorėjo, kad ji baigtųsi.

Kitas aspektas, kai kurių asmenų nesugebėjimas pritraukti publikos. Apie tai kalba ir Žymantas, tačiau negaliu ir aš to nepaminėti. Pirmas 5 pranešimo minutes, dar kažkas buvo sutelkęs dėmesį į pranešimą, tačiau vėliau teko tiktai girdėti pranešėjo pauzes po kas antro žodžio ir auditorijos dūzgimą, primenantį bites. Mano manymu, į tokį renginį žmogus turi ateiti pasiruošęs, o ne šiaip sau ateiti ir pašnekėti.

Rengiantis važiuoti į šį forumą teko spręsti dilemą – šimtadienis ar konferencija. Bendrai su kolegomis pasitarėme ir nusprendėme važiuoti į konferenciją. Nuomonių teko išgirsti įvairių. Aišku, daugeliui atrodė: “Kaip jūs galite šitaip elgtis? Juk tokia šventė būna vieną kartą gyvenime“. Dabar galiu drąsiai teigti, jeigu turėčiau galimybę, žinodamas, ką pamatysiu renginyje, grįžti atgal laiku, nedelsdamas pasirinkčiau kelionę į aštuntąjį Lietuvos novatoriško švietimo forumą. Neišdildomi įspūdžiai, puiki patirtis, dar vienas laimėtas konkursas, aukšto lygio renginys – tai tik keletas argumentų, dėl ko galima iškeisti netgi patį šimtadienį.

Taigi, dar kartą dėkoju už Jūsų balsus. Jie mums tikrai padėjo iškovoti nors šokią tokią pergalę ir suprasti, kad dirbame neveltui.

P.S. Jei domina, kaip vyko renginys, galite peržiūrėti video archyvą štai čia.

Reklama

Išvyka į Kamanų gamtinį rezervatą

Išvyka, į kurią planavome nuvykti pavasarį, tačiau mums taip ir nepasisekė. Džiugu, kad išvis ten nuvykome. Į kelionę išvykome 30 žmonių – 2 mokytojai ir 28 mokiniai. Išvyką pradėjome Šiaudinėje, tęsėme Papilėje ir galiausiai užbaigėme  Kamanų gamtiniame rezervate. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Šiaudinė

Kai mokytojas pasakė, kad iš pradžių stosim prie Šiaudinės bažnyčios, tai pagalvojau, kad toji bažnyčia bus šiaudinė. Tačiau žodis šiaudinė yra miestelio pavadinimas. Bažnyčia tikrai buvo ne šiaudinė. Mokytojas mus supažindino su šios bažnyčios istorija, kokie atlaidai joje vyksta. Vieni sako, kad tai viena iš tų Lietuvos bažnyčių, kurios yra kažkuo išskirtinės. Mano nuomonė yra tokia – bažnyčia kaip bažnyčia. Matosi, kad sena, daug ko mačiusi, bet man didelio įspūdžio nepaliko. Tai tiesiog mano nuomonė… O čia vaizdas, nors ir ne itin geros kokybės, kaip ji atrodo:

Papilė

Papilėje iš autobuso išlipome prie Pirmojo Papilės piliakalnio, ant kurio yra palaidotas Simonas Daukantas. Užlipome ant piliakalnio ir aplankėme šio įžymaus rašytojo bei istoriko kapą. Tačiau mane labiau domino ne kiek pats piliakalnis ar S. Daukantas, tačiau Ventos slėnis, kuris puikiai matėsi nuo piliakalnio. Galvoje sukosi tokia mintis: “Vis dėl to Ventos upė padarė didelį darbą, jei paliko tokį slėnį“. Slėnio šlaitai yra gan statūs ir aukšti. Iš šono atrodo gan įdomiai, o kai esi virš to slėnio (ten atsidūrėme važiuodami iš Papilės), tai vaizdas atrodo dar geriau.

Nuo piliakalnio toliau keliavome prie Šešiolikamienės liepos, kuri dabar bėra tik 13 kamienų. Deja, kelis kamienus teko pašalinti, nes jie nebeatlaikė ir nulūžo. Tokį medį mačiau pirmą kartą. Atrodė gan įspūdingai. Nustebino ir tai, kad šalia liepos esantis medžiai turi labai storus, didžiulus kamienus. Tokių medžių sunku rasti, nes paprastai žmonės juos iškerta ir panaudoja sukurti namų šilumą. Trumpai tariant, toje vietoje esantis parkelis yra turtingas savo medžiais.

Ir galiausiai keliavome prie žymiausio Papilės gamtos objekto – Papilės atodangos. Tai atodanga, kuri išsiskiria tuo, kad tokių atodangų nėra itin daug. Šioje atodangoje matosi uolienos dar iš Juros periodo laikų ir įrodo, kad kažkada Lietuvos teritorijoje tyvuliavo jūra. Uolienose, kurias galima rasti atodangoje, matosi įvairios geldelės, kriauklytės ir pan. Kas norėjo, tas pasirinko ir parsivežė namo kaip suvenyrą.

Tik dabar atodanga atrodo kiek kitaip nei šioje nuotraukoje. Dabar tas namelis iš visų pusių yra labiau apaugęs vešliais krūmais.

Kamanų gamtinis rezervatas

Šis rezervatas yra Akmenės rajone. Jame yra viena iš didžiausių Lietuvos aukštapelkių. Kamanų rezervatas yra įsteigtas siekiant išsaugoti šią aukštapelkę ir šalia jos esančią augaliją bei gyvūniją. Rezervatas yra įtrauktas į Ramsaro konvenciją ir Natura 2000 projektą. Jei norite sužinoti daugiau informacijos apie Kamanų gamtinį rezervatą, apsilankykite jo oficialioje svetainėje.

Visų pirma atvykome į Kamanų rezervato direkciją. Iš pradžių su rezervatu mus supažindino neilgu filmuku. Vėliau keliavome į tokią salę – kambarį (net nežinau kaip jį pavadint), kuriame rezervatas, jame augantys augalai, gyvenantys gyvūnai buvo pateikti labai įdomiai.

Atsiprašau dėl nuotraukos kokybės. Fotografuota su telefonu. Taigi kaip matote padaryti tokie kaip “skyriai“. Kiekvienas iš jų žymi skirtingą rezervato vietą: mišką, raistą, lagą (aukštapelkės pakraštį), pievas, bebrų gyvenamąsias vietas. Prie to kiekvieno “skyriaus“ buvo stalčiukai arba durelės. Juos patraukus ar atidarius, galėdavai pamatyti kiekvienam iš anksčiau išvardintų rezervato dalių būdingų augalų ar gyvūnų. Beje, kambarys tai pritemdavo, tai pašviesėdavo. Taip buvo norima padaryti nakties ir dienos imitaciją. Kambaryje sklido įvairūs gyvūnų garsai. O priėjus prie tam tikro “skyrelio“, galėdavai paspausti mygtuką ir išgirsti atitinkamą kokio gyvūno skleidžiamą garsą. Žodžių, šis kambarys buvo vienas iš įdomesnių reginių, pamatytų per išvyką. Bent jau man…

Toliau vykome į patį Kamanų rezervatą. Ten ėjome pažintiniu taku, kurio ilgis beveik 4 km (pirmyn ir atgal). Gaila, kad tako būklė ne itin gera. Lentos sulūžinėjusios, slidžios, tačiau jie ruošiasi daryti naują, tad nieko baisaus. Pažintinis takas turi kelias sustojimo aikšteles. Jose gidė mums papasakodavo apie aplink mums esantį landšaftą, užduodavo gudrių klausimų, supažindindavo su tam tikrais augalais. Vienas iš įdomesnių augalų – pelkinis gailis. Jį prabraukus ranka, ant jos lieka labai malonus kvapas, panašus į aromatinius aliejus, ar pan. Kai atėjom prie pačios aukštapelkės, gidė leido mums nulipti ir pasivaikščioti ant jos. Tačiau neleido nueiti per toli. Po visų vaikščiojimų, gidės pasakojimų, grįžome atgal į autobusą ir keliavome namo.

Kitos mintys

Ekskursija buvo tikrai įdomi. Pamačiau daug įdomių ir naudingų geografiniam išprusimui gamtos objektų. Pati keli0nė neprailgo. Mokytojas autobuse pabrėždavo vis kažkokius akcentus, tokius kaip: reljefo pasikeitimas išvažiuojant iš Žemaičių aukštumų ir įvažiuojant į Ventos vidurupio žemumą, Ventos miestelio atsiradimas, Ventos upės slėnis, Dabikinės upės valymo darbai, kurie įvyko ne per seniausiai ir pan. Kažkiek erzino tik vienas dalykas. Taip jau išėjo, kad iš mano draugų nelabai kas važiavo. Autobuse buvo gan nuobodu, nebuvo su kuo pakalbėti.

Štai taip trumpai papasakojau apie išvykos įspūdžius. Patariu ir jums kur nors panašiai nuvykti. Ypač patarčiau apsilankyti Kamanų gamtiniame rezervate. Tikrai nenusivilsite.