Tag Archives: mokykla

Baigėme mokyklą

Praeitais metais buvau sukūręs vieną tokį įrašą pavadinimu „Mokslų metų ataskaita“. Iš tikrųjų net nežinau kokias emocijas tai sukėlė mano blogo skaitytojams (daugeliui galbūt tai buvo nei šilta nei šalta), tačiau nusprendžiau šiemet padaryti tą patį. Kadangi brandos atestatai jau rankosi, tai galima mokytojus ir į šuns dienas išdėti. But I‘m just joking… Niero nieko tokio blogo, ką reikėtų paviešinti. Žinau,k ad šis įrašus bus daugiau aktualus mūsų mokyklos mokinių ir mokytojų tarpe, bet ką jau padarysi. Taigi, pradėsiu.

Anglų kalba

Šiemet teko dirbti su nauja mokytoja. Su mokytoja, kurią labiau gerbia mokiniai nei ankstesnę, pas kurią mokiausi, su mokytoja, kuri pamokoje nebuvo blogos nuotaikos, su mokytoja, kuri moka užmegzti puikų ryšį su savo mokiniais. Tai tikriausiai bus viena iš tų mokytojų, kurias aš atsiminsiu ilgam. Šios mokytojos puikus darbas tikriausiai pastebimas todėl, nes ji pati yra jauna ir moka bendrauti su jaunais žmonėmis, o ir patiems mokiniams visada yra maloniau bendrauti su „mažiau prinokusiais mokytojais“.

Istorija

Che che. Šmaikštus mokytojas. Teko girdėti tokių kalba, kad jis mėgsta mokinius skirstyti į savo mėgstamus ir ne. O nuo to priklauso ir mokinio pažymys. Negaliu aš to nei patvirtinti nei paneigti, nes su šiuo mokytojo mano santykiai labai geri. Visada žinau, kad jei reikia pagalbos ar šiaip neturint ką veikti, galima drąsiai kulniuoti pas šį mokytoją.

Matematika

Šiemet, kaip ir anglų kalbos mokytoja, taip ir matematikos mokytoja keitėsi. Vėlgi reikia priprasti prie naujostvarkos, naujo mokymo pobūdžio, naujo bendravimo. O likus vos metams iki egzaminų tai nėra itin lengva padaryti, tuolab kai atsiliekam nuo kurso. Ką galiu pasakyti apie mokytoją. Gana sunku man buvo prie jos priprasti. Pradžioj iš vis nieko nesupratau, ką ji aiškino atsistojusi prie lentos. Kartais net erzint pradėdavo. Ir pažymys kentėt pradėjo. Pats nebesuprantu, kas dėl to kaltas – mokytoja, aš pats ar mokyklos administracija, kuri sugalvojo pakeist mokytoją (nors nelabai galima ją kaltint, nes tam buvo gana svari priežastis, kuri aiškumums buvo žinoma).

Lietuvių kalba

Mokytoja neieškanti žodžio kišenėje. Su kaikuriais bendraklasiais mėgome net juokauti, kad „užvartyti“ šią mokytoją yra „misija neįmanoma“. Tačiau su šia mokytoja buvo praleisto daug įdomaus ir prasmingo laiko,dalyvaujant konkursuose ar šiaip aptariant vienus ar kitus reikalus. Pasiektas netgi vienas iš svarbesnių laimėjimų – laimėta 3 vieta respublikiniame rašinių konkurse „Aš irgi galiu“. Jeigu kalbėti apie pamokas, tai galiu drąsiai pasakyti, kad daug ko, net labai daug ko, išmokau.

Geografija

Kas mane pažįsta, tikrai žinos, kad blogai atsiliepti apie šią discipliną negaliu. Ne veltui ketinu studijuoti dalyką susijusį su šiuo mokslu. Ne veltui susilaukiau visokių pasisakymų, vieni gyrė, kiti peikė, treti durnelkiu vadino. Tačiau grįžkim prie temos. Taigi, ateidavau į pamokas ir žinodavau, kad ten visada jausiuosi komfortabiliai, linksmai, pasiruošęs mokytis, motyvuotas. Mokytojui tariu didžiūlį ačiū už praleistus dvejus, pilnus darbo, ryžto, novatoriškų minčių, metus. Tačiau turiu Jums ir kritikos strėlių. Kartais Jūs mėgstate pamoralizuoti kitus mokinius. Tiesiog patariu žvelgdamas iš mokinio pusės – mažiau sukite Jūs galvą dėl vieno ar kito dalyko. Tegul tie mokiniai patys sukasi iš įvairių situacijų. Ir Jūs mažiau sau nervus gadinsite, ir mokiniai mažiau nervinsis. Tai čia tik tarp kitko.

Vokiečių kalba

Pamoka ne iš pačių mėgstamiausia. Nelabai suprantu aš šios kalbos subtilumų, nors gal pažymiai ir visai kitką rodo. Kaip bebūtų taip, tačiau mokytoją taip pat ilgam atsiminsiu. Pamenu, kai ateidamas mokytis į „Džiugo“ gimnaziją (tuomet vidurinę mokyklą) teko girdėti kabų, kad griežčiausia ir daugiausia reikalaujanti mokytoja rajone. Tad, jau buvau nusiteikęs rimtai. Tačiau visiškai nesigailiu, kad teko dirbti su šia mokytoja. Galiu pasakyti drąsiai kuo ši mokytoja išsisikirai iš kitų – mandagumo reikalavimų. Kartais tai primena senas močiutes, kurios pasakoja anūkams, kad tu turi elgtis taip, o ne kitaip. Bet tiek to jau, pastaruoju metu supratau, kaip reikia kalbėti su šia mokytoja, taigi, tai man visai nebetrukdo.

Etika

Seniau maniau, kad tai turėtų būti diskusijų ir etinių normų aiškinimosi pamoka. Nesakau, kad taip nėra, tačiau šiemet pastebėjau, kažkokį savo atitrūkimą nuo šios pamokos. Net nežinau ką dėl to kaltinti. Tirkiausiai reikėtų prispažinti vyriškai, kad aš pats kaltas. Velnias jį žino. Atrodo kartais sėdi pamokoje ir nesupranti, ką tu čia veiki. Mokytojai patarčiau ateityje kiek grieščiau žiūrėti į vienus ar kitus mokinių pasisakymus, nes taip galu gale mokytojai visai praranda autoritetą mokinių tarpe.

Muzika

Na ką galiu pasakyti, didelis muzikos žinovasnesu, kartais paklausau ir tiek. Taip, kad ir čia didelio susidomjimo nebuvo. Tuolab, kad daugiausiai dominavimo visokie aspektai iš istorijos ir panašiai. Paprasčiausiai nebeturiu ką daugiau pasakyti.

Chemija

Kažkada visai patiko man ši disciplina, bet dabar susidomėjimas pradingo. Ir žinau kodėl. Tiesiog prasidėjo labai sudėtingos temos, kurios neapsiriboja vien matematiniais skaičiavimais. Tad viskas aišku, iš manęs chemikas nekoks.

Kūno kultūra

No comments

Jei kalbėti  apie mokyklos administraciją, tai galiu pasakyti, kad buvo momentu, kai teko ja visai nusivilti. Tikslesnių smulkmenų neaiškinisiu, nes būtų nekorektiška tai viešinti, tačiau galiu pasakyti, kad mokyklos administracijai kartais reikėtų labiau pasirūpinti savo mokiniais (kas ir turėtų būti jiems svarbiausias prioritetas). Tačiau buvo tikrai tokiu atvejų kai buvo greit atsižvelgiama į tai, ką sako mokinys. Problemos buvo sprendžiamos operatyviai. Žodžiu – visko būta.

Na ką, atrodo viskas. Vienus apkalbėjau daugiau, kitus mažiau, vienus geriau, kitus blogiau. Komentuokit, sakykit jei norit dar ko sužinot apie vienus ar kitus, jei turėsiu ką pasakyti, būtinai pasakysiu.

 Ir pabaigai, vieno iš geriausio lietuvių dainininkų atliekama daina, kuri tinka šiai temai:

P.S. Baigėsi  12 metų etapas, prasisdeda naujas. Duok Dieve įstoti ten, kur noriu.

Nominacija “Metų nusišnekėjimas”

Kaip jau visiems seniai žinoma, Lietuvoje vyksta mokyklų tinklo pertvarka. Naikinamos vidurinės mokyklos, vaikai iš kaimo varomi į miestus, kurie yra už 15 km nuo jų namų. Ar rezultatas bus toks, kokio norėtume? Manau, kiekvienas atsakėte teisingai.

Vakar, žiūrint televizorių, teko išgirsti, kaip viena iš švietimo ministerijos viršūnėlių pasakė dalyką, kuris sukėlė tiek juoką, tiek neigiamas emocijas: “Svarbiausia, kad kaimuose išvis yra mokyklos, o jų struktūra (gimnazija ar pradinė mokykla) jokios esmės neturi.” Kaip tai jokios esmės neturi?! Čia tas pats, ką aš sakyčiau: “Nesvarbu kokį pieną gersim: 2 mėn  ar 1 dienos senumo, svarbiausia, kad iš viso jo turime!” Gal sakau su galva mąstykim, o ne su kitomis kūno vietomis.

Taigi, pabandykim pažiūrėti į susidariusią situaciją logiškai:

  • Jei kaime yra vidurinė mokykla, tai joje gali mokytis vaikai nuo 7 iki 19 m.
  • Jei kaime yra pradinė mokykla, tai joje gali mokytis mokiniai nuo 7 iki 11 m.

Taigi, kur mokinių kontingentas didesnis? Taip išeina, kad nesvarbu ar mokykloje mokysis 50 vaikų, ar 200, tačiau svarbiausia, kad mokykla YRA. Nesuprantu aš niekaip, kaip žmogui toks variantas gali būti logiškas. Tai taip pamažu ir sunaikins visas kaimų mokyklas. Iš vidurinių padarys pagrindines, iš pagrindinių –  pradines. Sulig kiekvienu etapu mažinamas vaikų skaičius Vėliau mūsų valdžios atstovai kalba, kad kaime per mažai mokinių, todėl jos reikia grūsti į miestą. Kokias turime iš to pasekmes? Tokias:

  1. Jei vaikas gyvena toli nuo miesto (15-20 km), tai jam reikia anksti keltis, laukti autobuso. Vėliau į pamokas nuvažiuoja nepailsėjęs, prastėja pažymiai. Sakysite: “Eik anksčiau miegoti”. Kažin ar daugeliui taip paprasta užmigti kai visai nesinori miego? Bent jau man asmeniškai niekaip neišeina užmigt, kai aš to visiškai nenoriu.
  2. Žmonės nuo mažens yra pratinami migracijai. Manau čia labai tiktų terminas – švytuoklinė migracija. Vaikai 5 dienas per savaitę yra priversti važinėtis nemažus atstumus pirmyn ir atgal. Taip jie įsisavina, kad migracija yra visiškai normalus dalykas. Taigi, mieli valdžios atstovai, nedejuokite vėliau, kad iš mūsų šalies emigruoja didelis skaičius žmonių. Patys juos pratiname prie to, kad reikia emigruoti, ale  ieškant “geresnių ir patogesnių” sąlygų.
  3. Vaikai yra priversti lankyti mokyklas, kurių visai nenori. Turiu puikų pavyzdį iš pažįstamų rato. Pas mus kaime, kaip ir turi būti, buvo pakeista mokyklos struktūra. Taigi iš 10 klasių mokyklos, ji tapo tiktai 8 klasių. Gerai. Tenka taikstytis su tokias situacija. Aišku, mokiniams pabaigus aštuonias klases, kadangi yra priversti keisti mokyklą, kodėl nepasinaudojus proga ir nepradėti mokslų gimnazijoje. Taip bandė padaryti ir kai kurie mano pažįstami būsimieji devintokai. Jie nusprendė pradėti lankyti mano dabartinę mokyklą. Tačiau šios mokyklos vadovybė paskelbė, kad jiems yra SKIRTA mokytis gretimame miestelyje (galima sakyti vos ne toks pats kaimas). Ten mokykla yra vidurinė. Tai taip išeina, kad mokinys net nebegali pasirinkti, kur mokytis? Beje, dar buvo pasakyta, kad galite bandyti laimę čia mokytis, bet tėvams patiems reiks kaip nors verstis su vaikų transportavimu į mokyklą, nes jiems nebus apmokėta už mokinių vežimą autobusu. Pagrindinė priežastis – jie turi mokytis ten, kur jiems skirta. Dėl įdomumo – nuo mūsų kaimo iki miesto autobusu važiuoti kainuoja apie 6 lt. Paskaičiuokite patys kokia suma išeina per mėnesį. Ir tegul niekas negalvoja, kad aš čia mūsų mokyklą kaltinu. Aš čia labiausiai esu pasipiktinęs valdžios sprendimais. Taigi, mokiniai yra priversti mokytis ten, kur liepia valdžia.
  4. Pažvelkime ir į mokytojų bendruomenę. Kiek mokytojų po tokių pertvarkymų neteks darbo? Daug. Paskui stebimės, kad pas mus didelis skaičius bedarbių. Esmė tame, kad patys žmones padarome bedarbiais.

Tos visos mokyklų pertvarkos man atrodo labai juokingos. Nepažįstu aš nei tų, kurie priima tuos įstatymus, nei tų, kurie juos pateikia. Taigi ir negaliu jų vadinti kokiais nors durneliais… Tačiau manau, nesuklysiu pasakydamas, kad didžioji dalis žmonių, kurie priima panašius sprendimus, tikrai nėra dirbę mokyklinėje aplinkoje.

Grįžkim prie Metų nusišnekėjimo.Įdomu, kaip galima išdrįsti teigti, jog nėra jokio skirtumo, kokia yra mokyklos struktūra. Jeigu nėra jokio skirtumo, tai kam keisti tas struktūras??? Juk palikim taip kaip buvo. Bent jau abi pusės bus patenkintos. Buvo ir dar vienas teiginys, kuris man labai “patiko”: “Negi devintokas, nesugebės atsikelti 6h ryte, ir išvažiuoti kažkur toliau nuo namų”. Tai tegul jis pats pabando į darbą kiekvienąsyk keltis tokiu laiku. Kažin ar labai jam tai sėkmingai seksis.

Žodžiu – nėra žodžių. Čia galima daug ką apkalbėti. Valdžios sprendimai mums niekada neįtiks. Tačiau kartais, jie ir būna verti mūsų pasipiktinimo. Kaip bebūtų taip, bet turime gyventi pagal priimtus įstatymus. Tiesiog būtų maloniau, jei nebūtų tokių viešų durnų pareiškimų, kurie erzintų kitus.

Trumpai apie nugriūti verčiančią tragikomediją

Pavadinimas gal kiek ir per drąsus, bet nieko, tiks.

Pradėkim nuo pradžių. Prasideda niekuo neišsiskirianti lietuvių kalbos pamoka. Išsidalinam lapkričio 18d. rašytas A. Škėmos romano “Balta drobulė” ištraukos interpretacijas. Atrodytų nieko neįprasto, bet štai netikėtai lyg žvirblis išskrenda frazė iš mokytojos lūpų: “Išsitaisot klaidas, parsinešit darbus namo ir tegul tėveliai pasirašo”. Pirma mintis šovusi į galvą: “What the f**k?”.

Vienas mokinys iškart paklausė: “Jau kažkas iš tėvų pasiskundė?”. Aišku, ką daugiau belieka 12-okui  galvoti po tokio pareiškimo. Tačiau mokytojos argumentas į išsakytą frazę buvo tas, kad jis bus įsitikinusi, jog tėvai bus matę ne tik mūsų pažymius, kuriuos jie ir taip gali peržiūrėti tamo.lt elektroniniame dienyne, bet ir tai, kad tėvai galės pamatyti ir už ką jų vaikai gauna pažymius. Gal ir nieko mintis… Bet iškyla klausimas – kiek tėvų iš tikrųjų perskaitys savo atžalų darbus, ir kiek tėvų tiesiog padės parašą po interpretacijos pabaiga?..

Dabar išeina taip, kad mes esame kaip pradinukai, turime eiti pas savo tėvus ir sakyti: “Mama, tėte, žiūrėkite kaip parašiau kontrolinį darbą ir būkit geri, pasirašykit, kai perskaitysit”. Truputį gaunasi nonsensas, kad 12-okas turi šitaip elgtis. Ką pakeis tai, kad tėvai pasirašys po tuo kontroliniu? Mano manymu, jie jau ne be pakeis atžalos apsisprendimo, laikyti valstybinį lietuvių kalbos egzaminą ar ne, nepakeis vaiko raštingumo, neprivers jo ilgiau sėdėti prie knygų. Žodžiu, mes jau nebe maži vaikai, ir mes patys turime rūpintis tokiais dalykais, o ne mūsų tėvai.

Kyla tokia mintis, kad mūsų visuomenėje yra nusistovėjęs toks stereotipas – jei eini į mokyklą, tai vis dar esi visiškai priklausomas nuo savo tėvų. Čia galime pritaikyti ir Žymanto aprašytą situaciją. Nesakau, kad 12-okas jau yra visiškai savarankiškas gyvenime. Taip, jis vis dar gyvena su savo tėvais, vis dar valgo jų duoną ir pan. Na bet būkim sąžiningi, ar Jums neatrodo, kad 12-okas už kontrolinį darbą pažymį gali gauti ir be tėvų globos?

Iš kart užbėgu įvykiams už akių. Gali atsirasti mokytojų, kurie pradės sakyti, kad čia tik apsidraudimas, nes yra visokių tėvų, kurie gali pradėti skųstis, kad nežino už ką jų vaikai gauna pažymius ir panašiai. Sutinku. Taip, mūsų mokykla dirba kruopščiai, tvarkingai, bendrauja su tėvais. Ketiname tapti gimnazija, taip ir turime dirbti. Bet aš tik aptariu, kaip tokie dalykai yra visiškai nebūti, bet labai sureikšminami. Gali pasirodyti, kad ir aš per daug sureikšminau šį įvykį, tačiau man atrodo, kad 12-os klasės mokiniui kišti tėvams po nosies savo kontrolinį darbą, yra kiek vaikiška.

Oficialiai įvertinti

Ech… Galiu pasigirti, kad pagaliau sulaukėm. Sulaukėm diplomų, kuriuos užsitarnavom sukūrę švietimui skirtą svetainę. Diplomus gavome aš, mano bendraklasis Žymantas Baranauskas. Tiksliai negaliu pasakyti, bet man atrodo, kad diplomą gavo ir mūsų darbo vadovas, geografijos mokytojas Tomas Ubartas.

Už ką diplomai?

Pavasarį mokytojo Tomo Ubarto mokomos mokinių grupės susijungė vienam rimtam projektui. Nusprendėm sudalyvauti mokinių ir mokytojų darbų konkurse “Idėjos iš IT pamokų”. Nusprendėm sukurti internetinę svetainę skirtą Lietuvoje saugomoms teritorijoms. Tam pasitelkėme wordpress.com sistemą.

Aš ir Žymantas buvome paskirti svetainės administratoriais. Žymantas kūrė dizainą, svetainės išvaizdą, o aš apdorojau visą informaciją, kurią gavau iš kitų mokinių bei kurią susiradau pats ir talpinau ją į mūsų kuriamą svetainę. Likę mokiniai kūrė prezentacijas, pasitelkę Powerpoint pagalbą. mano manymu, galutinis variantas atrodo išties puikiai.

Taigi, galų gale sužinojome, kad gavo nominaciją “Už IT panaudojimą puoselėjant meilę gamtai”. Malonu žinoti, kad mūsų darbas vis dėlto buvo įvertintas. Ir labai gerai įvertintas.

Darbo įvertinimas

Tai, kad diplomus iš mokinių gavome tik aš ir Žymantas, dar nereiškia, kad dirbome daugiausiai ir sunkiausiai. Visi dirbo, kiek galėjo, kiek sugebėjo. Visi buvo verti diplomo, nes visi geografijos grupių mokiniai prisidėjo bent menkiausiai prie sukurtos svetainės. Noriu pasakyti, kad nesvarbu jog diplomuose puikuojasi tik mūsų su Žymantu pavardės, bet jais buvome įvertinti visi.

Kiti pastebėjimai

Gaila, bet už akies kliūna viena gramatinė klaida: “Telšių “Džiugo” visurinės mokyklos”. Žinoma, tyčia nebuvo tai daroma, bet visgi, tokį raštą reikėtų rašyti atidžiau, nes čia ne šiaip koks popiergalis. Na bet nieko, nesikabinėkim prie klaidų, o džiaukimės tuo, ką turime.

 

 

Kuo mažyn – tuo durnyn…

Šiuolaikinis jaunimas (turiu omeny 7-11 m. vaikus) yra tikrai labiau “išmandrėjęs” nei mes buvom. Kuo remiuosi šitaip teigdamas? Savo patirtimi, tuo, ką matau mokykloje, kartais savo kaimo aplinkoje. Aišku, daugeliui gali prieš akis susidaryti tas pasenęs stereotipas – žmonės iš kaimo – prasčiokai. Norėčiau pasakyti, kad tikrai ne visi tokie yra.

Grįžtu prie temos. Šiais laikais vaikai visai praradę baimės jausmą. Atsimenu, kaip mes, būdami maži, bijodavome ką nors priešiško pasakyti vadinamajam “didžiokui”. Aišku, nebuvo taip, kad jie mus keikvieną pertrauką skriausdavo. Bet mes žinojom, kad jie yra vyresni, didesni, ir mums bus tikrai ne į naudą “šakotis” prieš juos. Aš jau suku ta linkme, kad dabar vaikai yra labai drąsūs. Reiškiasi kur nori, kada nori, kaip nori. Aš nesakau, kad jie to negali daryti. Bet tai reikia daryti korektiškai. O kas dabar vyksta? Visų pirma, pabandyk ką nors padaryti mažiukui. Tai tuoj prasidės įvairūs bylinėjimaisi su mokytojais, tėvais ir pan. Visų antra, pamėgink nuraminti mažiuką, pasakydamas ką nors tokio griežto, tai kad rėš jis ką nors tokio atgal, kad maža nepasirodys. Ir jam visiškai tas pats, ką tu jam ten pasakei. Iš vis, galiu pasakyti, kad iš pradinuko yra tekę gauti pasiūlymą užsidirbt į snukį. Išvadas darykite patys…

Ką kalbėt apie mus. Jei jau vaikai net mokytojų neklauso, tai mes jiems … vietoje. Savo akimis mačiau, bėga vaikas pro mokyklos koridorių (įprastas reiškinys) ir tik šast ir susiduria su mokytoja. Ta mokytoja pradeda aišku pykti: “Ar tu matai kur bėgi, ir išvis, negalima koridoriais bėgioti!” Na o vaiko reakcija maždaug tokia “Ką tu čia nusišneki?!”. Vaikas nieko neatsakęs (iš jo žvilgsnio ėjo suprasti jo atsakymą) nubėgo klykdamas toliau per koridorių.

 

Kame šaknys viso šito “išmandrėjimo”?

  1. Per daug teisių yra suteikiama vaikams. Labai gerai pasakė mano vokiečių kalbos mokytoja: “Vaikai žino savo teises, bet nežino savo pareigų”. Argi ne taip dabar yra? Žinau vieną nutikimą (berods buvusi lietuvių kalbos mokytoja pasakojo), kaip vienoje šeimoje, mama dėl kažko supyko ant savo vaiko (lyg dėl prastų pažymių ar kažkas panašaus, tiksliai neatsimenu). Ir ką Jūs sau galvojate? Vaikas atrėžė: “Tu ant manęs nerėk, nes aš vaikų teisėm pasiskųsiu”. Ir ką tokiam vaikui reikia sakyti? Žino vaikai, kad tėvai negali smurtauti prieš juos, negali “pyktį dėl prastų pažymių”. Tačiau nežino, kad jie turi jausti pagarba vyresniam, o ypač savo tėvam.
  2. Turtingų tėvelių – turtingi vaikeliai… Viskas tuo pasakyta. Tokios asmenybės greitai pajaučią savo ale galybę. Maždaug jų tokia nuostata: “Turiu pinigų – ką noriu, tą darau. O jei ką, tai tėvai išsuks. Pažįstamų turi”. O kas durniausia, kad jeigu kas ir ne taip, tai tėvai ir išsuka. Va tau ir tėvų auklėjimas.
  3. Pradėjau apie tėvų auklėjimą. Taipogi labai svarbus aspektas vaiko auklėjime. Ką norite tą sakykite, tačiau savo kaip asmenybės pagrindus vaikas atsineša iš namų. Jei tėvai lepina savo atžalą, tai tokia ji ir bus – išlepusi, nuo niekieno “nepriklausoma” ir pan.
  4. Norėjimas pasirodyti narsuoliais. Didelę įtaką daro draugai. Kuo drąsesnis (tuo pačiu kvailesnis šiuo atveju), tuo didesnis esi tarp savo draugų. Na, o draugai norėdami pamatyti tą įspūdingą reginį, tai tik ir ragina savo bendraklasį taip elgtis. Vienu žodžiu – vaikas po savo žygdarbio, draugų tarpe jaučia patosą (bent jau toks įspūdis susidaro).

Problemos sprendimas

Nežinau, ką pasiūlyt. Visų pirma, auklėjimas namuose. Jei vaikas turės gerus mandagumo pamatus, tai viskas savaime gerai klostysis. Visa kita išugdoma.

Daugiau net nežinau ką pasiūlyt. Daugiau čia reiktų atitinkamiems specialistams šitą klausimą spręst.

Pabaigai

Paprasčiausias apibendrinimas. Šiuolaikinė jaunimo karta – durnesnė, nei mūsų. Tą galiu užtikrinti.

Mokytojų (ne)kasdieniški mokymo metodai

Žinau, mokslo metai baigiasi, o aš vis dar apie mokyklą. Tačiau jei mane užkabina kokia mintis, tai turiu pasireikšti.

Skaitau altajaus straipsnį. Labiausiai užkabino paskutiniame punkte pateikta medžiaga. Šaunu, kad mokytojai irgi sugeba atsipalaiduoti, tuo pačiu linksmindami mokinius. Turiu dar vieną puikų pavyzdį. Na ne visų mokytojų, bet užtenka ir vieno kartais:

Sugalvota tikrai labai originaliai. Kur pliusai tokio mokymo metodo? Mokiniai noriai eis į tokio mokytojo pamokas. Vien tai, kad jis pasistengia sukurti kažką panašaus į tai, rodo, kad jis turi gerą ryšį su mokiniais.

Kas liečia mokymo metodus, tai taipogi reikia ją vis paįvairinti. Jei mokinys kiekvieną pamoką dirba, nurašinėdamas sakinius iš vadovėlius ir klauso, ką mokytoja(s) kalba ( kaikam nusišneka), tai greičiausiai, kad jam ta pamoka įkyrės jau po pusės metų ar greičiau.

Atsimenu, kai atėjau pirmą kartą į “Džiugo” geografijos pamoką. Mokytojas ten turi interaktyvią lentą. Tokių dalykų, ką ta lenta sugeba, nebuvau niekur matęs dar. Aišku, dabar, kai pagalvoji, tai ten nėra kažkas tokio įspūdingo, bet tada mane tai labai sudomino. Aplamai, per geografiją mes dažnai taikom įvairius mokymo metodus: skaidrių darymas, pristatymas, minčių žemėlapių sudarymai, darbas grupėse ir pan. Per kitas pamokas taipogi pasitaiko kitokių metodų. Per Lietuvių kalbos pamokas mes ruošiame skaidres apie įvairius rašytojus ar jų kūrinius. Visų pirma, tai leidžia geriau viską išmokti darbą ruošiančiam žmogui. Visų antra, likusiai klasės daliai žymiai įdomiau išmokti pateiktą medžiagą. Čia manau, kad net nebereiktų mokytis. Užtektų atsiminti, ką pasakojo klasės draugas (na bent jau man taip yra).

Ką noriu pasakyti? Mokydamasis “Džiuge” supratau, kad mano pamokos senojoje mokykloje buvo gan monotoniškos. Į kai kurias pamokas eidavau, tikrai gan nenoriai. Manau, kad ne man vienam taip buvo. Ir ką tai rodo? Tai rodo, kad nebuvo gero ryšio tarp mokinių ir mokytojo(s).

Kaip gerinti ryšį tarp mokinių ir mokytojo(s)? Aišku, reiktų įvesti bent vieną kokį naujesnį mokymo metodą. Tačiau galėtų kai kurie mokytojai ir nusišypsoti kartais. Būna, kad vaikšto susiraukę ir viskas. Burbuliuoja sau po nosies kažką, o mokiniai tik laukia, kada baigsis pamoka. Jei mokytoja(s) turi nors šiokius tokius “linksmus plaučius”, tai ir pamokos bus geresnės.

Aš pats esu tik už naujus mokymo metodus. Tuo labiau, jei jie yra sugalvoti kaip nors originaliai, tai tuo geriau. Vienu žodžiu, kuo įdomesnė pamoka, tuo geriau mokinys ją įsisavins.

Kas svarbiau mokantis – darbštumas ar gabumai?

Mokslas… Nuo seno jau žmonės liepdavo vaikams kuo geriau mokytis. Iš to kilo ir keletas žinomesnių patarlių, kaip:

  • “Mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs”
  • “Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi”

Kiekvienas mokinys tikriausiai pasakytų: “Lengva pasakyt, sunku padaryt”. Iš tikrųjų, mokytis nėra lengva. Visų pirma, reikia mokėti tai daryti, reikia mokėti atsirinkti reikiamą informaciją, mokėti susiplanuoti laiką, galų gale, sugebėti atrasti savo mokymosi sistemą. Aiškinu žodžių “mokymosi sistema” reikšmę. Tai reiškia, kad mokinys turi žinoti, kaip jam lengviau įsiminti ką sako mokytojas – ar klausantis, ar matant vizualiai, ar skaitant, ar dar kaip nors. Jei mokinys tai žinos, tai jam bus lengviau susisteminti savo mokymosi metodą. Pavyzdžiui man lengviausia mokytis, kai prieš akis turiu paveikslėlį ar ką nors panašaus. Tada man nereikia rašyti kažkokių tai sudėtingų sąvokų, o užtenka nusipiešti ir man jau viskas aišku. O jei mokytojas paprašo paaiškint, aš paaiškinu savais žodžiais (tai ypač padeda per geografiją, kuri man labai patinka).

Taigi, keliaujam prie straipsnio pavadinimo – kas svarbiau mokantis – darbštumas ar gabumai?

Darbštumas

Mano manymu, daugiau įtakos turi darbštumas. Jeigu žmogus ruošis, dirbs, klaus mokytojo, jei kas neaišku, tai jam ir seksis geriau. Tik reikia nepatingėti. Aišku, būna visiems, kad tos pamokos jau, atrodo, į gerklę lenda. Ir man taip būna. Nebesinori mokytis, daryti namų darbus ir pan. Tačiau tai dažniausia jau būna prieš atostogas, tad tas laiko tarpas neprailgsta.

Tačiau nors aš ir linkęs labiau teigti, kad darbštumas gerina mokymąsi, nemėgstu dirbti per daug. Tada irgi nieko gero nebūna. Tarkim. Ruošiasi žmogus svarbiam kontroliniui. Kiša į galvą tą informaciją kokias 4 val., paskui sugalvoja, kad reikia dar kokiai kitai pamokai pasiruošti, dar valanda laiko… Ir taip visas vakaras prie knygų…  Na ir kas iš to. Visa ta informacija maišysis jam galvoje,tik jauks mintis (bent jau man taip būna). Aš tiek laiko per vakarą tikrai nesimokau. Nematau prasmės. Ir tuo aš įsitikinau, stebėdamas vieną savo draugą. Aš jam visą laiką sakau tą patį, ką čia aprašiau. Sėdi jis irgi prie knygų velnias žino kiek laiko (gal kiek mažiau nei 5 val., bet tikrai ilgai). Aš jį kur nors kviečiu išeiti, o jis man sako: “Mokytis reikia”. Na ką, mokytis, tai mokytis, gi neversi per prievartą “vilktis” į lauką. Paskui aš jo klausiu: “Na, ir kiek gavai? Turėjai jau 10 gaut, šitiek mokinaisi…” Ir gan dažnai pasirodo, kad jis gauna 8, 7 ar 6. Na tai kur logika? Nesakau, kad reikia pamokoms ruoštis 20 min. Aš maždaug tam skiriu 1-2 val. Ir man to pilnai užtenka.

Gabumai

Aišku, būna pamokų, kai vieniems sekasi tas geriau, kitiems kita… Čia jau ir pasireiškia gabumai. Visi jų turim. Žmogus visada jaučia, link ko yra labiau linkęs. Tas jam ir seksis geriau. Bet sugebėjimas įsisavinti informaciją pamokų metu, taip, kad nereikėtų ilgai sėdėti prie knygų namuose, irgi gabumas. Man atrodo, kad aš tokį gabumą turiu. Kai sėdžiu pamokoje, stengiuosi įsidėmėti, ką pasako mokytojas/a, pasižymėti svarbiausius dalykus klasėje. Tada man namuose užtenka vieną sykį perskaityti tai, kas vadovėlyje, ir tai, kas sąsiuvinyje. Manau, kad tai taip pat šioks toks gabumas.

Gabumas planuoti savo laiką, taip pat yra labai svarbu. Reikia mokėti susiskirstyti savo laiką, skirti jo pamokų ruošimui. Niekada nereikia pasilikti namų darbus ar ruošimąsi kontroliniui paskutinei minutei. Tada irgi jau nekas. Nors prisipažinsiu, kartais kontroliniui pasiruošiu tik tą dieną kai rašom, laisvų pamokų metu…

Reziumė

Visgi, aš esu linkęs labiau  pasisakyti už darbštumą. Tačiau reikia ir gabumų. Gal užbaigsiu taip: norint gerai mokytis ir ugdyti savo turimus gabumus, reikia nepatingėti į tai įdėti darbo.

“Mokslų metų ataskaita”

Baigia prabėgti mano pirmieji mokslo metai “Džiugo” vidurinėje mokykloje (jei norite sužinote daugiau apie mokyklą spauskite čia). Aišku, susidariau savo nuomonę apie kai kuruos mokytojus, pamokas, bendrą mokyklos tvarką. Taigi nusprendžiau tai surašyti mano pavadintoje “Mokslų metų ataskaitoje”. Kalbėsiu apie kiekvieną pamoką atskirai…

Anglų kalba

Pradėsiu nuo mokytojos. Jos atžvilgiu neturiu nieko blogo pasakyti. Atrodo dėstomą dalyką išaiškina (kas nori, tas supranta), su mokiniais bendrauja gan geranoriškai. Išskirtinis jos bruožas – žemaitiška tarmė. Ir nematau aš čia nieko blogo. Pamokos grupė. Na čia jau šiek tiek kitaip. Kai kurie grupės nariai mėgsta rėkti ne tada, kad reikia, ne ant to ko reikia, ir ne todėl, kodėl reikia. Išvis, kai kurie atrodo kad tik šiaip sau sėdi pamokoje bei mėgsta erzinti kitus grupiokus ir mokytoją. Bet šiaip visa pamoka nėra bloga. Neinu į ją nusiteikęs neigiamai.

Chemija

Grupė didelė. Daug kas mėgsta kalbėti per pamoką. Todėl kartais pamokoje yra šioks toks šurmulys. Aišku mokytoja kiek gali apramina mokinius, bet neilgam. Pati mokytoja taip nėra iš tų, pas kurią nenorėčiau mokytis. Jei sprendžiam uždavinius, visada padės, jei tik paklausim kaip reikia daryti šioje ar kitoje vietoje (ko kartais nebūdavo kitose pamokose).

Etika

Pamoka, kurioje iš tikrųjų man visai patinka. Kodėl? Todėl, kad tai pamoka, kurioje kalbama apie žmogaus vertybes ir pan. Joje yra iškeliami klausimai, dėl kurių galima diskutuoti. O man patinka diskusijos. Tada galiu išreikšti savo nuomonę, sužinoti kitų. Diskusijų metu galima išreikšti save. Tai man labiausiai ir patinka.
Geografija

Na ir štai, priėjome mėgstamiausią mano pamoką. Prisipažinsiu, anksčiau jaučiau potraukį geografijai, bet ne tokį didelį kaip šiemet. Labiausiai dėl to esu dėkingas mokytojui Tomui Ubartui. Jo padedamas, sužinojau ką reiškia dalyvauti geografiniuose konkursuose (pvz.: Č.Kudabos). Aplamai, tai žmogus, su kuriuo galima pasišnekėti įvairiomis temomis, ir tai neatsibos. Taigi, ačiū jam. Kas liečia pamoką, tai ji yra tikrai puikiai perteikiama. Pamokų metu neatsibosta. Grupė yra gan draugiška, iš tikrųjų yra žmonių kurie stengiasi mokytis gerai (ir mokosi gerai) ir pan. Vienu žodžiu, man kolkas viena (gal net pati) geriausia pamoka.
Informacinės technologijos

Dalykas, kurį anksčiau mėgau. Dabar kažko nelabai. Gal dėl to, kad mokomės dalykus, kuriuos ir taip jau moku. Dėl to nekaltinu mokytojo, suprantu, kad reikia pereiti programą ir visa kita. Tiesiog sakau, kad man ši pamoka gan nuobodi.

Istorija

Viena iš geriausių pamokų. Didelį poveikį daro aišku mokytojas. Jis yra tikrai charizmatiška, mylinti Lietuvą (bet ne jos valdžią) asmenybė. Nepasakyčiau, kad tai pamoka, kurioje labai lengva mokytis. Visos datos, įvykiai (nekenčiu ATR istorijos) sudėtingai įsimena. Bet nieko. Jei įdomus dalykas, tai įdomu ir mokytis.

Lietuvių kalba

Pamoka, kuri reikalauja daug mąstymo. Labai daug knygų skaitymo. Savo nuomonę apie tai išreiškiau šio įrašo komentaruose, taigi antrą kartą nesikartosiu. Mokytoja, ganėtinai griežta, tačiau maloni. Labai patinka, kad duoda užduotis, kai mokiniai turi padaryti skaidres apie tam tikrą epochą, rašytoją ar kūrinį. Šitaip mokiniai lengviau įsimena pamokoje išmoktus dalykus, nes būna pateikta vaizdinė medžiaga.
Matematika

Pamoka, kurioje taip pat nenuobodu. Mokytoja paaiškina gerai (kitos mokytojos dabar tikrai ir nenorėčiau). Grupė labai draugiška. Tikriausiai pati geriausia grupė, kurioje mokausi. Įdomiausias dalykas pamokoje, diskusijos su suolo draugu matematiniais klausimais ir mokytojos komentaras tai pastebėjus: “Gerai vaikai darot, kad aiškinatės, tik biški tyliau”. Užbaigsiu tuo, pamoka iš mano mėgstamiausių pamokų trejetuko.
Muzika

Ne itin įdomi pamoka man. Ne dėl to, kad mokytoja nuobodžiai aiškina dėstomą dalyką, ar grupė nuobodi. Paprasčiausiai muzika, ne pats mėgstamiausias mano dalykas. Gali kilti klausimas, kodėl pasirinkau tada šį dalyką, eidamas į 11-tą klasę? Atsakymas paprastas – dėl pamokų skaičiaus. Ką galiu daugiau pasakyti, tai, kad mokytoja tikrai labai gera ir maloni.

Vokiečių kalba

Kalba ne iš lengviausių. Pamoka – net negaliu pasakyti. Priklauso nuo temos. Jei kalbėti apie mokytoją – griežta kai reikia, supratinga taip pat kai reikia, visada turinti savo nuomonę. Vienas įdomiausių ir linksmiausiai skambančių dalykų, tai jos kreipinys į mus: “Vaikiukai”. Tikrai į domiai skamba. Bet aš nepykstu. Nežinau kaip kitiems, bet visai įdomiai tai skamba, ir šis mūsų “pavadinimas” visai manęs neglumina.

Krepšinis (kūno kultūra)

Būna mokyklų, kuriose gali nieko neveikti per kūno kultūros pamoką (žinau š kitų pasakojimų, kaip buvo jų mokyklose). Čia to nėra. Čia dirbi sunkiai ir daug. Ir tai gerai. Jei iš kūno kultūros pamokos išeini sausa (nesuprakaitavęs), tai kam tada ta pamoka? Tik vienas dalykas, pamoka vadinasi krepšinis, o šio žaidimo labai ne daug. Bet ką padarysi. Reikia dirbti tai, ką liepia.
Renginių organizavimas

Viena iš įdomesnių pamokų. Šioje pamokoje kalbame apie renginius, juos aptariam, ruošiamės svarbesnėms šventėms mokykloje. Taip pat pamokoje galima atrasti tokių temų, kai gali daug diskutuoti. Įdomiai… Vargina tik vienas dalykas, pamoka būna vieną kartą savaitėje ir ta pati 8-tą pamoką…

Na ką. Atrodo aptariau pamokas. Net nežinau ar tai panašu į ataskaitą. Paprasčiausiai išreiškiau tai, ką galvojau apie kiekvieną pamoką. Iš tikrųjų dvejojau, kurti ar nekurti šį įrašą. Galų gale pasiryžau. Žinau, kad yra mokytojų skaitančių mano įrašus. Manau nesupyks už išreikštas mintis (nors nelabai ir yra už ką).

Reziumuosiu taip: baigia prabėgti pirmieji metai šioje mokykloje. Skirtumas tarp senosios ir šios mokyklų – didelis. Tačiau nesu nusivylęs, kad einu į šią mokyklą. Kiekviena mokykla (aplamai, kiekvienas dalykas ar asmuo) turi savo pliusų ir minusų. Ši mokykla ne išimtis. Tačiau minusiai nėra tokie, kad verstų mane pereiti į kitą mokyklą…


Mokytojai ir mokykla mano akimis

Mokykla – kiekvieno jauno žmogaus kasdienybė. Ten praleidžiam didžiąją dalį savo savaitės. Kiekvienas turi savo nuomuonę apie savo mokyklą, jos mokytojus, joje besimokančius mokinius. Tačiau mokykla gera ar bloga galime nuspręsti tik iš joje dirbančių žmonių (mokytojai, personalas, mokiniai (tam tikra prasme ir jie dirba)).
Taigi pradėsiu nuo mokytojų. Kiekvienas mokytojas turi savo mokymo bei vertinimo metodą. Kai kam gali ji neįtikti, kai kam – atvirkščiai. Tačiau tai ne viskas ko mokytojui reikia. Pavyzdžiui mano mokytojo idealas – išmanantis savo darbą, sugebantis žinias gerai perteikti mokiniui, linksmas, kai reikia griežtas, galintis visada padėti mokiniui, teisingai vertinantis, mokantis bendrauti su jaunais žmonėmis. Bet tikrai nerasim tokio mokytojo, kuris turės būtent visus šiuos bruožus. Vieni bus amžinai susiraukę, kiti nenorės nė trupučio pašnekėti apie ką nors kitą tik išdėstyti dalyką ir viskas. Ar galim už tai ant jų pykti? Manau, kad ne. Kiek pastebėjau dažniausiai surūgę, nepatenkinti mokiniais būna senesnio amžiaus mokytojai. Jaunesni būna dar tokie komunikabilūs, neseniai patys perėję tą mokinio “gyvenimą” ir žino ko reikia mokiniams. Taigi, senesni mokytojai būna gal daugiau paveikti tos mokykliškos rutinos ir yra daugiau nepatenkinti, kad mokiniai nesimoko ir pan. Tačiau pabrėžiu, tikrai ne visi.
Man patinka tokie mokytojai su kuriais galiu rasti bendrą kalbą. Yra pavyzdžiui toks vienas mokytojas. Aš toje mokykloje jau nebesimokau, kurioje jis dėsto, bet dar ir dabar tebebendraujam, kai reikia pagalbos, jis visada man padeda. Ir šiaip, su juo visai smagu pakalbėt. Gerai, kad mokytojai moka bendrauti su mokiniais ne tik pamokų metu. Tada mokiniui nebūna taip, kad jis nenoriai eina į pamokas (kartais tai pasitaiko) ir pan.
Kalbant apie mokinius, tai ar jie ko išmoks, ar ne, viena puse priklauso ir nuo jų pačių. Mokytojas gali, kad ir kaip aiškiai aiškint, jei mokinys nenorės, jis neišmoks. Yra vienas labai geras pavyzdys. Kalbu su vienu draugu ir jis man sako: “Galėjau eiti į ****** gimnaziją. Būčiau nors ko nors išmokęs…” Aš jam ir sakau: “O tai čia kas blogai. Mokytojai blogai dėsto?” Atsakymas mane vos neprajuokino: “Ten būtų nors mokytojai spaudę prie knygų, o čia…” Tai pala. Kas kaltas, mokytojas ar mokinys? Tipiškas pavyzdys, kai mokinys paprasčiausiai tingi mokytis, o kaltę meta ant mokytojų.
Iš mokytojos lūpų išgirdau tokį sakinį: “Mokinai per daug sau leidžia”. Šis sakinys buvo ištartas, kai vienas mokinys parašė skundą prieš vieną mokytoją, o mes apie tai kalbėjome prie tos, kuri tai pasakė. Man iškart į galvą šovė tokia mintis: tai ką? Mokinys jau negali pastovėti už save? Jeigu jam kas nepatinka, tai jis pilną teisę turi kažkam pasiskųsti (šiuo atveju pavaduotojai) ir pamėginti išspręsti problemą. Bet kai ji pradėjo argumentuoti sakinį, aš visiškai su ja sutikau. Ji argumentavo taip: “Mokinai ką gauna valgykloje, nevalgo, o mėto ant žemės. Negerbia mokytojų, kai prie jų viešai keikiasi. Negerbia patys save rūkydami mokyklos teritorijoje” ir pan. Taip, visiškai sutinku šiuo klausimu. Mokiniai kartais tikrai nebekreipia dėmesio prieš ką šneka/elgiasi ir kaip tai daro.
Užbaigsiu tuo, kad mokytojų dauguma nėra blogi. Jie moko taip kaip reikia., elgiasi taip kaip reikia. Mokiniai taip pat. Tačiau visur yra išimčių. Aišku, čia tokios išimtys, kuria būtų galima taisyti. Tačiau gal visiem reiktų pagalvoti ir pradėti taisytis patiems.