Tag Archives: mokytojai

Trumpai apie nugriūti verčiančią tragikomediją

Pavadinimas gal kiek ir per drąsus, bet nieko, tiks.

Pradėkim nuo pradžių. Prasideda niekuo neišsiskirianti lietuvių kalbos pamoka. Išsidalinam lapkričio 18d. rašytas A. Škėmos romano “Balta drobulė“ ištraukos interpretacijas. Atrodytų nieko neįprasto, bet štai netikėtai lyg žvirblis išskrenda frazė iš mokytojos lūpų: “Išsitaisot klaidas, parsinešit darbus namo ir tegul tėveliai pasirašo“. Pirma mintis šovusi į galvą: “What the f**k?“.

Vienas mokinys iškart paklausė: “Jau kažkas iš tėvų pasiskundė?“. Aišku, ką daugiau belieka 12-okui  galvoti po tokio pareiškimo. Tačiau mokytojos argumentas į išsakytą frazę buvo tas, kad jis bus įsitikinusi, jog tėvai bus matę ne tik mūsų pažymius, kuriuos jie ir taip gali peržiūrėti tamo.lt elektroniniame dienyne, bet ir tai, kad tėvai galės pamatyti ir už ką jų vaikai gauna pažymius. Gal ir nieko mintis… Bet iškyla klausimas – kiek tėvų iš tikrųjų perskaitys savo atžalų darbus, ir kiek tėvų tiesiog padės parašą po interpretacijos pabaiga?..

Dabar išeina taip, kad mes esame kaip pradinukai, turime eiti pas savo tėvus ir sakyti: “Mama, tėte, žiūrėkite kaip parašiau kontrolinį darbą ir būkit geri, pasirašykit, kai perskaitysit“. Truputį gaunasi nonsensas, kad 12-okas turi šitaip elgtis. Ką pakeis tai, kad tėvai pasirašys po tuo kontroliniu? Mano manymu, jie jau ne be pakeis atžalos apsisprendimo, laikyti valstybinį lietuvių kalbos egzaminą ar ne, nepakeis vaiko raštingumo, neprivers jo ilgiau sėdėti prie knygų. Žodžiu, mes jau nebe maži vaikai, ir mes patys turime rūpintis tokiais dalykais, o ne mūsų tėvai.

Kyla tokia mintis, kad mūsų visuomenėje yra nusistovėjęs toks stereotipas – jei eini į mokyklą, tai vis dar esi visiškai priklausomas nuo savo tėvų. Čia galime pritaikyti ir Žymanto aprašytą situaciją. Nesakau, kad 12-okas jau yra visiškai savarankiškas gyvenime. Taip, jis vis dar gyvena su savo tėvais, vis dar valgo jų duoną ir pan. Na bet būkim sąžiningi, ar Jums neatrodo, kad 12-okas už kontrolinį darbą pažymį gali gauti ir be tėvų globos?

Iš kart užbėgu įvykiams už akių. Gali atsirasti mokytojų, kurie pradės sakyti, kad čia tik apsidraudimas, nes yra visokių tėvų, kurie gali pradėti skųstis, kad nežino už ką jų vaikai gauna pažymius ir panašiai. Sutinku. Taip, mūsų mokykla dirba kruopščiai, tvarkingai, bendrauja su tėvais. Ketiname tapti gimnazija, taip ir turime dirbti. Bet aš tik aptariu, kaip tokie dalykai yra visiškai nebūti, bet labai sureikšminami. Gali pasirodyti, kad ir aš per daug sureikšminau šį įvykį, tačiau man atrodo, kad 12-os klasės mokiniui kišti tėvams po nosies savo kontrolinį darbą, yra kiek vaikiška.

Reklama

Mokytojų (ne)kasdieniški mokymo metodai

Žinau, mokslo metai baigiasi, o aš vis dar apie mokyklą. Tačiau jei mane užkabina kokia mintis, tai turiu pasireikšti.

Skaitau altajaus straipsnį. Labiausiai užkabino paskutiniame punkte pateikta medžiaga. Šaunu, kad mokytojai irgi sugeba atsipalaiduoti, tuo pačiu linksmindami mokinius. Turiu dar vieną puikų pavyzdį. Na ne visų mokytojų, bet užtenka ir vieno kartais:

Sugalvota tikrai labai originaliai. Kur pliusai tokio mokymo metodo? Mokiniai noriai eis į tokio mokytojo pamokas. Vien tai, kad jis pasistengia sukurti kažką panašaus į tai, rodo, kad jis turi gerą ryšį su mokiniais.

Kas liečia mokymo metodus, tai taipogi reikia ją vis paįvairinti. Jei mokinys kiekvieną pamoką dirba, nurašinėdamas sakinius iš vadovėlius ir klauso, ką mokytoja(s) kalba ( kaikam nusišneka), tai greičiausiai, kad jam ta pamoka įkyrės jau po pusės metų ar greičiau.

Atsimenu, kai atėjau pirmą kartą į “Džiugo“ geografijos pamoką. Mokytojas ten turi interaktyvią lentą. Tokių dalykų, ką ta lenta sugeba, nebuvau niekur matęs dar. Aišku, dabar, kai pagalvoji, tai ten nėra kažkas tokio įspūdingo, bet tada mane tai labai sudomino. Aplamai, per geografiją mes dažnai taikom įvairius mokymo metodus: skaidrių darymas, pristatymas, minčių žemėlapių sudarymai, darbas grupėse ir pan. Per kitas pamokas taipogi pasitaiko kitokių metodų. Per Lietuvių kalbos pamokas mes ruošiame skaidres apie įvairius rašytojus ar jų kūrinius. Visų pirma, tai leidžia geriau viską išmokti darbą ruošiančiam žmogui. Visų antra, likusiai klasės daliai žymiai įdomiau išmokti pateiktą medžiagą. Čia manau, kad net nebereiktų mokytis. Užtektų atsiminti, ką pasakojo klasės draugas (na bent jau man taip yra).

Ką noriu pasakyti? Mokydamasis “Džiuge“ supratau, kad mano pamokos senojoje mokykloje buvo gan monotoniškos. Į kai kurias pamokas eidavau, tikrai gan nenoriai. Manau, kad ne man vienam taip buvo. Ir ką tai rodo? Tai rodo, kad nebuvo gero ryšio tarp mokinių ir mokytojo(s).

Kaip gerinti ryšį tarp mokinių ir mokytojo(s)? Aišku, reiktų įvesti bent vieną kokį naujesnį mokymo metodą. Tačiau galėtų kai kurie mokytojai ir nusišypsoti kartais. Būna, kad vaikšto susiraukę ir viskas. Burbuliuoja sau po nosies kažką, o mokiniai tik laukia, kada baigsis pamoka. Jei mokytoja(s) turi nors šiokius tokius “linksmus plaučius“, tai ir pamokos bus geresnės.

Aš pats esu tik už naujus mokymo metodus. Tuo labiau, jei jie yra sugalvoti kaip nors originaliai, tai tuo geriau. Vienu žodžiu, kuo įdomesnė pamoka, tuo geriau mokinys ją įsisavins.