Tag Archives: vaikas

Kuo mažyn – tuo durnyn…

Šiuolaikinis jaunimas (turiu omeny 7-11 m. vaikus) yra tikrai labiau “išmandrėjęs” nei mes buvom. Kuo remiuosi šitaip teigdamas? Savo patirtimi, tuo, ką matau mokykloje, kartais savo kaimo aplinkoje. Aišku, daugeliui gali prieš akis susidaryti tas pasenęs stereotipas – žmonės iš kaimo – prasčiokai. Norėčiau pasakyti, kad tikrai ne visi tokie yra.

Grįžtu prie temos. Šiais laikais vaikai visai praradę baimės jausmą. Atsimenu, kaip mes, būdami maži, bijodavome ką nors priešiško pasakyti vadinamajam “didžiokui”. Aišku, nebuvo taip, kad jie mus keikvieną pertrauką skriausdavo. Bet mes žinojom, kad jie yra vyresni, didesni, ir mums bus tikrai ne į naudą “šakotis” prieš juos. Aš jau suku ta linkme, kad dabar vaikai yra labai drąsūs. Reiškiasi kur nori, kada nori, kaip nori. Aš nesakau, kad jie to negali daryti. Bet tai reikia daryti korektiškai. O kas dabar vyksta? Visų pirma, pabandyk ką nors padaryti mažiukui. Tai tuoj prasidės įvairūs bylinėjimaisi su mokytojais, tėvais ir pan. Visų antra, pamėgink nuraminti mažiuką, pasakydamas ką nors tokio griežto, tai kad rėš jis ką nors tokio atgal, kad maža nepasirodys. Ir jam visiškai tas pats, ką tu jam ten pasakei. Iš vis, galiu pasakyti, kad iš pradinuko yra tekę gauti pasiūlymą užsidirbt į snukį. Išvadas darykite patys…

Ką kalbėt apie mus. Jei jau vaikai net mokytojų neklauso, tai mes jiems … vietoje. Savo akimis mačiau, bėga vaikas pro mokyklos koridorių (įprastas reiškinys) ir tik šast ir susiduria su mokytoja. Ta mokytoja pradeda aišku pykti: “Ar tu matai kur bėgi, ir išvis, negalima koridoriais bėgioti!” Na o vaiko reakcija maždaug tokia “Ką tu čia nusišneki?!”. Vaikas nieko neatsakęs (iš jo žvilgsnio ėjo suprasti jo atsakymą) nubėgo klykdamas toliau per koridorių.

 

Kame šaknys viso šito “išmandrėjimo”?

  1. Per daug teisių yra suteikiama vaikams. Labai gerai pasakė mano vokiečių kalbos mokytoja: “Vaikai žino savo teises, bet nežino savo pareigų”. Argi ne taip dabar yra? Žinau vieną nutikimą (berods buvusi lietuvių kalbos mokytoja pasakojo), kaip vienoje šeimoje, mama dėl kažko supyko ant savo vaiko (lyg dėl prastų pažymių ar kažkas panašaus, tiksliai neatsimenu). Ir ką Jūs sau galvojate? Vaikas atrėžė: “Tu ant manęs nerėk, nes aš vaikų teisėm pasiskųsiu”. Ir ką tokiam vaikui reikia sakyti? Žino vaikai, kad tėvai negali smurtauti prieš juos, negali “pyktį dėl prastų pažymių”. Tačiau nežino, kad jie turi jausti pagarba vyresniam, o ypač savo tėvam.
  2. Turtingų tėvelių – turtingi vaikeliai… Viskas tuo pasakyta. Tokios asmenybės greitai pajaučią savo ale galybę. Maždaug jų tokia nuostata: “Turiu pinigų – ką noriu, tą darau. O jei ką, tai tėvai išsuks. Pažįstamų turi”. O kas durniausia, kad jeigu kas ir ne taip, tai tėvai ir išsuka. Va tau ir tėvų auklėjimas.
  3. Pradėjau apie tėvų auklėjimą. Taipogi labai svarbus aspektas vaiko auklėjime. Ką norite tą sakykite, tačiau savo kaip asmenybės pagrindus vaikas atsineša iš namų. Jei tėvai lepina savo atžalą, tai tokia ji ir bus – išlepusi, nuo niekieno “nepriklausoma” ir pan.
  4. Norėjimas pasirodyti narsuoliais. Didelę įtaką daro draugai. Kuo drąsesnis (tuo pačiu kvailesnis šiuo atveju), tuo didesnis esi tarp savo draugų. Na, o draugai norėdami pamatyti tą įspūdingą reginį, tai tik ir ragina savo bendraklasį taip elgtis. Vienu žodžiu – vaikas po savo žygdarbio, draugų tarpe jaučia patosą (bent jau toks įspūdis susidaro).

Problemos sprendimas

Nežinau, ką pasiūlyt. Visų pirma, auklėjimas namuose. Jei vaikas turės gerus mandagumo pamatus, tai viskas savaime gerai klostysis. Visa kita išugdoma.

Daugiau net nežinau ką pasiūlyt. Daugiau čia reiktų atitinkamiems specialistams šitą klausimą spręst.

Pabaigai

Paprasčiausias apibendrinimas. Šiuolaikinė jaunimo karta – durnesnė, nei mūsų. Tą galiu užtikrinti.