Tag Archives: vertybės

Žmonių abejingumas ir nesupratingumas

 

Šiandien mano kaime įvyko toks nemalonus įvykis. Degė žolė. Oi negeras dalykas. Tačiau jei manot, kad aš rašysiu ir moralizuosiu apie žolės deginimą, tai klystat.
Pradėkim nuo pradžių. Sumąstė žmonės išvežti surinktas šakas ir sudeginti. Na ką gi, bedeginant įsiplieskė ugnis, kuri pradėjo plisti. Na ką padarysi, kaip jau atsitiko taip. Ugnis pamažu pradėjo eiti tvartų link (aišku tie pastatai ne už 10m tebuvo). Na ką, pasiemėm kąstuvus ir iškvietę gaisrininkus ėjome stabdyti ugnies. Va čia ir prasidėjo. Iš viso kaimo atėjo gal kokie 5-6 žmonės. Dvigubai daugiau ne bandė gesinti ugnį, tiesiog atsistojo ir žiūrėjo. Kiti atėję pradėjo šaukti ant kaltininkų. Niekam nesvarbu, kad tai įvyko netyčia. Aišku, aš jų neteisinu, bet ne tokiu momentu reikia pradėti aiškintis. Kas svarbiausia, tie kaltininkai visiškai neneigė savo kaltės, labiausiai stengėsi užgesinti ugnį, patys pasiskambino į gaisrinę ir nebandė visko nuslėpti. Bet ne, užuot padėję stabdyti ugnį, visi darė ką nors kitą. Pasakysiu, gal negražiai, bet perteikiant jų visų požiūrį (man taip atrodė): “po**ui kaip čia baigsis, svarbu kentėsiu ne aš“.
Iš tikrųjų man buvo šiek juokinga žiūrėti į kaltinančiuosius. Kur protingi žmonės, tai tie nieko nesakė, suprato, kad viskas įvyko netyčia. Aišku nesakė, kad  čia nieko tokio, bet neliejo savo nepasitenkinimo. Bet kiti mane juokino: “Visi vabaliukai sudegė. Va dabar tai viską pasakysiu policijai. Neliksit nenukentėję“. Ir tai pasakė žmogus, kuris tų vabaliukų nėra matęs blaiviomis akimis ir iki kurio namų ugniai prieit buvo dar toli gražu. Svarbiausia įskųst, kažką apkaltint. Man patiko “padegėjo“* atsakymas: “Žinai ką? Gal mažiau čia aiškink. Ar tau atrodo, kad aš padegiau ir išėjau namo?! Aš iškviečiau gaisrinę. Skubėjau stabdyti ugnį. Pripažįstu, kad pasielgiau blogai ir prisiimsiu atsakomybę. O ką veikiat jūs? Vėpsot, kaip žmogus bando nors šiek tiek sustabdyti ugnį ir viskas. Tau didesnė gėda nei man!“. Numojo ranka ir nuėjo.
Reziumuosiu šitaip – nepateisinu “padegėjų“ poelgio, tačiau pritariu jo išsakytai minčiai. Vis dėlto įvykis buvo netyčinis. Jei tokie yra kaimynai, tai geriau gyventi vienkiemyje. Per akciją DAROM 2011, visi dirbo draugiškai, o dabar… Bėda, o niekas nenori pagelbėti. Ajajajaj kaip negerai. Nemaniau, kad mano kaimo žmonės gali būti tokie abejingi ir “ant visko dėję“. Kartais net priešiški…

* kabutės nes padegimas buvo netyčinis

Reklama

Draugystė. Kaip mes ją puoselėjam ir vertinam?

   Draugystė. Kiekvienas ją vertinam kitaip, kiekvienas turim savo draugų, geriausių draugų ratą. Būna, tikrai ne vienam, kad su vienais bendraujam daugiau, artimiau, pasipasakojam jiem daugiau nei kitiems, na o su kitais tik šiaip, kad pažįstami esam, pasisveikinam ar šiaip kokiam baliuj pabūnam. Bet ar ilga mes galim išbūti su kažkuo geriausiais draugais?
Po pastarosios dienos įvykių (gal taip pavadinkim) iškyla dar venas klausimas – ar mes iš tikrųjų suvokiam kada žmogus yra man geriausias draugas? Pradėsiu nuo pradžių. Konfliktas įvyko tarp labai gerų (mano manymu ir geriausių) draugių. Viską pastebėjau šįrytą, važiuojant autobusu į mokyklą. Viena mergina, kuri įlipdavo pirmiau (pirmesnėje stotelėje), užimdavo savo draugei vietą. Šįrytą to nebuvo. Jos visada iš po savaitgalio turėdavo apie ką pakalbėti. Šiandien viena į kitą net nežiūrėjo. Iškart supratau, kad kažkas ne taip. Kai išlipome aš vienos iš jų paklausiau: “Kas ne taip?“. Atsakymo sulaukiau (gerai, kad kitos nebuvo tada, nes tikriausiai taip ir nebūtų buvę atsakyta į mano klausimą). Iš tikrųjų tada nelabai įsigilinau į tai ką ji pasakojo, nes tada buvo dar rytas, labiau rūpėjo tai, kas buvo namų darbams užduota ir ji kalbėjo gan neaiškiai (Buvo uždususi nuo mūsų, tiksliau mano greito ėjimo ir visus įvykius suplakė į vieną trumpą pasakojimą). Na, apibendrinant tada man venodai rodė tas jų pyktis.
Labiau į tai įsigilinau, kai viena iš šių merginų man parašė žinutę per skype: “Klausyk ar nieko **** nepasakojo tau?“. Na aš manau nieko blogo nepadariau (o gal ir blogai), bet papasakojau tiek kiek atsiminiau. Na ir sulaukiau versijos iš atros pusės. Na iš tikrųjų šios versijos nebuvo labai skirtingos. Tik supratau vieną, kad viena pusė galvoja, kad kalta kita ir atvirkščiai. Kadangi labiau įsišnekėjau su šia mergina, tai labiau ir komentuosiu jos nuomuonę. Jos žodžiai: “Nu prasidėjo diskusijos, krč ten ji tipo labai įsižeidus, <…> aš turiu ir kitų draugų tad su ja visada nebūsiu <…> Tu įsivaizduok Laimi, nebus juk taip kad visad su ja būsiu, turiu kitų draugų, turiu kitų pomėgių. Turiu savo gyvenimą“. Na jau iš čia galima suprasti dėl ko jos susipyko. Šiaip šie žodžiai skamba visiškai teisingai, negali būti visą laiką su vienu žmogumi. Na, bet jei kiti už tai pyksta… (nieko nesmerkiu, tik sakau komentarą apie jos išsakytą nuomuonę).
Aš jai daviau vieną patarimą: “Tau reiktų su ja normaliai pasikalbėt, vistiek buvot ir tebesat manau vos, o gal ir geriausios draugės. Taigi ką noriu pasakyt, jeigu jūs atsisėsit, tu jai viską normaliai paaiškinsi kaip man paaiškinai, tai manau ji supras jei yra iš tikrųjų gera draugė (nors šiaip geri draugai turėtų nesipykt. Mes su **** per tiek laiko kiek esam geriausi draugai (jau 2m.) tai dar nė karto nebuvom susipykę), tai ji viską supras. Gi nėra maža. Tur suprasti kad ne viena ji tavo gyvenime yra“.
Taigi, man kyla klausimas – argi jos yra tokios geros draugės, kaip aš įsivaizdavau, kad jos pykstasi dėl tokių menkniekių. Aišku, tai man ne naujiena. Jos sugebėdavo ir anksčiau susipykti dėl įvairiausių menkniekių (ne tik tarp savęs, bet ir su kitais). Man dabar būtų laaaaaabai įdomu sužinoti antros pusės nuomuonę. Ką ji galvoja? Ką jaučia iš tikrųjų? Mano patarimas joms būtų – ramiai atsisėskit ir pakalbėkit. Išsiaiškint ir nutarkit, ar jūsų draugystė vertą tokių nesąmonių?!
Atsakant į klausimą, kiek mes vertinam draugystę, aš negaliu atsakyt už visus. Aš paprasčiausiai atsakysiu už save. Man draugystė yra tas jausmas, kai žinau, kad visada turėsiu kam išsipasakoti, kai nenorėsiu kitiems (kiti ir net nesuprastų manęs kartais), galėsiu smagiai praleisti su jais laiką ir… nežinau. Dabar sunku pasakyt. Iš tikrųjų rimtai apie tai niekada negalvojau. Žinau tik tai, kad draugai neužima paskutinės vietos mano gyvenime. O, kad išvengtume tokių nesąmonių kaip ši istorija, manau reikėtų tarp draugų paprasčiausio tarpusavio supratimo. Tai įeina netgi į tai dėl ko draugystė vertinama (vikipedija.org).

P.S.  **** – žmonių vardai, kurių dėl tam tikrų priežasčių neviešinau.
P.S.2 Manau paveikslėlis straipsnio viršuje nesies šių dviejų merginų dar ilgą laiką.
P.S.3 Atsiprašau tos merginos, kurios išsipasakojimą išdaviau kitai 😉