Pastaruoju metu tenka daug važinėti autobusais. Tačiau nemėginsiu aš čia kalbėti apie tai, koks kontingentas žmonių susirenka šiose transporto priemonėse, kaip kartais chamiškai elgiasi vairuotojai ir pan. Tiesiog mane šiandien labai nustebino dar nematytas, net negirdėtas dalykas – akli turistai. Įlipo vienoje stotelėje pagyvenusi porelė su baltomis lazdelėmis. Angliškai paprašė vairuotojo pranešti, kai atvyks tam tikroje stotelėje. Ši porelė aišku buvo ne viena, nes būtų visai nerealu akliems visiškai svetimame mieste vieniems vaikščioti. Taigi, kai sustojome jų stotelėje, vairuotojas jų palydovui nurodė kuria kryptimi eiti į jų norimą objektą.
Jei kalbant nekonkrečiai apie tuos turistus, bendrai apie visus aklus turistus, tai iš pradžių gali pasirodyti gan nelogiška. Juk aš važiuoju į užsienį, norėdamas pamatyti kažką naujo arba pailsėti. Na aklajam pailsėti dar suprantama, bet pamatyti?! Bet vėliau nusprendžiau tuo pasidomėti daugiau. Pasirodo, tokie turistai keliauja į svetimas šalis nepamatyti kažką naujo, o išgirsti. Lygiai taip kaip mes būname sužavėti svetimos kultūros pastatų, aprangos ir kitų regiamų dalykų, taip jie būna sužavėti svetimos kalbos, triukšmo, šurmulio, medžių ošimo, paukščių skleidžiamų garsų ir t.t. Net nežinojau, kad tokių žmonių yra pasaulyje. Gyvas įrodymas, kad žmonės nepraranda noro pažinti kažką naujo net pačiomis nepalankiausiomis gyvenimo akimirkomis. O kartais visiškai sveikiems žmonėms pasiūlai kur nors nuvykti, tai prasideda: “Ai tingiu“, “Mano draugo gimtadienis tą dieną“, “Nieko ten gero nebus“ ir t.t. Geriau net nesigilinsiu…
Tiesiog norėjau jums pranešti, kad yra pasaulyje tokie žmonės kaip akli turistai. Gal čia tik aš vienas toks neišprusęs ir nieko nežinau…
Pabaigai citata, tiems, kurie ištisai tingi:
“Mažai kas yra neįmanoma savaime: mums dažnai pritrūksta atkaklumo, o ne priemonių“ , — F. de Larošfuko.
Laimono blog'as 