Sveiki!

Pradedu kalbėt be užuolankų. Tik dar kartą įsitikinau, kad lietuvių tauta yra visą laiką viskuo nepatenkinta ir nepasotinama tauta. Ką turiu, dar savo jaunoje, tačiau ne durnoje galvelėje, sakydamas viskuo nepatenkinta? Ogi tą, kad mums nepatinka niekada valdžia, kurią patys išsirenkam, nepatinka švietimo sistema, dėl kurios patys lyg ir nesam kalti, nepatinka, kad mūsų tauta mažėja, bet vistiek visi emigruojam arba ruošiamės tai daryti, nepatinka atlikėjai, kuriuos patys išsirenkam į Euroviziją.  Kodėl nepasotinama? Todėl, kad mums visą laiką vis maža… maža pašalpų, kurias daugiausia gauna girtuoklių šeimos, maža to, ko trūksta, kad gyventume geriau už savo kaimyną, nors gyvename geriau nei 60% lietuvių, maža atlyginimų, kurie mums niekada nebuvo padorūs, kad ir kokie laikai buvo geri.

Klausimas: tai kaipgi aš vis dėlto dar kartą įsitikinau, jog mūsų tauta yra būtent tokia?
Atsakymas: kaip tikras krepšinio fanas, seku lietuvių rinktinės varžybas, bei paskaitau vieną kitą straipsnį. Po paskutinių jų įvykusių rungtynių, kurias jie pralošė, paskaitinėjau internete vieną kitą straipsnį. Ne, neanalizuosiu čia rungtynių įvykių ir pan. Noriu pasakyti, kad mane sukrėtė maždaug 95% komentarų. Po pralaimėjimo mūsų rinktinė buvo taip nusmukdyta žemyn, jog atrodė, kad ji net neverta kovoti Europos čempionate.

Kaip klostosi lietuvių požiūris į mūsų rinktinę:

1. Lietuviai laimi 3-ią vietą Pasaulio čempionate. Jėėė, jie mūsų dievaičiai.
2. Pagarba rinktinės treneriui, kuris sugeba šitaip surikiuoti visą rinktinę.
3. Ruošiamės Europos čempionatui, juk mes treti Pasaulyje. Europoje gal ir nelengva bus, bet tikrai turim laimėti.
4. Pasirengiamosios varžybos. Lietuviai pralaimi.
5. Kas čia vyksta?! Antras lietuvių pralaimėjimas. Kaltas Kemzūra. Nemoka jis deramai dirbti savo darbo.
6. Iš vis ką čia veikia Valančiūnas, kuris yra per jaunas, Javtokas, kuris žaist nemoka, Kalnietis, kuris tik klaidas daro, Delininkaitis “vapše“ neaišku ką čia veikia, Jasaičiui plaukai trukdo žaist, Petravičius visai aikštėj nepasirodė, bet vistiek kaltas, Pocius kažko nebežaidžia kaip normalus žaidėjas. Ai visa rinktinė kaip vaikai…
7. Mus jau išvis pradeda erzinti visos tos reklamos susijusios su krepšiniu. (Čia nesiginčiju, gal jų iš tikrųjų jau kiek per daug).
8. Ai, kam aš čia žiūrėsiu, vistiek lietuviai praloš, einu geriau alaus pagersiu.

Smagu tiesiog skaityti. Išvada viena – nemokam pralaimėti.

Nežinau kodėl (nors ką tik tai aprašiau), bet mūsų tauta yra labai bjauri. Norim kuo geriau, nes mes esam nepasotinami. Pasisekė vieną kartą, tai jau kristi nebegalim. Nežinau ar čia tinka tai ką parašysiu, bet tai man dabar šovė į galvą. Prisiminiau, kaip sakydavo mano istorijos mokytojas: “Čia panašiai kaip fizika. Į kalną kopsim sunkiai, tačiau nuo kalno nubėgsim labai greitai“. Tad norėčiau, lietuvi, palinkėti, kad suprastum, jog nevisada galim būti toje kalno viršūnėje. Turėk nors kiek saiko. Ir , beje, turėk orumo, ir dėl vienos nesėkmės neįžeidinėk kitų.

P.S. kažkaip vėlėsi mintys, taip ir tekstas gavosi suveltas. Nepykit 🙂