Baigėme mokyklą
Praeitais metais buvau sukūręs vieną tokį įrašą pavadinimu „Mokslų metų ataskaita“. Iš tikrųjų net nežinau kokias emocijas tai sukėlė mano blogo skaitytojams (daugeliui galbūt tai buvo nei šilta nei šalta), tačiau nusprendžiau šiemet padaryti tą patį. Kadangi brandos atestatai jau rankosi, tai galima mokytojus ir į šuns dienas išdėti. But I‘m just joking… Niero nieko tokio blogo, ką reikėtų paviešinti. Žinau,k ad šis įrašus bus daugiau aktualus mūsų mokyklos mokinių ir mokytojų tarpe, bet ką jau padarysi. Taigi, pradėsiu.
Anglų kalba
Šiemet teko dirbti su nauja mokytoja. Su mokytoja, kurią labiau gerbia mokiniai nei ankstesnę, pas kurią mokiausi, su mokytoja, kuri pamokoje nebuvo blogos nuotaikos, su mokytoja, kuri moka užmegzti puikų ryšį su savo mokiniais. Tai tikriausiai bus viena iš tų mokytojų, kurias aš atsiminsiu ilgam. Šios mokytojos puikus darbas tikriausiai pastebimas todėl, nes ji pati yra jauna ir moka bendrauti su jaunais žmonėmis, o ir patiems mokiniams visada yra maloniau bendrauti su „mažiau prinokusiais mokytojais“.
Istorija
Che che. Šmaikštus mokytojas. Teko girdėti tokių kalba, kad jis mėgsta mokinius skirstyti į savo mėgstamus ir ne. O nuo to priklauso ir mokinio pažymys. Negaliu aš to nei patvirtinti nei paneigti, nes su šiuo mokytojo mano santykiai labai geri. Visada žinau, kad jei reikia pagalbos ar šiaip neturint ką veikti, galima drąsiai kulniuoti pas šį mokytoją.
Matematika
Šiemet, kaip ir anglų kalbos mokytoja, taip ir matematikos mokytoja keitėsi. Vėlgi reikia priprasti prie naujostvarkos, naujo mokymo pobūdžio, naujo bendravimo. O likus vos metams iki egzaminų tai nėra itin lengva padaryti, tuolab kai atsiliekam nuo kurso. Ką galiu pasakyti apie mokytoją. Gana sunku man buvo prie jos priprasti. Pradžioj iš vis nieko nesupratau, ką ji aiškino atsistojusi prie lentos. Kartais net erzint pradėdavo. Ir pažymys kentėt pradėjo. Pats nebesuprantu, kas dėl to kaltas – mokytoja, aš pats ar mokyklos administracija, kuri sugalvojo pakeist mokytoją (nors nelabai galima ją kaltint, nes tam buvo gana svari priežastis, kuri aiškumums buvo žinoma).
Lietuvių kalba
Mokytoja neieškanti žodžio kišenėje. Su kaikuriais bendraklasiais mėgome net juokauti, kad „užvartyti“ šią mokytoją yra „misija neįmanoma“. Tačiau su šia mokytoja buvo praleisto daug įdomaus ir prasmingo laiko,dalyvaujant konkursuose ar šiaip aptariant vienus ar kitus reikalus. Pasiektas netgi vienas iš svarbesnių laimėjimų – laimėta 3 vieta respublikiniame rašinių konkurse „Aš irgi galiu“. Jeigu kalbėti apie pamokas, tai galiu drąsiai pasakyti, kad daug ko, net labai daug ko, išmokau.
Geografija
Kas mane pažįsta, tikrai žinos, kad blogai atsiliepti apie šią discipliną negaliu. Ne veltui ketinu studijuoti dalyką susijusį su šiuo mokslu. Ne veltui susilaukiau visokių pasisakymų, vieni gyrė, kiti peikė, treti durnelkiu vadino. Tačiau grįžkim prie temos. Taigi, ateidavau į pamokas ir žinodavau, kad ten visada jausiuosi komfortabiliai, linksmai, pasiruošęs mokytis, motyvuotas. Mokytojui tariu didžiūlį ačiū už praleistus dvejus, pilnus darbo, ryžto, novatoriškų minčių, metus. Tačiau turiu Jums ir kritikos strėlių. Kartais Jūs mėgstate pamoralizuoti kitus mokinius. Tiesiog patariu žvelgdamas iš mokinio pusės – mažiau sukite Jūs galvą dėl vieno ar kito dalyko. Tegul tie mokiniai patys sukasi iš įvairių situacijų. Ir Jūs mažiau sau nervus gadinsite, ir mokiniai mažiau nervinsis. Tai čia tik tarp kitko.
Vokiečių kalba
Pamoka ne iš pačių mėgstamiausia. Nelabai suprantu aš šios kalbos subtilumų, nors gal pažymiai ir visai kitką rodo. Kaip bebūtų taip, tačiau mokytoją taip pat ilgam atsiminsiu. Pamenu, kai ateidamas mokytis į „Džiugo“ gimnaziją (tuomet vidurinę mokyklą) teko girdėti kabų, kad griežčiausia ir daugiausia reikalaujanti mokytoja rajone. Tad, jau buvau nusiteikęs rimtai. Tačiau visiškai nesigailiu, kad teko dirbti su šia mokytoja. Galiu pasakyti drąsiai kuo ši mokytoja išsisikirai iš kitų – mandagumo reikalavimų. Kartais tai primena senas močiutes, kurios pasakoja anūkams, kad tu turi elgtis taip, o ne kitaip. Bet tiek to jau, pastaruoju metu supratau, kaip reikia kalbėti su šia mokytoja, taigi, tai man visai nebetrukdo.
Etika
Seniau maniau, kad tai turėtų būti diskusijų ir etinių normų aiškinimosi pamoka. Nesakau, kad taip nėra, tačiau šiemet pastebėjau, kažkokį savo atitrūkimą nuo šios pamokos. Net nežinau ką dėl to kaltinti. Tirkiausiai reikėtų prispažinti vyriškai, kad aš pats kaltas. Velnias jį žino. Atrodo kartais sėdi pamokoje ir nesupranti, ką tu čia veiki. Mokytojai patarčiau ateityje kiek grieščiau žiūrėti į vienus ar kitus mokinių pasisakymus, nes taip galu gale mokytojai visai praranda autoritetą mokinių tarpe.
Muzika
Na ką galiu pasakyti, didelis muzikos žinovasnesu, kartais paklausau ir tiek. Taip, kad ir čia didelio susidomjimo nebuvo. Tuolab, kad daugiausiai dominavimo visokie aspektai iš istorijos ir panašiai. Paprasčiausiai nebeturiu ką daugiau pasakyti.
Chemija
Kažkada visai patiko man ši disciplina, bet dabar susidomėjimas pradingo. Ir žinau kodėl. Tiesiog prasidėjo labai sudėtingos temos, kurios neapsiriboja vien matematiniais skaičiavimais. Tad viskas aišku, iš manęs chemikas nekoks.
Kūno kultūra
No comments
Jei kalbėti apie mokyklos administraciją, tai galiu pasakyti, kad buvo momentu, kai teko ja visai nusivilti. Tikslesnių smulkmenų neaiškinisiu, nes būtų nekorektiška tai viešinti, tačiau galiu pasakyti, kad mokyklos administracijai kartais reikėtų labiau pasirūpinti savo mokiniais (kas ir turėtų būti jiems svarbiausias prioritetas). Tačiau buvo tikrai tokiu atvejų kai buvo greit atsižvelgiama į tai, ką sako mokinys. Problemos buvo sprendžiamos operatyviai. Žodžiu – visko būta.
Na ką, atrodo viskas. Vienus apkalbėjau daugiau, kitus mažiau, vienus geriau, kitus blogiau. Komentuokit, sakykit jei norit dar ko sužinot apie vienus ar kitus, jei turėsiu ką pasakyti, būtinai pasakysiu.
Ir pabaigai, vieno iš geriausio lietuvių dainininkų atliekama daina, kuri tinka šiai temai:
P.S. Baigėsi 12 metų etapas, prasisdeda naujas. Duok Dieve įstoti ten, kur noriu.
Pirmasis geografijos valstybinis egzaminas
2012m. – iškilmingi metai geografijos dalykui. Šiemet buvo pirmasis šios disciplinos valstybinis egzaminas. Taigi, pateikiu šokią tokią apžvalgėlę.
Užduotys
Egzamine iš viso buvo 33 užduotys. Testą sudarė 22 klausimai, likusios – praktinės užduotys. Aišku, visiems įdomu apie sudėtingumą. Galiu pasakyti taip: nei sunku, nei lengva. Tačiau kaip bebūtų, linkstama į sunkiąją pusę. Kiek teko bendrauti su kitais laikiusiais, tai jų teigimu, šis egzaminas buvo ganėtinai lengvas, net apsidžiaugė tokį gavę. Anot jų, pavyzdinės užduotys buvo sunkesnės. Man atvirkščiai. Manau tai galima paaiškinti paprastai. Aš labiau esu linkęs į gamtinę geografiją (kas buvo pavyzdinėse egzamino užduotys), na o 2012m. egzamino užduotys buvo daugiau orientuotos į visuomeninę. Vis tik, aš esu jau daug kur dalyvavęs, sprendęs daug geografijos užduočių, tad iš savo patirties galiu teigti, kad užduotys buvo tokios, prie kurių tikrai reikėjo pagalvoti.
Būtinai turiu paminėti, kad šios užduotys reikalavo ir visai naujų žinių. Pavyzdžiui: reikėjo žinoti kokias atomines elektrines ruošiamasi statyti šalia Lietuvos (Kaliningrade ir Baltarusijoje), kokia gali būti jų žala; reikėjo žinoti apie arabų pavasarį bei Fukušimos įvykius. Aš tikėjausi, kad bus ir Irano įvykiai, tačiau… Žodžiu, norėdamas eiti laikyti geografijos egzaminą, turi sekti visas svarbias naujienas.
Taip pat svarbus faktorius buvo valstybės. Ganėtinai daug užduočių reikalavo parašyti vieną ar dvi valstybes. Bet skųstis negalima, valstybės nebuvo itin sunkios. Manau, kad tikrai daugelis skiria kur yra Kanada, Australija ar Indija. Gal daugiau buvo galima susikirsti “Europos šabakštyne“ (Balkanuose), nes reikėjo pažymėti visai nereikšmingas valstybes – Kosovą ir Juodklaniją.
All in all
Mano manymu šis geografijos egzaminas tikrai atitinka valstybinio egzamino vardą. Nors labiau norėjau gamtinės geografijos, tačiau ką darysi, tenka spręsti tai ką turi. Savu rezultatu nesu nusivylęs. Manau, kad egzaminą turėčiau išlaikyti labai gerai.
Out of topic: truputį apie kitus egzaminus
Įdomi viena mintis skaityta internete: “Šiemet egzaminų centras nusprendė “pasidergti“ iš abiturientų“. Egzaminai iš ties buvo sunkūs. Bet mano buvęs auklėtojas pasakė: “Kiekvienai laidai jos egzaminai yra sunkūs“. Tai ch*i čia ką suprasi, sunku ar ne. Viskas vistiek jau praeityje, belieka laukti atsakymų.
Nominacija “Metų nusišnekėjimas“
Kaip jau visiems seniai žinoma, Lietuvoje vyksta mokyklų tinklo pertvarka. Naikinamos vidurinės mokyklos, vaikai iš kaimo varomi į miestus, kurie yra už 15 km nuo jų namų. Ar rezultatas bus toks, kokio norėtume? Manau, kiekvienas atsakėte teisingai.
Vakar, žiūrint televizorių, teko išgirsti, kaip viena iš švietimo ministerijos viršūnėlių pasakė dalyką, kuris sukėlė tiek juoką, tiek neigiamas emocijas: “Svarbiausia, kad kaimuose išvis yra mokyklos, o jų struktūra (gimnazija ar pradinė mokykla) jokios esmės neturi.“ Kaip tai jokios esmės neturi?! Čia tas pats, ką aš sakyčiau: “Nesvarbu kokį pieną gersim: 2 mėn ar 1 dienos senumo, svarbiausia, kad iš viso jo turime!“ Gal sakau su galva mąstykim, o ne su kitomis kūno vietomis.
Taigi, pabandykim pažiūrėti į susidariusią situaciją logiškai:
- Jei kaime yra vidurinė mokykla, tai joje gali mokytis vaikai nuo 7 iki 19 m.
- Jei kaime yra pradinė mokykla, tai joje gali mokytis mokiniai nuo 7 iki 11 m.
Taigi, kur mokinių kontingentas didesnis? Taip išeina, kad nesvarbu ar mokykloje mokysis 50 vaikų, ar 200, tačiau svarbiausia, kad mokykla YRA. Nesuprantu aš niekaip, kaip žmogui toks variantas gali būti logiškas. Tai taip pamažu ir sunaikins visas kaimų mokyklas. Iš vidurinių padarys pagrindines, iš pagrindinių – pradines. Sulig kiekvienu etapu mažinamas vaikų skaičius Vėliau mūsų valdžios atstovai kalba, kad kaime per mažai mokinių, todėl jos reikia grūsti į miestą. Kokias turime iš to pasekmes? Tokias:
- Jei vaikas gyvena toli nuo miesto (15-20 km), tai jam reikia anksti keltis, laukti autobuso. Vėliau į pamokas nuvažiuoja nepailsėjęs, prastėja pažymiai. Sakysite: “Eik anksčiau miegoti“. Kažin ar daugeliui taip paprasta užmigti kai visai nesinori miego? Bent jau man asmeniškai niekaip neišeina užmigt, kai aš to visiškai nenoriu.
- Žmonės nuo mažens yra pratinami migracijai. Manau čia labai tiktų terminas – švytuoklinė migracija. Vaikai 5 dienas per savaitę yra priversti važinėtis nemažus atstumus pirmyn ir atgal. Taip jie įsisavina, kad migracija yra visiškai normalus dalykas. Taigi, mieli valdžios atstovai, nedejuokite vėliau, kad iš mūsų šalies emigruoja didelis skaičius žmonių. Patys juos pratiname prie to, kad reikia emigruoti, ale ieškant “geresnių ir patogesnių“ sąlygų.
- Vaikai yra priversti lankyti mokyklas, kurių visai nenori. Turiu puikų pavyzdį iš pažįstamų rato. Pas mus kaime, kaip ir turi būti, buvo pakeista mokyklos struktūra. Taigi iš 10 klasių mokyklos, ji tapo tiktai 8 klasių. Gerai. Tenka taikstytis su tokias situacija. Aišku, mokiniams pabaigus aštuonias klases, kadangi yra priversti keisti mokyklą, kodėl nepasinaudojus proga ir nepradėti mokslų gimnazijoje. Taip bandė padaryti ir kai kurie mano pažįstami būsimieji devintokai. Jie nusprendė pradėti lankyti mano dabartinę mokyklą. Tačiau šios mokyklos vadovybė paskelbė, kad jiems yra SKIRTA mokytis gretimame miestelyje (galima sakyti vos ne toks pats kaimas). Ten mokykla yra vidurinė. Tai taip išeina, kad mokinys net nebegali pasirinkti, kur mokytis? Beje, dar buvo pasakyta, kad galite bandyti laimę čia mokytis, bet tėvams patiems reiks kaip nors verstis su vaikų transportavimu į mokyklą, nes jiems nebus apmokėta už mokinių vežimą autobusu. Pagrindinė priežastis – jie turi mokytis ten, kur jiems skirta. Dėl įdomumo – nuo mūsų kaimo iki miesto autobusu važiuoti kainuoja apie 6 lt. Paskaičiuokite patys kokia suma išeina per mėnesį. Ir tegul niekas negalvoja, kad aš čia mūsų mokyklą kaltinu. Aš čia labiausiai esu pasipiktinęs valdžios sprendimais. Taigi, mokiniai yra priversti mokytis ten, kur liepia valdžia.
- Pažvelkime ir į mokytojų bendruomenę. Kiek mokytojų po tokių pertvarkymų neteks darbo? Daug. Paskui stebimės, kad pas mus didelis skaičius bedarbių. Esmė tame, kad patys žmones padarome bedarbiais.
Tos visos mokyklų pertvarkos man atrodo labai juokingos. Nepažįstu aš nei tų, kurie priima tuos įstatymus, nei tų, kurie juos pateikia. Taigi ir negaliu jų vadinti kokiais nors durneliais… Tačiau manau, nesuklysiu pasakydamas, kad didžioji dalis žmonių, kurie priima panašius sprendimus, tikrai nėra dirbę mokyklinėje aplinkoje.
Grįžkim prie Metų nusišnekėjimo.Įdomu, kaip galima išdrįsti teigti, jog nėra jokio skirtumo, kokia yra mokyklos struktūra. Jeigu nėra jokio skirtumo, tai kam keisti tas struktūras??? Juk palikim taip kaip buvo. Bent jau abi pusės bus patenkintos. Buvo ir dar vienas teiginys, kuris man labai “patiko“: “Negi devintokas, nesugebės atsikelti 6h ryte, ir išvažiuoti kažkur toliau nuo namų“. Tai tegul jis pats pabando į darbą kiekvienąsyk keltis tokiu laiku. Kažin ar labai jam tai sėkmingai seksis.
Žodžiu – nėra žodžių. Čia galima daug ką apkalbėti. Valdžios sprendimai mums niekada neįtiks. Tačiau kartais, jie ir būna verti mūsų pasipiktinimo. Kaip bebūtų taip, bet turime gyventi pagal priimtus įstatymus. Tiesiog būtų maloniau, jei nebūtų tokių viešų durnų pareiškimų, kurie erzintų kitus.
Aštuntasis Lietuvos novatoriško švietimo forumas
Kaip jau teko Jums anksčiau matyti, dalyvavome su kolegomis (Altajus ir Žymantas) viename tokiame “nesvarbiame“ konkursėlyje. Sakyčiau, sekėsi mums visai neblogai. Iš trisdešimties kandidatų pagal mokytojų balsus buvome ketvirti (Neskaitant to, kad prieš tai buvo dar 180 darbų). Taigi, didelis AČIŪ už Jūsų balsus.
Taigi, teko mums vasario 24 d. vykti į Vilnių, kur vyko konkurso nugalėtojų ceremonija ir forumas, kuriame buvo kalbama apie novatoriškas priemones, kurios yra naudojamos ugdant jaunąją kartą. Didelės renginio analizės neketinu pateikti, nes tai puikiai padarė straipsnių virtuozas Žymantas. Visiškai pritariu jo mintims. Tiesiog ir pridurti nebėra ką. Viskas taikliai, aiškiai, be užuolankų išsakyta. Tad siūlau apsilankyti kolegos blog’e ir viską tiksliai suprasite, kokias išvadas padarėme po renginio.
Keletas mano minčių
Iš tikrųjų renginys neprivertė susimąstyti: “Ką aš čia po velnių veikiu?“. Labai laukiau A.Račo vedamos diskusijos. Lūkesčiai nebuvo nuvilti. Dar labiau diskusija patiko, kai į ją įsivėlė ir auditorija. Nesinorėjo, kad ji baigtųsi.
Kitas aspektas, kai kurių asmenų nesugebėjimas pritraukti publikos. Apie tai kalba ir Žymantas, tačiau negaliu ir aš to nepaminėti. Pirmas 5 pranešimo minutes, dar kažkas buvo sutelkęs dėmesį į pranešimą, tačiau vėliau teko tiktai girdėti pranešėjo pauzes po kas antro žodžio ir auditorijos dūzgimą, primenantį bites. Mano manymu, į tokį renginį žmogus turi ateiti pasiruošęs, o ne šiaip sau ateiti ir pašnekėti.
Rengiantis važiuoti į šį forumą teko spręsti dilemą – šimtadienis ar konferencija. Bendrai su kolegomis pasitarėme ir nusprendėme važiuoti į konferenciją. Nuomonių teko išgirsti įvairių. Aišku, daugeliui atrodė: “Kaip jūs galite šitaip elgtis? Juk tokia šventė būna vieną kartą gyvenime“. Dabar galiu drąsiai teigti, jeigu turėčiau galimybę, žinodamas, ką pamatysiu renginyje, grįžti atgal laiku, nedelsdamas pasirinkčiau kelionę į aštuntąjį Lietuvos novatoriško švietimo forumą. Neišdildomi įspūdžiai, puiki patirtis, dar vienas laimėtas konkursas, aukšto lygio renginys – tai tik keletas argumentų, dėl ko galima iškeisti netgi patį šimtadienį.
Taigi, dar kartą dėkoju už Jūsų balsus. Jie mums tikrai padėjo iškovoti nors šokią tokią pergalę ir suprasti, kad dirbame neveltui.
P.S. Jei domina, kaip vyko renginys, galite peržiūrėti video archyvą štai čia.
Trumpai apie nugriūti verčiančią tragikomediją
Pavadinimas gal kiek ir per drąsus, bet nieko, tiks.
Pradėkim nuo pradžių. Prasideda niekuo neišsiskirianti lietuvių kalbos pamoka. Išsidalinam lapkričio 18d. rašytas A. Škėmos romano “Balta drobulė“ ištraukos interpretacijas. Atrodytų nieko neįprasto, bet štai netikėtai lyg žvirblis išskrenda frazė iš mokytojos lūpų: “Išsitaisot klaidas, parsinešit darbus namo ir tegul tėveliai pasirašo“. Pirma mintis šovusi į galvą: “What the f**k?“.
Vienas mokinys iškart paklausė: “Jau kažkas iš tėvų pasiskundė?“. Aišku, ką daugiau belieka 12-okui galvoti po tokio pareiškimo. Tačiau mokytojos argumentas į išsakytą frazę buvo tas, kad jis bus įsitikinusi, jog tėvai bus matę ne tik mūsų pažymius, kuriuos jie ir taip gali peržiūrėti tamo.lt elektroniniame dienyne, bet ir tai, kad tėvai galės pamatyti ir už ką jų vaikai gauna pažymius. Gal ir nieko mintis… Bet iškyla klausimas – kiek tėvų iš tikrųjų perskaitys savo atžalų darbus, ir kiek tėvų tiesiog padės parašą po interpretacijos pabaiga?..
Dabar išeina taip, kad mes esame kaip pradinukai, turime eiti pas savo tėvus ir sakyti: “Mama, tėte, žiūrėkite kaip parašiau kontrolinį darbą ir būkit geri, pasirašykit, kai perskaitysit“. Truputį gaunasi nonsensas, kad 12-okas turi šitaip elgtis. Ką pakeis tai, kad tėvai pasirašys po tuo kontroliniu? Mano manymu, jie jau ne be pakeis atžalos apsisprendimo, laikyti valstybinį lietuvių kalbos egzaminą ar ne, nepakeis vaiko raštingumo, neprivers jo ilgiau sėdėti prie knygų. Žodžiu, mes jau nebe maži vaikai, ir mes patys turime rūpintis tokiais dalykais, o ne mūsų tėvai.
Kyla tokia mintis, kad mūsų visuomenėje yra nusistovėjęs toks stereotipas – jei eini į mokyklą, tai vis dar esi visiškai priklausomas nuo savo tėvų. Čia galime pritaikyti ir Žymanto aprašytą situaciją. Nesakau, kad 12-okas jau yra visiškai savarankiškas gyvenime. Taip, jis vis dar gyvena su savo tėvais, vis dar valgo jų duoną ir pan. Na bet būkim sąžiningi, ar Jums neatrodo, kad 12-okas už kontrolinį darbą pažymį gali gauti ir be tėvų globos?
Iš kart užbėgu įvykiams už akių. Gali atsirasti mokytojų, kurie pradės sakyti, kad čia tik apsidraudimas, nes yra visokių tėvų, kurie gali pradėti skųstis, kad nežino už ką jų vaikai gauna pažymius ir panašiai. Sutinku. Taip, mūsų mokykla dirba kruopščiai, tvarkingai, bendrauja su tėvais. Ketiname tapti gimnazija, taip ir turime dirbti. Bet aš tik aptariu, kaip tokie dalykai yra visiškai nebūti, bet labai sureikšminami. Gali pasirodyti, kad ir aš per daug sureikšminau šį įvykį, tačiau man atrodo, kad 12-os klasės mokiniui kišti tėvams po nosies savo kontrolinį darbą, yra kiek vaikiška.
Oficialiai įvertinti
Ech… Galiu pasigirti, kad pagaliau sulaukėm. Sulaukėm diplomų, kuriuos užsitarnavom sukūrę švietimui skirtą svetainę. Diplomus gavome aš, mano bendraklasis Žymantas Baranauskas. Tiksliai negaliu pasakyti, bet man atrodo, kad diplomą gavo ir mūsų darbo vadovas, geografijos mokytojas Tomas Ubartas.
Už ką diplomai?
Pavasarį mokytojo Tomo Ubarto mokomos mokinių grupės susijungė vienam rimtam projektui. Nusprendėm sudalyvauti mokinių ir mokytojų darbų konkurse “Idėjos iš IT pamokų“. Nusprendėm sukurti internetinę svetainę skirtą Lietuvoje saugomoms teritorijoms. Tam pasitelkėme wordpress.com sistemą.
Aš ir Žymantas buvome paskirti svetainės administratoriais. Žymantas kūrė dizainą, svetainės išvaizdą, o aš apdorojau visą informaciją, kurią gavau iš kitų mokinių bei kurią susiradau pats ir talpinau ją į mūsų kuriamą svetainę. Likę mokiniai kūrė prezentacijas, pasitelkę Powerpoint pagalbą. mano manymu, galutinis variantas atrodo išties puikiai.
Taigi, galų gale sužinojome, kad gavo nominaciją “Už IT panaudojimą puoselėjant meilę gamtai“. Malonu žinoti, kad mūsų darbas vis dėlto buvo įvertintas. Ir labai gerai įvertintas.
Darbo įvertinimas
Tai, kad diplomus iš mokinių gavome tik aš ir Žymantas, dar nereiškia, kad dirbome daugiausiai ir sunkiausiai. Visi dirbo, kiek galėjo, kiek sugebėjo. Visi buvo verti diplomo, nes visi geografijos grupių mokiniai prisidėjo bent menkiausiai prie sukurtos svetainės. Noriu pasakyti, kad nesvarbu jog diplomuose puikuojasi tik mūsų su Žymantu pavardės, bet jais buvome įvertinti visi.
Kiti pastebėjimai
Gaila, bet už akies kliūna viena gramatinė klaida: “Telšių “Džiugo“ visurinės mokyklos“. Žinoma, tyčia nebuvo tai daroma, bet visgi, tokį raštą reikėtų rašyti atidžiau, nes čia ne šiaip koks popiergalis. Na bet nieko, nesikabinėkim prie klaidų, o džiaukimės tuo, ką turime.
Nekasdieninė pamoka
Monotonija… Vienas iš tų dalykų, kurių nenorėtume patirti savo kasdienybėje. Pamokos mokyklose – ne išimtis. Kaip eilinį sykį, mūsų geografijos mokytojas Tomas Ubartas sugalvojo, o gal kur ir sužinojo (nežinau kaip čia buvo) naują mokymo metodą, kuris paįvairina tą rutiną pamokose (aišku nekalbant apie geografijos pamokas, kurios vos ne kiekvieną savaitę būna kažkuo kitokios). Taigi, apie viską nuo pradžių.
Šiuo metu geografijos pamokoje “žygiuojame“ per geopolitikos skyrių. Daug įvairių politinių dalykų. Fu… Nepatinka man politika. Bet ką padarysi, toks kursas, reikia jį pereiti nori nenori. Taigi, mokytojas liepė užeiti į geopolitika.lt svetainę, ten susirasti straipsnį apie Lietuvą. Sekančią pamoką, mums reikėjo ateiti į pamoką pasiruošus:
- trumpą straipsnio santrauką;
- apibūdinti kokia Lietuvos geopolitinė padėtis išryškinama straipsnyje;
- iškelti probleminį klausimą, po kurio užsimegztų diskusija.
Kaip visada, atsirado tokių, kurie atėjo į pamoką nepasiruošę. Šioje situacijoje nieko nepakeisi, taip visur ir visada buvo, yra ir bus. Tačiau didžioji dauguma buvome pasiruošę pamokai. Kadangi mūsų grupėje mokinių nėra daug (tiksliai neatsimenu, bet apie 15 panašiai), tai galėjome leisti susistumdyti suolus ir pasidaryti sau apvalųjį stalą. Taip galėjome sėdėti daug maž vienas prieš kitą ir laisvai diskutuoti. Taigi, kaip supratote, tas neįprastas mokymo metodas buvo diskusija, kurią turėjome patys ir užmegzti.
Pati diskusija nepasakyčiau, kad buvo ganėtinai nuobodi ar pan. Net man, kuriam nepatinka politiniai dalykai, tai visai patiko. Na, man visada patinka įsivelti į panašias diskusijas. Tik, aišku, tai darau turėdamas, ką pasakyti ir galėdamas savo nuomonę argumentuoti. Kai kuriomis temomis diskusija būdavo didesnė, kai kuriomis – mažesnė. Nustebino ir tai, kad į diskusiją įsitraukė netgi tie mokiniai, kurie dažniausiai tyli, o kai kurie gabieji, visą pamoką pratylėjo. Nors mokytojas ir bandė patempti vieną kitą už liežuvio, tačiau tie “tyleniai“ nelabai prakalbėdavo. Ką padarysi, tai tik jiems blogiau, ne mums… Tačiau nesigilinkime kur nereikia.
Norėčiau išskirti keletą pliusų, kuriuos galėčiau įžvelgti šiame mokymo metode:
- Nenuobodi pamoka
- Mažiau ar daugiau, tačiau visi yra priversti kalbėti
- Rinkdami informaciją, mokiniai iš arčiau susipažįsta su Lietuvos geopolitine padėtimi
- Rinkdami informaciją, mokiniai gali ne vien tik iš sausos teorijos, bet ir iš realių pavyzdžių sužinoti, kas yra geopolitinė padėtis
- Lavina mokinio oratorinį gebėjimą, nes pristatant straipsnį ar šiaip diskutuojant, kaip bebūtų taip, reikia kalbėti
- Mokinių bendravimas tarpusavyje (tai niekada nebus blogai)
Galvojau ir apie minusus. Tačiau nelabai sugalvojau, ką čia neigiamo įžvelgus. Gal kas nors iš buvusiųjų pamokoje ar šiaip sugalvojusių, koks gali būti minusas šio mokymo metodo pasireikš komentaruose…
Kuo daugiau tokių ar panašių mokymo metodų bus pamokose, tuo labiau mokinys eis su didesniu entuziazmu į pamokas, kurios tikrai nebus nuobodžios, monotoniškos. Smagu, kad mūsų mokytojas sugalvoja kaip paįvairinti pamokas. įdomu, iš kur jis semiasi šitokių idėjų?
Apie populiarųjį straipsnį…
Tikriausiai daugelyje mokyklų mokiniai susiduria su tokia problema, kaip bėdos su tvarkaraščiais. Tiksliau – didelis “langų“ skaičius. Pas mus mokykloje ne kitaip. Apie tai prakalbo mano geras draugas. Tiksliau kalbant ne prakalbo, o apie tai parašė. Parašė vienoje populiariausių šalies informacijos svetainių. Bėda ta, kad straipsnyje buvo pavartotas mokyklos pavadinimas. Dėl viso šito jo straipsnio kilo labai daug kalbų mūsų mokyklinėje aplinkoje. Ne tik tarp mokinių, bet ir tarp administracijos…
Galima džiaugtis tuo, kad straipsnio tikslas pasiektas. Tai sukėlė didelę sumaištį. Kiek teko girdėti, šiandien mokytojų kambarys dūzgė kaip bičių avilys. Kai kurie mokytojai peržiūrinėjo straipsnio autoriaus tinklaraštį. Beje, girdėjau, kad ir manąjį netgi. Gal kažką iš to ir laimėsim. Gal bus daugiau atsižvelgiama į mokinį, jo poreikius. Bent jau to yra tikimasi. Tikisi autorius, tikiuosi aš, tikisi ir kiti mūsų draugai. Didžiausias klausimas, ar mes sulauksime tokių pasekmių, kurių tikimės. O gal bus atvirkščiai? Dabar mums kyla daug klausimų. Žinome maždaug, kokia yra mokinių nuomonė, apie straipsnį. Vieni mus palaiko, kiti smerkia, treti yra neutralūs. To ir reikėjo tikėtis. Dabar, kas mane labiausiai domina, tai mokytojų bei administracijos reakcija į straipsnį. Tikiu, kad ji yra ne kokia. Visų pirma dėl to, kad buvo paminėtas mokyklos pavadinimas. Visų antra, dėl to, kad buvo minima, jog straipsnio kūrimas buvo raginamas kelių mokytojų. Tai gali ir sukelti tarp mokytojų netgi nepasitikėjimą vienas kitu, tačiau čia jau ne mūsų bėdos… Tegul jie aiškinasi tarp savęs.
Kokia mano nuomonė apie populiariausią straipsnį mūsų mokykloje? Ar jis buvo reikalingas ar ne, negaliu pasakyti. Galvoju ir taip, ir anaip. Neapsisprendžiu. Sutinku su visų nuomone, mokyklos pavadinimo nereikėjo. Iškraipyti keli faktai. Tačiau tai autorius neneigia, kad padarė klaidą, rašydamas faktus, jų nepatikrinęs. Tačiau buvo verta. Tokia mano nuomonė. Daug kas tyli, nieko nekalba. O čia va, atsirado žmogus, kuris prabilo. Kaip jis tai padarė, jau kitas klausimas. Galiu pasakyti tik viena, kad jei jis būtų manęs prieš dedant straipsnį į internetinę svetainę paklausęs ar verta, nesudvejojęs būčiau atsakęs: TAIP.
Kiek žinau, mokyklos administracija, tiksliau pavaduotoja į straipsnį skaudžiai nesureagavo. Straipsnio autorius ir pavaduotoja ramiai pasikalbėjo ir tiek. Tikrai pagirtina iš administracijos pusės. Sureagavo normaliai, civilizuotai.
Pabaigai, norėčiau pačio straipsnio autoriaus išsakyta mintį pateikti jums, kad susidarytumėte nuomonę, ką jis galvoja, apie dabar vykstančias diskusijas:
“Dieve mano, dabar toks jausmas, kad aš noriu uzurpuoti mokyklą ir tapti jos direktoriumu. Kažkoks dvyliktokas, neturintis jokios kompetencijos parašo straipsnį ir visi išsigąsta. Kas? Ar jis parašė? Ką jis galvoja?
Kai mokykla ir visi kas joje lankosi pradės skirti tam tikrų kompetentingų institucijų raštus nuo dvyliktoko bulvarinio skaitalo – galėsime kalbėti.
Beje, palikau labai sužavėtas, kaip “išpopuliarėjau”. Nežinau, gal net į kokį šou man nuvykt. Kad nelikčiau užmirštas ir nublokštas į pirmykštį būvį.
Labai dar sudomino tas, kad yra tokių mokytojų, kurie net savo pamokų nebeveda, o kalba apie garsųjį TABU straipsnį ir ką gi tas autorius galvoja. Ačiū Jums, mokytojai.
Ir įdomiausia yra tai, kad šurmulys vyksta už nugaros. Nepriėjo nė vienas ir nepaklausė: kodėl tai padarei? Kokie tavo argumentai? Nors ką aš čia… jums tik pirštais rodyt. (:
Apie straipsnį kalbėjau tik su pavaduotoja, kuri jame nieko blogo nemato. Bet vat dvyliktokai sugeba traktuoti tai kaip pasaulinę katastrofą, kataklizmą, nelaimę.“
P.S. Nuoroda į straipsnį, kas dar neskaitėte.
Truputėlis (ne)žemiškų dalykų
Šiandien, per paskutinę pamoką (renginių organizavimas) įsikalbėjome apie tam tikrus dalykus. Kai kam jie gali atrodyti mistiški, kitiem realūs, dar kitiem keliantys baimę. Pačiam iš tikrųjų nėra tekę pamatyti tokių dalykų gyvai, apie kuriuos kalbėsiu. Tačiau mano galva, tai visai įdomi tema. Ką gi, pradėsiu nuo pradžių.
Prisiminėme, kaip vienas grupiokas rodė gan įdomų straipsnį su dėmesį patraukiančiomis nuotraukomis. Nutarėme jas vėl peržvelgti. Na nuotraukos iš tikrųjų stebinančios. Ko tik šiam pasauly gali nebūti? Ir debesys įvairių formų, ir vaivorykštės vidury nakties, ir ugnies tornadai ir t.t. Reakcija pamačius šias nuotraukas tik dar kartą įrodo, kaip mažai mes pažįstam tą mažą visatos kampelį, kuriame yra įsikūrusi Žemė.
Ir šitaip mano mintys bei mūsų pokalbis nuklydo link platesnių dalykų, į visatos platybes. Iškėlėme klausimą: ar mes vieninteliai visatoje? Mūsų mokytoja besąlygiškai tuo tiki. Aš daugiau linkęs ne tikėti, o logiškai mąstyti. Tokių kaip žvaigždžių kaip saulė (nors saulė iš tikrųjų yra milžiniškas degantis dujų kamuolys) yra milijardai, begalybė. Labai didelė tikimybė, kad kiekvienoje “saulės“ sistemoje yra bent po tokia pačią planetą kaip Žemė. Didelė tikimybė, kad ji yra tokiu pat atstumu nuo “saulės“ kaip ir mūsų žemė. Tai kodėl ten galėtų neegzistuoti gyvybė. Tik ar ji tokia išsivysčiusi kaip mes, o gal net lenkia mus? Va kur klausimas.
Taigi, bekalbant apie ateivius, mokytoja tuoj prišoko prie kompiuterio ir surado keletą video:
Kalbant apie antrąjį filmuką, tai mokytoja buvo įsitikinusi, kad žmogus to padaryti negalėjo. Mano atsakymas į tai: žmogus, jei nori, gali padaryti daug ką (tik ne viską). Ar vaizdai, matomi filmuke, yra žmogaus darbas? Negaliu to teigti. Mąstykim logiškai:
- Kam to reikia ateiviams? Taip jie gali pranešti apie save. Jie jaučia malonumą, versdami mus tai aiškintis (juokauju).
- Kam to reikia žmogui? Žmogus, kieno laukuose buvo sukurti meno kūriniai, dabar yra populiarus. O juk pasitaiko žmonių, kurie siekia būti žinomais…
Kalbėjom kalbėjom ir įsikalbėjom apie Pasaulio pabaigą, kuri įvyko šeštadienį. Oi kaip mane nervina visi šitie pezesiai (atsiprašau už išsireiškimą, kai kam gal tai skamba neetiškai). Kalba ir kalba apie tas Pasaulio pabaigas. Apie tai aš jau kalbėjau, todėl per daug neišsiplėsiu. Tik kyla vienas klausimas, kokio velnio tie žmonės skelbia tas datas, kurios anot jų yra paskutinės mūsų gyvenime?! Gal jie nori pritraukti daugiau žmonių į savo propaguojamą tikėjimą? Bet vėlgi, kaip gali žmogus priimti to melagio tikėjimą, kai ji neišsipildo? Vienas man aišku, kad aš jų motyvų taip ir neįžvelgiu.
Reziumuoju.
Žemėje vykstantys reiškiniai yra patrauklūs tol, kol mes jų nesuprantam. Manyčiau geriau tegul taip ir lieka, nes paskui žmogus prisigalvoja tokių dalykų, kurie veikia neigiamai… Kitos gyvybės verčia mus susimąstyti (bent jau mane), kokie mes vis dėlto maži. Kitus gal tai gąsdina. Vis dėlto pasakysiu paskutinę mintį, kuri man šovė į galvą: mistika žavi.
Mokytojų (ne)kasdieniški mokymo metodai
Žinau, mokslo metai baigiasi, o aš vis dar apie mokyklą. Tačiau jei mane užkabina kokia mintis, tai turiu pasireikšti.
Skaitau altajaus straipsnį. Labiausiai užkabino paskutiniame punkte pateikta medžiaga. Šaunu, kad mokytojai irgi sugeba atsipalaiduoti, tuo pačiu linksmindami mokinius. Turiu dar vieną puikų pavyzdį. Na ne visų mokytojų, bet užtenka ir vieno kartais:
Sugalvota tikrai labai originaliai. Kur pliusai tokio mokymo metodo? Mokiniai noriai eis į tokio mokytojo pamokas. Vien tai, kad jis pasistengia sukurti kažką panašaus į tai, rodo, kad jis turi gerą ryšį su mokiniais.
Kas liečia mokymo metodus, tai taipogi reikia ją vis paįvairinti. Jei mokinys kiekvieną pamoką dirba, nurašinėdamas sakinius iš vadovėlius ir klauso, ką mokytoja(s) kalba ( kaikam nusišneka), tai greičiausiai, kad jam ta pamoka įkyrės jau po pusės metų ar greičiau.
Atsimenu, kai atėjau pirmą kartą į “Džiugo“ geografijos pamoką. Mokytojas ten turi interaktyvią lentą. Tokių dalykų, ką ta lenta sugeba, nebuvau niekur matęs dar. Aišku, dabar, kai pagalvoji, tai ten nėra kažkas tokio įspūdingo, bet tada mane tai labai sudomino. Aplamai, per geografiją mes dažnai taikom įvairius mokymo metodus: skaidrių darymas, pristatymas, minčių žemėlapių sudarymai, darbas grupėse ir pan. Per kitas pamokas taipogi pasitaiko kitokių metodų. Per Lietuvių kalbos pamokas mes ruošiame skaidres apie įvairius rašytojus ar jų kūrinius. Visų pirma, tai leidžia geriau viską išmokti darbą ruošiančiam žmogui. Visų antra, likusiai klasės daliai žymiai įdomiau išmokti pateiktą medžiagą. Čia manau, kad net nebereiktų mokytis. Užtektų atsiminti, ką pasakojo klasės draugas (na bent jau man taip yra).
Ką noriu pasakyti? Mokydamasis “Džiuge“ supratau, kad mano pamokos senojoje mokykloje buvo gan monotoniškos. Į kai kurias pamokas eidavau, tikrai gan nenoriai. Manau, kad ne man vienam taip buvo. Ir ką tai rodo? Tai rodo, kad nebuvo gero ryšio tarp mokinių ir mokytojo(s).
Kaip gerinti ryšį tarp mokinių ir mokytojo(s)? Aišku, reiktų įvesti bent vieną kokį naujesnį mokymo metodą. Tačiau galėtų kai kurie mokytojai ir nusišypsoti kartais. Būna, kad vaikšto susiraukę ir viskas. Burbuliuoja sau po nosies kažką, o mokiniai tik laukia, kada baigsis pamoka. Jei mokytoja(s) turi nors šiokius tokius “linksmus plaučius“, tai ir pamokos bus geresnės.
Aš pats esu tik už naujus mokymo metodus. Tuo labiau, jei jie yra sugalvoti kaip nors originaliai, tai tuo geriau. Vienu žodžiu, kuo įdomesnė pamoka, tuo geriau mokinys ją įsisavins.
Laimono blog'as 