Šių metų kovo 31 d. buvo dviguba šventė mano kasdienybėje. Viena iš tų švenčių – visus metus lauktas Č. Kudabos geografijos konkursas. Jam buvo ruoštasi nuo pat rugsėjo mėnesio. Daug darbo, daug pastangų, daug noro ir ryžto. Viskas dėl vieno tikslo.

Pasiruošimas

Ką gi, kaip jau minėjau, pasiruošimas vyko nuo mokslų metų pradžios. Aišku ruošiamasi buvo ir respublikinei geografijos olimpiadai, bet iš mano planų niekaip negalėjo būti pašalintas ir Č. Kudabos konkursas. Kiek teko bendrauti, mokiniams dažniau imponuoja šis konkursas nei respublikinė olimpiada. Nors abu yra vienodai svarbūs.

Beje, šiemet besiruošiant atsirado ir konkurencijos. Viena kolegė (manau galiu ją taip pavadinti), taip pat nusprendė ruoštis geografijos konkursams. Reikia paminėti ir tai, kad į šį konkursą gali keliauti tik vienas žmogus atstovaujantis savo klasę (mano atveju – 12 klasę). Kadangi mes abu dvyliktokai, tai reiškia reikia dėti kuo didesnes pastangas besiruošiant, nes buvo aišku viena – važiuos geresnis. Kadangi važiavau aš, tai nereiškia, kad sakau, jog esu žymiai geresnis už savo kolegę. Mūsų rezultatus visada skirdavo tik keli balai: tiek laikant bandomąjį egzaminą, tiek dalyvaujant rajoninėje geografijos olimpiados atrankoje – tarp mūsų buvo tik 1-2 balų skirtumas. Tiesiog noriu padėkoti jai už konkurenciją, kuri tik kėlė mano motyvaciją didinti savo žinių bagažą ir nepradėti tinginiauti ruošiantis.

Konkursas

Truputis skaičių dėl įdomumo. Šiemet, preliminariais duomenimis, dalyvavo 1072 dalyviai. Nuo 2005 m. tai didžiausia delegacija atvykusi į šį konkursą.

Beje, šiemet buvo ir šiokių tokių konkurso pasikeitimų. Pasikeitė konkurso pavadinimas. Anksčiau buvo respublikinis konkursas, o dabar – nacionalinis. Taip pat įvestas 5 lt dalyvio mokestis. Tačiau čia nieko nuostabaus. Mano manymu, anksčiau ar vėliau tai turėjo įvykti. Taigi…

…atvykome į Lietuvos edukologinį universitetą (daugiau žinomas kaip Vilniaus pedagoginis universitetas) kiek per anksti. Teko laukti renginio pradžios visą valandą. Kad ir kaip jau buvo pasidarę nuobodu, tačiau sulaukėm renginio atidarymo. Kaip įprasta, jis vyko lauke. Kadangi buvo žvarbokas oras, tai nebuvo itin malonu ten stovėti. Bet ką padarysi, įdomu pasiklausyti, ką pasakys renginio organizatoriai. Čia vėl iškilo pernai metų problema – garso trūkumas. Jau tik atėjus prie įėjimo gamtos mokslo fakulteto iškart pagalvojau: “Vėl nieko nesigirdės…“ Tokią mano mintį sukėlė stovinčio kolonėlės, kurių dydis buvo lyg muzikinio centro. Tačiau kai kurie žmonės buvo supratingi ir kalbėjo garsiai į mikrofoną, tai nebuvo taip jau blogai.

Po sveikinimų, rašinių konkurso nugalėtojų apdovanojimų, pajudėjome į auditorijas, kur mūsų laukė užduotys. Nervina eilinės grūstis prie auditorijos įėjimo, kol visi nusivelka striukes. Bet ką padarysi, yra kaip yra. Taigi, prasidėjo įtemptas 2h 30 min darbas. Užduotys, kaip ir minėjo konkurso organizatoriai šiek tiek priminė valstybinį geografijos egzaminą. Aišku, buvo kiek sunkesnis nei bus egzaminas, nes vis dėlto, tai juk konkursas. Tačiau, negalėčiau teigti, kad užduotys lyg “iš kosmoso“ (ne kaip kai kurios iš rajoninių atrankų į respublikinę olimpiadą). Kiek atkreipiau dėmesį, šiemet dominavo visuomeninė geografija. Nors aš daugiau linkęs prie gamtinės, tačiau man tai bėdų nesukėlė. Tuščių vietų palikau minimaliai (nors geriausia jų išvis nepalikti). Beje, reikia nepamiršti kūrybinės užduoties. Kadangi, aš žmogus ne meno, tai man tokios užduotys nepatinka. Bet čia patinka ar ne, niekam nerūpi. Taigi, atlikau paskutinę užduotį ir išėjau iš auditorijos.

Tiesa, tiesiog privalau paminėti, kad atsirado tokia tendencija – perskaityti užduotis ir išeiti lauk. Pirmasis dalyvis iš mūsų auditorijos pasišalino maždaug po 20 min. Mano reakcija maždaug tokia:

Žmonės, pagalvokit bent kiek. Ko čia atvažiavot??? Toks įspūdis, kad mokytojai jus čia atgrūdo per prievartą. Tiek Per Č. Kudabos konkursą, tiek per rajoninę atranką į respublikinę olimpiadą dalyviai skuba pabaigt. Paskui skundžiamės, kad užduotys per sunkios. Neverkšlenkit ir dirbkit. Čia tik tarp kitko buvo.

Po konkurso

Visiems grįžus, nutarėme, kad galime eiti ten, kur sugalvosime. Kas nuėjo į prekybos ir pramogų centrą “PANORAMA“, kas nuėjo į parodą “The Human Body Exhibition“, kas nuėjo susitikti su draugais , pažįstamais, giminėmis. Žodžiu, turėjom daug laisvo laiko, kurį galėjome praleisti kaip norime, tad daug ko papasakoti čia neturiu.

Autobuse

Ryte autobuse buvo kiek tylu. Nenuostabu, juk išvažiavome 6h ryto, dar pusiau miegantys. Taip pat prie slogios nuotaikos galėjo atsirasti ir už autobuso lango laikinai grįžusi žiema. Tačiau visa laiką tokie nebuvome. Atsisėdau šalia tų žmonių, prie kurių sėdėjau ir pernai metais. Linksmi žmonės, nuolat kalba, netyli. Kitiems gali įkyrėti tas jų nuolatinis kalbėjimas, bet manęs tai netrikdo, tik įdomiau, supranti, kad važiuoji ne su pensininkais, kurie tik skųstis moka, bet su jaunais, tavo amžiaus žmonėmis, kurie yra daug ko patyrę, kiekvieną mielą dieną pasisėmę kažkokių tai įspūdžių.

Mano kompanijonė šiemet buvo vienuoliktokė. Žymiai linksmesnis žmogutis, nei pernai metais su manim važiavęs. Tiesa, ryte ilgą kelio dalį (galima sakyti beveik visą) mažai kalbėjome, kadangi mes iki tol buvome ganėtinai mažai bendravę. Tačiau grįžtant namo, viskas buvo atvirkščiai. Daug kalbėjome, juokavome. Kelias tikrai neprailgo. Kiek pastebėjau, visi sėdintys autobuse tapo gyvesni, labiau kalbūs, linksmesni, labiau atsipalaidavę, netgi labiau sušilę.

Išvados

Dalyvavimas tokiuose konkursuose – man tai tiesiog malonumas. Gaila, bet man tas malonumas greičiausiai paskutinis šiais mokslo metais. Tai puiki patirtis. Važiavau su tikslu patekti į geriausiųjų dvidešimtuką, bet jei man to padaryti ir nepavyks, aš nenusiminsiu, nes žinau, kad ne kiekvienas gali pasigirti, galėjęs čia sudalyvauti. Tai puikus pasiruošimas prieš laikant pirmąjį valstybinį geografijos egzaminą. Galiu pasakyti tik tiek, jei turėčiau galimybę, dalyvaučiau dar ne vieną kartą šiame konkurse.

P.S. Ačiū mokytojui Tomui Ubartui  už pagalbą besiruošiant geografijos, bei kitiems konkursams.