Neperspektyvi specialybė, VU ir naujas etapas
“Sveikas, studentiškas gyvenime!“ Šių metų rudenį pasitikau būtent šiais žodžiais. Tiems, kas nežino – įstojau į VU (hidrologijos ir meteorologijos studijos). Apie savo pasirinkimą man teko išgirsti daug teigiamų ir neigiamų atsiliepimų. Didžioji dauguma žmonių man sakė, kad tai ne visai perspektyvi specialybė ir uždavinėjo man tokius klausimus, kaip: “Ar tik nebūsi apsirikęs?!“ Galiu pasakyti drąsiai – ne! Vienas svarus argumentas, kodėl neapsirikau – aš apie šią specialybę galvojau jau gan nemažą laiko tarpą. Tad jei būčiau norėjęs vieno, o įstojęs būčiau kitur, tai jau būtų buvusi didelė klaida. Aišku, galima teigti, kad šiais laikais reikia atsižvelgti ne tik į norus bet ir į savo specialybės perspektyvą. Pasikartosiu, daug kas mano, kad mano pasirinktoji yra niekam tikusi. Greičiausiai todėl, kad jie galvoja, jog pasibaigus šią specialybę gali dirbti tik vienoje srityje – rodytis vakarais per televizorių ir su ranka vedžioti po žemėlapį kalbant, kokie orai Lietuvos laukia artimiausiu laiku. Žmonės, prieš ką nors sakydami, prieš tai pasidomėkite. Baigęs hidrologijos ir meteorologijos studijų programą žmogus geba:
- Naudotis informacinėmis technologijomis
- Rašyti mokslinio techninio pobūdžio išvadas bei ataskaitas
- Savarankiškai gerinti žinias
- Integruoti įvairias meteorologijos, klimatologijos, hidrologijos idėjas bei atradimus
- Gali organizuoti ir vykdyti hidrometeorologinių procesų tyrimus, taikyti jų analizei matematinius statistinius metodus
- Moka interpretuoti gautus rezultatus
- Sudaryti meteorologines ir hidrologines prognozes
- Teikti specializuotą hidrologinę, meteorologinę ir klimatologinę informaciją įvairiems ūkio subjektams.
Tik žinoma, kai kurie įgūdžiai atsiranda ne tik baigus hidrologijos ir meteorologijos studijas (pvz.: savarankiškas žinių gerinimas ar gautų rezultatų interpretavimas), bet ir kitas studijų programas.
Na, o jei kalbėti apie darbo perspektyvas, tai ten, kur reikalingi atmosferos ir vandenų specialistai –hidrometeorologui įsidarbinti įsidarbinti „žalia šviesa“. Tai galėtų būti Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba, Aplinkos apsaugos agentūros padaliniai, Jūrinių tyrimų centras, oro uostai, mokslinių tyrimų institutai, žiniasklaida ir pan.
Be to, jei Jūs studijuosite tarkim teisę, tai ši specialybė bus naudinga tik toje šalyje, kurioje ją studijavote, nes teisiniai procesai kiekvienoje šalyje yra skirtingi, o hidromoteorologija visur vienoda. Taigi, žmogui, kuris baigė šio mokslo studijas, nusprendus išvažiuoti svetur, galimas daiktas, kad jis ras darbą ir pagal savo specialybę.
Tad prašau Jūsų, gerbiamieji, baikite savo tra lia lia, apie tai, kokį šlamštą aš čia pasirinkau, nes tai visai nelengvas ir labai rimtas mokslas.
Na, o dabar pakalbėsiu kiek kitokia gaidele. Apie pradėtą pradžią studentiškame gyvenime. Gyvenu bendrabutyje. Iš išorės pažiūrėjus jie atrodo visai neblogai. Koridoriai taip pat atrodo padoriai. Tačiau pravėrus kambario duris, atrodo lyg grįžtum į sovietinius laikus. Teko daug ką išsivalyti, išmesti daug visokio šlamšto. Taip pat laukia dar menkas remontėlis, po kurio kambarys turėtų atrodyti bent kiek padoriau. Tačiau nėra ko norėti. Nereikia tikėtis, kad gausime prezidentinio lygio apartamentus.
Iš bendrabučių keliaujam į VU. Visai įdomi buvo šiemet ta rugsėjo 1 (tiksliau – 3-ioji). Teko sudalyvauti VU studentų eitynėse, kurios vyksta nuo Seimo iki centrinių VU rūmų. Šios eitynės, galima sakyti, yra tam tikros varžytuvės tarp fakultetų. Kiekvienas iš jų bando pasirodyti kuo originaliau, skanduoti kuo garsesnius ir įspūdingesnius skanduotes (kai kurie ir balsą prarėkė). Iš tikrųjų, visai įdomi patirtis. Visai įdomiai atrodo, kai žengiame Gedimino prospektu ir darbuotojai iš kavinių ir įvairių parduotuvių išlindę filmuoja telefonais mus. Plačiau apie eitynes paskaityti, pažiūrėti video medžiagą ir nuotraukas galite užėję į delfi.lt.
Ką gi, o šiandien (rugsėjo 4d.) teko patirti ir pirmąjį paskaitų kvapą. Kažkokių ypatingų replikų apie paskaitas, jų kokybę, pateikimą ir dėstytojus nelabai dar kolkas galiu pateikti. Visgi, per tokį trumpą laiką neįmanoma susidaryti tvirtos ir teisingos nuomonės. Po kelių mėnesių, manau atsiras manajame bloge ir įrašas apie paskaitas VU, bet to reikia truputį palaukti. O pirmąjį po paskaitų, galiu apibūdinti taip – sudie, mokyklinis suole ir 45 minučių laikotarpi, daugiau taip nebus, kad galime dėl kiekvieno menko klausimo pasitarti su mokytoju, teks viską daryti pačiam, o tai tik pasunkina ir taip, ganėtinai sunkias studijas (bet reikia nusiteikti optimistiškai, gal viskas praeis ganėtinai lengvai). Tik norėčiau pabrėžti, kad visai patiko sudalyvauti vieno dėstytojo paskaitoje. Pati tema gal buvo kiek ir nuobodoka, bet pats dėstytojo aiškinimas yra labai geras – paaiškinama kiekviena skaidrės vieta, nekalbama nukrypstant nuo temos, nebandoma kažkas pasakyti tiesiai per aplinkui, naudojant kolkas tik dėstytojams žinomus žodžius, pasakoma viskas aiškiai, tiesiai šviesiai, ištaria kartas nuo karto ir kokį linksmesnį sakinį, kad studentai visai nemiegotų. Toks dėstytojas ir turėtų būti.
Beje, vos nepamiršau kursiokų. Mūsų yra 27. Gana nemažai. Kiek jau teko bendrauti, tai yra labai draugiškos, linksmos, kiekviena kažkuo išsiskiriančios asmenybės. Žinoma, kaip ir visur, yra tokių, kurie… Na suprantate – nelimpa. Ateina kažkokie drovūs lyg pirmokėliai į pirmą klasę, žodį turi traukt per jėgą, nes patys tai jau gink Dieve neprasitars, o po paskaitų tiesiu taikymu pro duris namo, kad tik kiti kursiokai ko nors nepaklaustų (bent jau toks įspūdis susidarė). Prieš nieką jokių nusistatymų neturiu, tad per laiką gal pavyks susibendrauti su visais.
P.S. Kaip greit vasara praėjo!
Pirmasis geografijos valstybinis egzaminas
2012m. – iškilmingi metai geografijos dalykui. Šiemet buvo pirmasis šios disciplinos valstybinis egzaminas. Taigi, pateikiu šokią tokią apžvalgėlę.
Užduotys
Egzamine iš viso buvo 33 užduotys. Testą sudarė 22 klausimai, likusios – praktinės užduotys. Aišku, visiems įdomu apie sudėtingumą. Galiu pasakyti taip: nei sunku, nei lengva. Tačiau kaip bebūtų, linkstama į sunkiąją pusę. Kiek teko bendrauti su kitais laikiusiais, tai jų teigimu, šis egzaminas buvo ganėtinai lengvas, net apsidžiaugė tokį gavę. Anot jų, pavyzdinės užduotys buvo sunkesnės. Man atvirkščiai. Manau tai galima paaiškinti paprastai. Aš labiau esu linkęs į gamtinę geografiją (kas buvo pavyzdinėse egzamino užduotys), na o 2012m. egzamino užduotys buvo daugiau orientuotos į visuomeninę. Vis tik, aš esu jau daug kur dalyvavęs, sprendęs daug geografijos užduočių, tad iš savo patirties galiu teigti, kad užduotys buvo tokios, prie kurių tikrai reikėjo pagalvoti.
Būtinai turiu paminėti, kad šios užduotys reikalavo ir visai naujų žinių. Pavyzdžiui: reikėjo žinoti kokias atomines elektrines ruošiamasi statyti šalia Lietuvos (Kaliningrade ir Baltarusijoje), kokia gali būti jų žala; reikėjo žinoti apie arabų pavasarį bei Fukušimos įvykius. Aš tikėjausi, kad bus ir Irano įvykiai, tačiau… Žodžiu, norėdamas eiti laikyti geografijos egzaminą, turi sekti visas svarbias naujienas.
Taip pat svarbus faktorius buvo valstybės. Ganėtinai daug užduočių reikalavo parašyti vieną ar dvi valstybes. Bet skųstis negalima, valstybės nebuvo itin sunkios. Manau, kad tikrai daugelis skiria kur yra Kanada, Australija ar Indija. Gal daugiau buvo galima susikirsti “Europos šabakštyne“ (Balkanuose), nes reikėjo pažymėti visai nereikšmingas valstybes – Kosovą ir Juodklaniją.
All in all
Mano manymu šis geografijos egzaminas tikrai atitinka valstybinio egzamino vardą. Nors labiau norėjau gamtinės geografijos, tačiau ką darysi, tenka spręsti tai ką turi. Savu rezultatu nesu nusivylęs. Manau, kad egzaminą turėčiau išlaikyti labai gerai.
Out of topic: truputį apie kitus egzaminus
Įdomi viena mintis skaityta internete: “Šiemet egzaminų centras nusprendė “pasidergti“ iš abiturientų“. Egzaminai iš ties buvo sunkūs. Bet mano buvęs auklėtojas pasakė: “Kiekvienai laidai jos egzaminai yra sunkūs“. Tai ch*i čia ką suprasi, sunku ar ne. Viskas vistiek jau praeityje, belieka laukti atsakymų.
XII Nacionalinis Č.Kudabos konkursas
Šių metų kovo 31 d. buvo dviguba šventė mano kasdienybėje. Viena iš tų švenčių – visus metus lauktas Č. Kudabos geografijos konkursas. Jam buvo ruoštasi nuo pat rugsėjo mėnesio. Daug darbo, daug pastangų, daug noro ir ryžto. Viskas dėl vieno tikslo.
Pasiruošimas
Ką gi, kaip jau minėjau, pasiruošimas vyko nuo mokslų metų pradžios. Aišku ruošiamasi buvo ir respublikinei geografijos olimpiadai, bet iš mano planų niekaip negalėjo būti pašalintas ir Č. Kudabos konkursas. Kiek teko bendrauti, mokiniams dažniau imponuoja šis konkursas nei respublikinė olimpiada. Nors abu yra vienodai svarbūs.
Beje, šiemet besiruošiant atsirado ir konkurencijos. Viena kolegė (manau galiu ją taip pavadinti), taip pat nusprendė ruoštis geografijos konkursams. Reikia paminėti ir tai, kad į šį konkursą gali keliauti tik vienas žmogus atstovaujantis savo klasę (mano atveju – 12 klasę). Kadangi mes abu dvyliktokai, tai reiškia reikia dėti kuo didesnes pastangas besiruošiant, nes buvo aišku viena – važiuos geresnis. Kadangi važiavau aš, tai nereiškia, kad sakau, jog esu žymiai geresnis už savo kolegę. Mūsų rezultatus visada skirdavo tik keli balai: tiek laikant bandomąjį egzaminą, tiek dalyvaujant rajoninėje geografijos olimpiados atrankoje – tarp mūsų buvo tik 1-2 balų skirtumas. Tiesiog noriu padėkoti jai už konkurenciją, kuri tik kėlė mano motyvaciją didinti savo žinių bagažą ir nepradėti tinginiauti ruošiantis.
Konkursas
Truputis skaičių dėl įdomumo. Šiemet, preliminariais duomenimis, dalyvavo 1072 dalyviai. Nuo 2005 m. tai didžiausia delegacija atvykusi į šį konkursą.
Beje, šiemet buvo ir šiokių tokių konkurso pasikeitimų. Pasikeitė konkurso pavadinimas. Anksčiau buvo respublikinis konkursas, o dabar – nacionalinis. Taip pat įvestas 5 lt dalyvio mokestis. Tačiau čia nieko nuostabaus. Mano manymu, anksčiau ar vėliau tai turėjo įvykti. Taigi…
…atvykome į Lietuvos edukologinį universitetą (daugiau žinomas kaip Vilniaus pedagoginis universitetas) kiek per anksti. Teko laukti renginio pradžios visą valandą. Kad ir kaip jau buvo pasidarę nuobodu, tačiau sulaukėm renginio atidarymo. Kaip įprasta, jis vyko lauke. Kadangi buvo žvarbokas oras, tai nebuvo itin malonu ten stovėti. Bet ką padarysi, įdomu pasiklausyti, ką pasakys renginio organizatoriai. Čia vėl iškilo pernai metų problema – garso trūkumas. Jau tik atėjus prie įėjimo gamtos mokslo fakulteto iškart pagalvojau: “Vėl nieko nesigirdės…“ Tokią mano mintį sukėlė stovinčio kolonėlės, kurių dydis buvo lyg muzikinio centro. Tačiau kai kurie žmonės buvo supratingi ir kalbėjo garsiai į mikrofoną, tai nebuvo taip jau blogai.
Po sveikinimų, rašinių konkurso nugalėtojų apdovanojimų, pajudėjome į auditorijas, kur mūsų laukė užduotys. Nervina eilinės grūstis prie auditorijos įėjimo, kol visi nusivelka striukes. Bet ką padarysi, yra kaip yra. Taigi, prasidėjo įtemptas 2h 30 min darbas. Užduotys, kaip ir minėjo konkurso organizatoriai šiek tiek priminė valstybinį geografijos egzaminą. Aišku, buvo kiek sunkesnis nei bus egzaminas, nes vis dėlto, tai juk konkursas. Tačiau, negalėčiau teigti, kad užduotys lyg “iš kosmoso“ (ne kaip kai kurios iš rajoninių atrankų į respublikinę olimpiadą). Kiek atkreipiau dėmesį, šiemet dominavo visuomeninė geografija. Nors aš daugiau linkęs prie gamtinės, tačiau man tai bėdų nesukėlė. Tuščių vietų palikau minimaliai (nors geriausia jų išvis nepalikti). Beje, reikia nepamiršti kūrybinės užduoties. Kadangi, aš žmogus ne meno, tai man tokios užduotys nepatinka. Bet čia patinka ar ne, niekam nerūpi. Taigi, atlikau paskutinę užduotį ir išėjau iš auditorijos.
Tiesa, tiesiog privalau paminėti, kad atsirado tokia tendencija – perskaityti užduotis ir išeiti lauk. Pirmasis dalyvis iš mūsų auditorijos pasišalino maždaug po 20 min. Mano reakcija maždaug tokia:
Žmonės, pagalvokit bent kiek. Ko čia atvažiavot??? Toks įspūdis, kad mokytojai jus čia atgrūdo per prievartą. Tiek Per Č. Kudabos konkursą, tiek per rajoninę atranką į respublikinę olimpiadą dalyviai skuba pabaigt. Paskui skundžiamės, kad užduotys per sunkios. Neverkšlenkit ir dirbkit. Čia tik tarp kitko buvo.
Po konkurso
Visiems grįžus, nutarėme, kad galime eiti ten, kur sugalvosime. Kas nuėjo į prekybos ir pramogų centrą “PANORAMA“, kas nuėjo į parodą “The Human Body Exhibition“, kas nuėjo susitikti su draugais , pažįstamais, giminėmis. Žodžiu, turėjom daug laisvo laiko, kurį galėjome praleisti kaip norime, tad daug ko papasakoti čia neturiu.
Autobuse
Ryte autobuse buvo kiek tylu. Nenuostabu, juk išvažiavome 6h ryto, dar pusiau miegantys. Taip pat prie slogios nuotaikos galėjo atsirasti ir už autobuso lango laikinai grįžusi žiema. Tačiau visa laiką tokie nebuvome. Atsisėdau šalia tų žmonių, prie kurių sėdėjau ir pernai metais. Linksmi žmonės, nuolat kalba, netyli. Kitiems gali įkyrėti tas jų nuolatinis kalbėjimas, bet manęs tai netrikdo, tik įdomiau, supranti, kad važiuoji ne su pensininkais, kurie tik skųstis moka, bet su jaunais, tavo amžiaus žmonėmis, kurie yra daug ko patyrę, kiekvieną mielą dieną pasisėmę kažkokių tai įspūdžių.
Mano kompanijonė šiemet buvo vienuoliktokė. Žymiai linksmesnis žmogutis, nei pernai metais su manim važiavęs. Tiesa, ryte ilgą kelio dalį (galima sakyti beveik visą) mažai kalbėjome, kadangi mes iki tol buvome ganėtinai mažai bendravę. Tačiau grįžtant namo, viskas buvo atvirkščiai. Daug kalbėjome, juokavome. Kelias tikrai neprailgo. Kiek pastebėjau, visi sėdintys autobuse tapo gyvesni, labiau kalbūs, linksmesni, labiau atsipalaidavę, netgi labiau sušilę.
Išvados
Dalyvavimas tokiuose konkursuose – man tai tiesiog malonumas. Gaila, bet man tas malonumas greičiausiai paskutinis šiais mokslo metais. Tai puiki patirtis. Važiavau su tikslu patekti į geriausiųjų dvidešimtuką, bet jei man to padaryti ir nepavyks, aš nenusiminsiu, nes žinau, kad ne kiekvienas gali pasigirti, galėjęs čia sudalyvauti. Tai puikus pasiruošimas prieš laikant pirmąjį valstybinį geografijos egzaminą. Galiu pasakyti tik tiek, jei turėčiau galimybę, dalyvaučiau dar ne vieną kartą šiame konkurse.
P.S. Ačiū mokytojui Tomui Ubartui už pagalbą besiruošiant geografijos, bei kitiems konkursams.
Po 2012 m. geografijos rajonų/miestų olimpiados
Kovo 13 d. vyko 2012 m. geografijos rajonų/miestų olimpiada. Kadangi šiemet respublikinė geografijos olimpiada vyks Telšiuose, tai mūsų rajonas šiemet turėjo teisę ten siųsti 3 mokinius (aš mokausi Telšių “Džiugo“ gimnazijoje). Kad ir kaip ten bebūtų, konkurencija visada yra.
Apie užduotis
Nepasitenkinimų užduotimis teko pamatyti ir išgirsti įvairių. Ir man pačia besprendžiant kildavo vienu ar kitu atveju klausimas: “Kaip suprast?“ Bet po olimpiados skaitai klausimą dar kelis kartus ir supranti, kad gal ir visai logiškai pateikta užduotis. Kiek kalbėjau su savo geografijos mokytoju, tai tiek jo, tiek mano, tiek kitų dalyvavusių olimpiadoje nuomonė vieninga – užduotys tikrai buvo sunkios, reikalavusios tiek žinių, tiek loginio mąstymo.
Su viena užduotimi mano manymu buvo kiek persistengta. Konkrečiai omenyje turiu 3 užduoties pirmąją dalį. Reiktų logiškai pamąstyt, negi mokinys turi prisimint kiekvienos valstybės religinės sudėties skaičius (šiuo atveju, sudėtį procentais). Nemanau, kad net geografijos mokslo daktarai jau taip tiksliai paimtų ir atrinktų, kuriai šaliai kokie procentai tinka. Nors ką gali žinot, jie juk daktarai…
Kabinėtis galime prie daug ko. Visiems neįtiksi. Tiesą sakant, aš nebūčiau jau taip stipriai linkęs ir kabinėtis, kad ir kiek klausimų ir nepasitenkinimų kyla. Vis dėlto reikia suprasti, kad tai yra olimpiada ir iš mūsų gali pareikalauti bet ko ir bet kaip. Juk tai ne šiaip sau mokyklinio svarbumo konkursėlis.
Norėčiau kreiptis į tuos komentatorius, kurie stipriai reiškia nepasitenkinimą – atvėskit. Juk žinojot kur einat. Tad baikit verkšlenti. Man taip pat buvo dalykų, kurie nepatiko. Supraskit ir jūs, juk tai OLIMPIADA, o ten niekada nebūna lengva.
Rezultatai
Kai kurie gal galvojat, kad perėjau į kitą etapą, todėl ir kalbu, kad tai olimpiada, reikia mokėti prisitaikyt ir t.t. Nė velnio! Iš tikrųjų esu kiek nusivylęs savo rezultatais. Žiauriai norėjau papult į tą trejetuką, keliaujantį į respublikinę olimpiadą. Deja, nepavyko. tarp 11-12kl. užėmiau 3 vietą, tarp 9-12kl. likau ketvirtas (čia svarbiau yra 9-12kl. grupė). Nuo trečios vietos mane skyrė tik 2 taškai. 2 nelemti taškeliai! Du geografiniai objektai ir aš jau galėjau konkuruot dėl trečios vietos! Tie 2 taškai man ilgai neišeis iš galvos… Bet už tek skųstis, galiu tik pasidžiaugti, kad (kaip V. Romanovas pasakytų) “pragriesas įvyko“. Praeitais metais, kiek pamenu, buvau tik 7-oj vietoj. Šiemet, jau ketvirtoj. Kad ir tik 3 vietom, bet vis tiek kilau. Reiškia nors regresijos nėra. Nors tai guodžia.
Kalbant apie kitus dalyvius, kiek žinau mūsų mokyklą pasirodė gan neblogai. Už manęs, penktoje vietoje liko, bendraklasė. Atsiliko nuo manęs tik vienu tašku. Tikrai neblogas rezultatas. Viena vienuoliktokė liko 8-oje vietoje. Kaip sekėsi mažesnių klasių atstovams, kol kas nežinau.
Aišku viena, galime džiaugtis, kad pasirodėme ganėtinai gerai, mūsų mokyklos vardui nereikia gėdingai tupėti rezultatų lentelės apačioje.
Ateities tikslai
Ateitis. Net pačiam juokas ima, pagalvojus, ką parašiau. Kokia čia ateitis, egzaminai jau ne už kalnų. Kuo jie arčiau tuo greičiau laikas bėga. Bet dar vienas konkursėlis laukia – XII Č.Kudabos respublikinis konkursas, vyksiantis kovo 31 d. Nežinau kodėl, bet mokinai visada laukia šito konkurso. Aš asmeniškai visus metus jo laukiau. Keik teko kalbėti su kitais, jie taip nekantrauja ten sudalyvauti. Kažkuo šis konkursas žavi, tiesiog sunku pasakyti kuo. Žodžiu, ketinu ten dalyvauti. Turiu išsikėlęs sau tikslą – patekti į geriausiųjų 20-uką. Kaip man seksis, nežinau. Tikiuosi geriausio. Tiesiog reikia neprarasti motyvacijos ir viskas bus gerai.
Pabaigai
Kad ir kelintą vietą pavyko užimti, džiaugiuosi, kad iš viso dalyvavau. Dalyvavimas tokiuose renginiuose (nebūtinai geografijos) didina žinių bagažą, leidžia vis labiau jausti žmogui, kad jis kažką sugeba, ne veltui įdeda daug darbo. Gali labai naiviai nuskambėti, bet kažkada visas tas aktyvumas tokiuose renginiuose, atsipirks. Reikia tiesiog turėti motyvacijos kažko siekti, kažką daryti, o ne tiesiog sėdėti namie prie kompiuterio įlindus į facebook’ą.
Aštuntasis Lietuvos novatoriško švietimo forumas
Kaip jau teko Jums anksčiau matyti, dalyvavome su kolegomis (Altajus ir Žymantas) viename tokiame “nesvarbiame“ konkursėlyje. Sakyčiau, sekėsi mums visai neblogai. Iš trisdešimties kandidatų pagal mokytojų balsus buvome ketvirti (Neskaitant to, kad prieš tai buvo dar 180 darbų). Taigi, didelis AČIŪ už Jūsų balsus.
Taigi, teko mums vasario 24 d. vykti į Vilnių, kur vyko konkurso nugalėtojų ceremonija ir forumas, kuriame buvo kalbama apie novatoriškas priemones, kurios yra naudojamos ugdant jaunąją kartą. Didelės renginio analizės neketinu pateikti, nes tai puikiai padarė straipsnių virtuozas Žymantas. Visiškai pritariu jo mintims. Tiesiog ir pridurti nebėra ką. Viskas taikliai, aiškiai, be užuolankų išsakyta. Tad siūlau apsilankyti kolegos blog’e ir viską tiksliai suprasite, kokias išvadas padarėme po renginio.
Keletas mano minčių
Iš tikrųjų renginys neprivertė susimąstyti: “Ką aš čia po velnių veikiu?“. Labai laukiau A.Račo vedamos diskusijos. Lūkesčiai nebuvo nuvilti. Dar labiau diskusija patiko, kai į ją įsivėlė ir auditorija. Nesinorėjo, kad ji baigtųsi.
Kitas aspektas, kai kurių asmenų nesugebėjimas pritraukti publikos. Apie tai kalba ir Žymantas, tačiau negaliu ir aš to nepaminėti. Pirmas 5 pranešimo minutes, dar kažkas buvo sutelkęs dėmesį į pranešimą, tačiau vėliau teko tiktai girdėti pranešėjo pauzes po kas antro žodžio ir auditorijos dūzgimą, primenantį bites. Mano manymu, į tokį renginį žmogus turi ateiti pasiruošęs, o ne šiaip sau ateiti ir pašnekėti.
Rengiantis važiuoti į šį forumą teko spręsti dilemą – šimtadienis ar konferencija. Bendrai su kolegomis pasitarėme ir nusprendėme važiuoti į konferenciją. Nuomonių teko išgirsti įvairių. Aišku, daugeliui atrodė: “Kaip jūs galite šitaip elgtis? Juk tokia šventė būna vieną kartą gyvenime“. Dabar galiu drąsiai teigti, jeigu turėčiau galimybę, žinodamas, ką pamatysiu renginyje, grįžti atgal laiku, nedelsdamas pasirinkčiau kelionę į aštuntąjį Lietuvos novatoriško švietimo forumą. Neišdildomi įspūdžiai, puiki patirtis, dar vienas laimėtas konkursas, aukšto lygio renginys – tai tik keletas argumentų, dėl ko galima iškeisti netgi patį šimtadienį.
Taigi, dar kartą dėkoju už Jūsų balsus. Jie mums tikrai padėjo iškovoti nors šokią tokią pergalę ir suprasti, kad dirbame neveltui.
P.S. Jei domina, kaip vyko renginys, galite peržiūrėti video archyvą štai čia.
Nepatingėk paspausti mums svarbų mygtuką!
Kviečiu visus, kurie skaito mano blogą, bendraminčius, kolegas blogerius, bendraklasius ar šiaip čia užklydusius žmones, pabalsuoti už mano bei kolegų (Altajaus ir Žymanto) sukurtą projektėlį.
Informacija apie balsavimą (šaltinis altajus.net)
1. Balsuoti gali tik registruoti Švietimo portalo nariai (t.y. prisiregistravę portalas.emokykla.lt svetainėje, jei ne – kviečiu tą padaryti tiek mokytojus, tiek ir mokinius)
2. Kiekvienas registruotas narys turi tik vieną balsą, t.y. balsuoti galite tik vieną kartą.
3. Balsuoti galite:
- Pasirinkę kairėje pusėje esantį meniu „Pretendentai į 2011 m. apdovanojimus“ bei atsivėrusiame lange pasirinkę nuorodą BALSUOTI.
- Pasirinkę pagrindiniame konkurso „Virtuali kelionė klasėje“ lange esančią nuorodą „Atsakyti į šią apklausą“.
- Pasirinkę darbą, paspauskite mygtuką „Balsuoti“.
- Mūsų darbo numeris 24.
- Patariu naudotis Internet Explorer naršykle, balsavimo puslapis labiau pritaikytas pastarajai.
4. Balsavimas vyksta nuo 2012-01-30 iki 2012-02-12 dienos.
5. Laimėtoju pripažįstamas daugiausiai Švietimo portalo registruotų narių balsų surinkęs darbas.
Projekto pristatymas:
P.S. Suprantu, balsavimo sistema griozdiška, labai nepatogi, tačiau nepatingėkit. Juk tai užims daugų daugiausiai 5 min Jūsų laiko 🙂
Nekasdieninė pamoka
Monotonija… Vienas iš tų dalykų, kurių nenorėtume patirti savo kasdienybėje. Pamokos mokyklose – ne išimtis. Kaip eilinį sykį, mūsų geografijos mokytojas Tomas Ubartas sugalvojo, o gal kur ir sužinojo (nežinau kaip čia buvo) naują mokymo metodą, kuris paįvairina tą rutiną pamokose (aišku nekalbant apie geografijos pamokas, kurios vos ne kiekvieną savaitę būna kažkuo kitokios). Taigi, apie viską nuo pradžių.
Šiuo metu geografijos pamokoje “žygiuojame“ per geopolitikos skyrių. Daug įvairių politinių dalykų. Fu… Nepatinka man politika. Bet ką padarysi, toks kursas, reikia jį pereiti nori nenori. Taigi, mokytojas liepė užeiti į geopolitika.lt svetainę, ten susirasti straipsnį apie Lietuvą. Sekančią pamoką, mums reikėjo ateiti į pamoką pasiruošus:
- trumpą straipsnio santrauką;
- apibūdinti kokia Lietuvos geopolitinė padėtis išryškinama straipsnyje;
- iškelti probleminį klausimą, po kurio užsimegztų diskusija.
Kaip visada, atsirado tokių, kurie atėjo į pamoką nepasiruošę. Šioje situacijoje nieko nepakeisi, taip visur ir visada buvo, yra ir bus. Tačiau didžioji dauguma buvome pasiruošę pamokai. Kadangi mūsų grupėje mokinių nėra daug (tiksliai neatsimenu, bet apie 15 panašiai), tai galėjome leisti susistumdyti suolus ir pasidaryti sau apvalųjį stalą. Taip galėjome sėdėti daug maž vienas prieš kitą ir laisvai diskutuoti. Taigi, kaip supratote, tas neįprastas mokymo metodas buvo diskusija, kurią turėjome patys ir užmegzti.
Pati diskusija nepasakyčiau, kad buvo ganėtinai nuobodi ar pan. Net man, kuriam nepatinka politiniai dalykai, tai visai patiko. Na, man visada patinka įsivelti į panašias diskusijas. Tik, aišku, tai darau turėdamas, ką pasakyti ir galėdamas savo nuomonę argumentuoti. Kai kuriomis temomis diskusija būdavo didesnė, kai kuriomis – mažesnė. Nustebino ir tai, kad į diskusiją įsitraukė netgi tie mokiniai, kurie dažniausiai tyli, o kai kurie gabieji, visą pamoką pratylėjo. Nors mokytojas ir bandė patempti vieną kitą už liežuvio, tačiau tie “tyleniai“ nelabai prakalbėdavo. Ką padarysi, tai tik jiems blogiau, ne mums… Tačiau nesigilinkime kur nereikia.
Norėčiau išskirti keletą pliusų, kuriuos galėčiau įžvelgti šiame mokymo metode:
- Nenuobodi pamoka
- Mažiau ar daugiau, tačiau visi yra priversti kalbėti
- Rinkdami informaciją, mokiniai iš arčiau susipažįsta su Lietuvos geopolitine padėtimi
- Rinkdami informaciją, mokiniai gali ne vien tik iš sausos teorijos, bet ir iš realių pavyzdžių sužinoti, kas yra geopolitinė padėtis
- Lavina mokinio oratorinį gebėjimą, nes pristatant straipsnį ar šiaip diskutuojant, kaip bebūtų taip, reikia kalbėti
- Mokinių bendravimas tarpusavyje (tai niekada nebus blogai)
Galvojau ir apie minusus. Tačiau nelabai sugalvojau, ką čia neigiamo įžvelgus. Gal kas nors iš buvusiųjų pamokoje ar šiaip sugalvojusių, koks gali būti minusas šio mokymo metodo pasireikš komentaruose…
Kuo daugiau tokių ar panašių mokymo metodų bus pamokose, tuo labiau mokinys eis su didesniu entuziazmu į pamokas, kurios tikrai nebus nuobodžios, monotoniškos. Smagu, kad mūsų mokytojas sugalvoja kaip paįvairinti pamokas. įdomu, iš kur jis semiasi šitokių idėjų?
Išvyka į Kamanų gamtinį rezervatą
Išvyka, į kurią planavome nuvykti pavasarį, tačiau mums taip ir nepasisekė. Džiugu, kad išvis ten nuvykome. Į kelionę išvykome 30 žmonių – 2 mokytojai ir 28 mokiniai. Išvyką pradėjome Šiaudinėje, tęsėme Papilėje ir galiausiai užbaigėme Kamanų gamtiniame rezervate. Tačiau apie viską nuo pradžių.
Šiaudinė
Kai mokytojas pasakė, kad iš pradžių stosim prie Šiaudinės bažnyčios, tai pagalvojau, kad toji bažnyčia bus šiaudinė. Tačiau žodis šiaudinė yra miestelio pavadinimas. Bažnyčia tikrai buvo ne šiaudinė. Mokytojas mus supažindino su šios bažnyčios istorija, kokie atlaidai joje vyksta. Vieni sako, kad tai viena iš tų Lietuvos bažnyčių, kurios yra kažkuo išskirtinės. Mano nuomonė yra tokia – bažnyčia kaip bažnyčia. Matosi, kad sena, daug ko mačiusi, bet man didelio įspūdžio nepaliko. Tai tiesiog mano nuomonė… O čia vaizdas, nors ir ne itin geros kokybės, kaip ji atrodo:
Papilė
Papilėje iš autobuso išlipome prie Pirmojo Papilės piliakalnio, ant kurio yra palaidotas Simonas Daukantas. Užlipome ant piliakalnio ir aplankėme šio įžymaus rašytojo bei istoriko kapą. Tačiau mane labiau domino ne kiek pats piliakalnis ar S. Daukantas, tačiau Ventos slėnis, kuris puikiai matėsi nuo piliakalnio. Galvoje sukosi tokia mintis: “Vis dėl to Ventos upė padarė didelį darbą, jei paliko tokį slėnį“. Slėnio šlaitai yra gan statūs ir aukšti. Iš šono atrodo gan įdomiai, o kai esi virš to slėnio (ten atsidūrėme važiuodami iš Papilės), tai vaizdas atrodo dar geriau.
Nuo piliakalnio toliau keliavome prie Šešiolikamienės liepos, kuri dabar bėra tik 13 kamienų. Deja, kelis kamienus teko pašalinti, nes jie nebeatlaikė ir nulūžo. Tokį medį mačiau pirmą kartą. Atrodė gan įspūdingai. Nustebino ir tai, kad šalia liepos esantis medžiai turi labai storus, didžiulus kamienus. Tokių medžių sunku rasti, nes paprastai žmonės juos iškerta ir panaudoja sukurti namų šilumą. Trumpai tariant, toje vietoje esantis parkelis yra turtingas savo medžiais.
Ir galiausiai keliavome prie žymiausio Papilės gamtos objekto – Papilės atodangos. Tai atodanga, kuri išsiskiria tuo, kad tokių atodangų nėra itin daug. Šioje atodangoje matosi uolienos dar iš Juros periodo laikų ir įrodo, kad kažkada Lietuvos teritorijoje tyvuliavo jūra. Uolienose, kurias galima rasti atodangoje, matosi įvairios geldelės, kriauklytės ir pan. Kas norėjo, tas pasirinko ir parsivežė namo kaip suvenyrą.
Tik dabar atodanga atrodo kiek kitaip nei šioje nuotraukoje. Dabar tas namelis iš visų pusių yra labiau apaugęs vešliais krūmais.
Kamanų gamtinis rezervatas
Šis rezervatas yra Akmenės rajone. Jame yra viena iš didžiausių Lietuvos aukštapelkių. Kamanų rezervatas yra įsteigtas siekiant išsaugoti šią aukštapelkę ir šalia jos esančią augaliją bei gyvūniją. Rezervatas yra įtrauktas į Ramsaro konvenciją ir Natura 2000 projektą. Jei norite sužinoti daugiau informacijos apie Kamanų gamtinį rezervatą, apsilankykite jo oficialioje svetainėje.
Visų pirma atvykome į Kamanų rezervato direkciją. Iš pradžių su rezervatu mus supažindino neilgu filmuku. Vėliau keliavome į tokią salę – kambarį (net nežinau kaip jį pavadint), kuriame rezervatas, jame augantys augalai, gyvenantys gyvūnai buvo pateikti labai įdomiai.
Atsiprašau dėl nuotraukos kokybės. Fotografuota su telefonu. Taigi kaip matote padaryti tokie kaip “skyriai“. Kiekvienas iš jų žymi skirtingą rezervato vietą: mišką, raistą, lagą (aukštapelkės pakraštį), pievas, bebrų gyvenamąsias vietas. Prie to kiekvieno “skyriaus“ buvo stalčiukai arba durelės. Juos patraukus ar atidarius, galėdavai pamatyti kiekvienam iš anksčiau išvardintų rezervato dalių būdingų augalų ar gyvūnų. Beje, kambarys tai pritemdavo, tai pašviesėdavo. Taip buvo norima padaryti nakties ir dienos imitaciją. Kambaryje sklido įvairūs gyvūnų garsai. O priėjus prie tam tikro “skyrelio“, galėdavai paspausti mygtuką ir išgirsti atitinkamą kokio gyvūno skleidžiamą garsą. Žodžių, šis kambarys buvo vienas iš įdomesnių reginių, pamatytų per išvyką. Bent jau man…
Toliau vykome į patį Kamanų rezervatą. Ten ėjome pažintiniu taku, kurio ilgis beveik 4 km (pirmyn ir atgal). Gaila, kad tako būklė ne itin gera. Lentos sulūžinėjusios, slidžios, tačiau jie ruošiasi daryti naują, tad nieko baisaus. Pažintinis takas turi kelias sustojimo aikšteles. Jose gidė mums papasakodavo apie aplink mums esantį landšaftą, užduodavo gudrių klausimų, supažindindavo su tam tikrais augalais. Vienas iš įdomesnių augalų – pelkinis gailis. Jį prabraukus ranka, ant jos lieka labai malonus kvapas, panašus į aromatinius aliejus, ar pan. Kai atėjom prie pačios aukštapelkės, gidė leido mums nulipti ir pasivaikščioti ant jos. Tačiau neleido nueiti per toli. Po visų vaikščiojimų, gidės pasakojimų, grįžome atgal į autobusą ir keliavome namo.
Kitos mintys
Ekskursija buvo tikrai įdomi. Pamačiau daug įdomių ir naudingų geografiniam išprusimui gamtos objektų. Pati keli0nė neprailgo. Mokytojas autobuse pabrėždavo vis kažkokius akcentus, tokius kaip: reljefo pasikeitimas išvažiuojant iš Žemaičių aukštumų ir įvažiuojant į Ventos vidurupio žemumą, Ventos miestelio atsiradimas, Ventos upės slėnis, Dabikinės upės valymo darbai, kurie įvyko ne per seniausiai ir pan. Kažkiek erzino tik vienas dalykas. Taip jau išėjo, kad iš mano draugų nelabai kas važiavo. Autobuse buvo gan nuobodu, nebuvo su kuo pakalbėti.
Štai taip trumpai papasakojau apie išvykos įspūdžius. Patariu ir jums kur nors panašiai nuvykti. Ypač patarčiau apsilankyti Kamanų gamtiniame rezervate. Tikrai nenusivilsite.
“Mokslų metų ataskaita“
Baigia prabėgti mano pirmieji mokslo metai “Džiugo“ vidurinėje mokykloje (jei norite sužinote daugiau apie mokyklą spauskite čia). Aišku, susidariau savo nuomonę apie kai kuruos mokytojus, pamokas, bendrą mokyklos tvarką. Taigi nusprendžiau tai surašyti mano pavadintoje “Mokslų metų ataskaitoje“. Kalbėsiu apie kiekvieną pamoką atskirai…
Anglų kalba
Pradėsiu nuo mokytojos. Jos atžvilgiu neturiu nieko blogo pasakyti. Atrodo dėstomą dalyką išaiškina (kas nori, tas supranta), su mokiniais bendrauja gan geranoriškai. Išskirtinis jos bruožas – žemaitiška tarmė. Ir nematau aš čia nieko blogo. Pamokos grupė. Na čia jau šiek tiek kitaip. Kai kurie grupės nariai mėgsta rėkti ne tada, kad reikia, ne ant to ko reikia, ir ne todėl, kodėl reikia. Išvis, kai kurie atrodo kad tik šiaip sau sėdi pamokoje bei mėgsta erzinti kitus grupiokus ir mokytoją. Bet šiaip visa pamoka nėra bloga. Neinu į ją nusiteikęs neigiamai.
Chemija
Grupė didelė. Daug kas mėgsta kalbėti per pamoką. Todėl kartais pamokoje yra šioks toks šurmulys. Aišku mokytoja kiek gali apramina mokinius, bet neilgam. Pati mokytoja taip nėra iš tų, pas kurią nenorėčiau mokytis. Jei sprendžiam uždavinius, visada padės, jei tik paklausim kaip reikia daryti šioje ar kitoje vietoje (ko kartais nebūdavo kitose pamokose).
Etika
Pamoka, kurioje iš tikrųjų man visai patinka. Kodėl? Todėl, kad tai pamoka, kurioje kalbama apie žmogaus vertybes ir pan. Joje yra iškeliami klausimai, dėl kurių galima diskutuoti. O man patinka diskusijos. Tada galiu išreikšti savo nuomonę, sužinoti kitų. Diskusijų metu galima išreikšti save. Tai man labiausiai ir patinka.
Geografija
Na ir štai, priėjome mėgstamiausią mano pamoką. Prisipažinsiu, anksčiau jaučiau potraukį geografijai, bet ne tokį didelį kaip šiemet. Labiausiai dėl to esu dėkingas mokytojui Tomui Ubartui. Jo padedamas, sužinojau ką reiškia dalyvauti geografiniuose konkursuose (pvz.: Č.Kudabos). Aplamai, tai žmogus, su kuriuo galima pasišnekėti įvairiomis temomis, ir tai neatsibos. Taigi, ačiū jam. Kas liečia pamoką, tai ji yra tikrai puikiai perteikiama. Pamokų metu neatsibosta. Grupė yra gan draugiška, iš tikrųjų yra žmonių kurie stengiasi mokytis gerai (ir mokosi gerai) ir pan. Vienu žodžiu, man kolkas viena (gal net pati) geriausia pamoka.
Informacinės technologijos
Dalykas, kurį anksčiau mėgau. Dabar kažko nelabai. Gal dėl to, kad mokomės dalykus, kuriuos ir taip jau moku. Dėl to nekaltinu mokytojo, suprantu, kad reikia pereiti programą ir visa kita. Tiesiog sakau, kad man ši pamoka gan nuobodi.
Istorija
Viena iš geriausių pamokų. Didelį poveikį daro aišku mokytojas. Jis yra tikrai charizmatiška, mylinti Lietuvą (bet ne jos valdžią) asmenybė. Nepasakyčiau, kad tai pamoka, kurioje labai lengva mokytis. Visos datos, įvykiai (nekenčiu ATR istorijos) sudėtingai įsimena. Bet nieko. Jei įdomus dalykas, tai įdomu ir mokytis.
Lietuvių kalba
Pamoka, kuri reikalauja daug mąstymo. Labai daug knygų skaitymo. Savo nuomonę apie tai išreiškiau šio įrašo komentaruose, taigi antrą kartą nesikartosiu. Mokytoja, ganėtinai griežta, tačiau maloni. Labai patinka, kad duoda užduotis, kai mokiniai turi padaryti skaidres apie tam tikrą epochą, rašytoją ar kūrinį. Šitaip mokiniai lengviau įsimena pamokoje išmoktus dalykus, nes būna pateikta vaizdinė medžiaga.
Matematika
Pamoka, kurioje taip pat nenuobodu. Mokytoja paaiškina gerai (kitos mokytojos dabar tikrai ir nenorėčiau). Grupė labai draugiška. Tikriausiai pati geriausia grupė, kurioje mokausi. Įdomiausias dalykas pamokoje, diskusijos su suolo draugu matematiniais klausimais ir mokytojos komentaras tai pastebėjus: “Gerai vaikai darot, kad aiškinatės, tik biški tyliau“. Užbaigsiu tuo, pamoka iš mano mėgstamiausių pamokų trejetuko.
Muzika
Ne itin įdomi pamoka man. Ne dėl to, kad mokytoja nuobodžiai aiškina dėstomą dalyką, ar grupė nuobodi. Paprasčiausiai muzika, ne pats mėgstamiausias mano dalykas. Gali kilti klausimas, kodėl pasirinkau tada šį dalyką, eidamas į 11-tą klasę? Atsakymas paprastas – dėl pamokų skaičiaus. Ką galiu daugiau pasakyti, tai, kad mokytoja tikrai labai gera ir maloni.
Vokiečių kalba
Kalba ne iš lengviausių. Pamoka – net negaliu pasakyti. Priklauso nuo temos. Jei kalbėti apie mokytoją – griežta kai reikia, supratinga taip pat kai reikia, visada turinti savo nuomonę. Vienas įdomiausių ir linksmiausiai skambančių dalykų, tai jos kreipinys į mus: “Vaikiukai“. Tikrai į domiai skamba. Bet aš nepykstu. Nežinau kaip kitiems, bet visai įdomiai tai skamba, ir šis mūsų “pavadinimas“ visai manęs neglumina.
Krepšinis (kūno kultūra)
Būna mokyklų, kuriose gali nieko neveikti per kūno kultūros pamoką (žinau š kitų pasakojimų, kaip buvo jų mokyklose). Čia to nėra. Čia dirbi sunkiai ir daug. Ir tai gerai. Jei iš kūno kultūros pamokos išeini sausa (nesuprakaitavęs), tai kam tada ta pamoka? Tik vienas dalykas, pamoka vadinasi krepšinis, o šio žaidimo labai ne daug. Bet ką padarysi. Reikia dirbti tai, ką liepia.
Renginių organizavimas
Viena iš įdomesnių pamokų. Šioje pamokoje kalbame apie renginius, juos aptariam, ruošiamės svarbesnėms šventėms mokykloje. Taip pat pamokoje galima atrasti tokių temų, kai gali daug diskutuoti. Įdomiai… Vargina tik vienas dalykas, pamoka būna vieną kartą savaitėje ir ta pati 8-tą pamoką…
Na ką. Atrodo aptariau pamokas. Net nežinau ar tai panašu į ataskaitą. Paprasčiausiai išreiškiau tai, ką galvojau apie kiekvieną pamoką. Iš tikrųjų dvejojau, kurti ar nekurti šį įrašą. Galų gale pasiryžau. Žinau, kad yra mokytojų skaitančių mano įrašus. Manau nesupyks už išreikštas mintis (nors nelabai ir yra už ką).
Reziumuosiu taip: baigia prabėgti pirmieji metai šioje mokykloje. Skirtumas tarp senosios ir šios mokyklų – didelis. Tačiau nesu nusivylęs, kad einu į šią mokyklą. Kiekviena mokykla (aplamai, kiekvienas dalykas ar asmuo) turi savo pliusų ir minusų. Ši mokykla ne išimtis. Tačiau minusiai nėra tokie, kad verstų mane pereiti į kitą mokyklą…
Žmonių abejingumas ir nesupratingumas
Šiandien mano kaime įvyko toks nemalonus įvykis. Degė žolė. Oi negeras dalykas. Tačiau jei manot, kad aš rašysiu ir moralizuosiu apie žolės deginimą, tai klystat.
Pradėkim nuo pradžių. Sumąstė žmonės išvežti surinktas šakas ir sudeginti. Na ką gi, bedeginant įsiplieskė ugnis, kuri pradėjo plisti. Na ką padarysi, kaip jau atsitiko taip. Ugnis pamažu pradėjo eiti tvartų link (aišku tie pastatai ne už 10m tebuvo). Na ką, pasiemėm kąstuvus ir iškvietę gaisrininkus ėjome stabdyti ugnies. Va čia ir prasidėjo. Iš viso kaimo atėjo gal kokie 5-6 žmonės. Dvigubai daugiau ne bandė gesinti ugnį, tiesiog atsistojo ir žiūrėjo. Kiti atėję pradėjo šaukti ant kaltininkų. Niekam nesvarbu, kad tai įvyko netyčia. Aišku, aš jų neteisinu, bet ne tokiu momentu reikia pradėti aiškintis. Kas svarbiausia, tie kaltininkai visiškai neneigė savo kaltės, labiausiai stengėsi užgesinti ugnį, patys pasiskambino į gaisrinę ir nebandė visko nuslėpti. Bet ne, užuot padėję stabdyti ugnį, visi darė ką nors kitą. Pasakysiu, gal negražiai, bet perteikiant jų visų požiūrį (man taip atrodė): “po**ui kaip čia baigsis, svarbu kentėsiu ne aš“.
Iš tikrųjų man buvo šiek juokinga žiūrėti į kaltinančiuosius. Kur protingi žmonės, tai tie nieko nesakė, suprato, kad viskas įvyko netyčia. Aišku nesakė, kad čia nieko tokio, bet neliejo savo nepasitenkinimo. Bet kiti mane juokino: “Visi vabaliukai sudegė. Va dabar tai viską pasakysiu policijai. Neliksit nenukentėję“. Ir tai pasakė žmogus, kuris tų vabaliukų nėra matęs blaiviomis akimis ir iki kurio namų ugniai prieit buvo dar toli gražu. Svarbiausia įskųst, kažką apkaltint. Man patiko “padegėjo“* atsakymas: “Žinai ką? Gal mažiau čia aiškink. Ar tau atrodo, kad aš padegiau ir išėjau namo?! Aš iškviečiau gaisrinę. Skubėjau stabdyti ugnį. Pripažįstu, kad pasielgiau blogai ir prisiimsiu atsakomybę. O ką veikiat jūs? Vėpsot, kaip žmogus bando nors šiek tiek sustabdyti ugnį ir viskas. Tau didesnė gėda nei man!“. Numojo ranka ir nuėjo.
Reziumuosiu šitaip – nepateisinu “padegėjų“ poelgio, tačiau pritariu jo išsakytai minčiai. Vis dėlto įvykis buvo netyčinis. Jei tokie yra kaimynai, tai geriau gyventi vienkiemyje. Per akciją DAROM 2011, visi dirbo draugiškai, o dabar… Bėda, o niekas nenori pagelbėti. Ajajajaj kaip negerai. Nemaniau, kad mano kaimo žmonės gali būti tokie abejingi ir “ant visko dėję“. Kartais net priešiški…
* kabutės nes padegimas buvo netyčinis
Laimono blog'as 
